Studentijai buvo ir yra būdingas maksimalizmas, entuziazmas, optimizmas ir kitos jaunatviškais iššūkiais kvepiančios savybės. Tiek didis perfekcionistas, tiek ir pasyvesnis jaunuolis save realizuoti pirmiausia gali per pilietines laisves. Tad kaipgi mes šiandien suvokiame pilietiškumą ir iš jo išplaukiančias teises bei pareigas?
Reikia pripažinti, kad pilietiškumas nėra vien tam tikrų elgesio normų, politinių principų, juridinių taisyklių bei visuomenės gyvenimo vingrybių išmanymas. Tikras pilietis – tai kritiškai mąstantis, daug kuo besidomintis, nepasyvus, atsakingas savo visuomenės kūrėjas, kuris yra ištikimas įstatymams, t. y. ištikimas sau pačiam. Pilietiškumas prasideda paprasčiausiai nuo kasdienių pareigų sąžiningo įvykdymo, požiūrio į savo darbą. Ar daug šiandien Lietuvoje yra žmonių, kuriems pats didžiausias pasitenkinimas būtų atliktos pareigos suvokimas? Ar atlikote, pvz., daug pastangų nereikalaujančią pareigą balsuoti savivaldybių rinkimuose? Jei taip, tai kiek suagitavote, sugėdijote, o gal net atvedėte prie urnos tų, kurie dar nebuvo savaime susipratę? Vėl (ir vėl!) kažkas sukliudė?
„Jei tik jaunystė žinotų, jei tik senatvė galėtų…“ – sakė Etjenas. Deja, neatrodo, kad valdžios pareigūnai būtų suinteresuoti, kad jaunimas iš tikro daug žinotų ir mokėtų kurti savo šalį. Kažkodėl dar gajus autoritarinis požiūris į jaunimą, kai valdininkai mano žiną, kas tam piliečiui yra naudingiausia ir geriausia. Tuomet, anot VPU profesoriaus L.Degėsio, toks „pilietis“ nėra pats atsakingas už vykstančius socialinius procesus, o jo pasyvus, „daiktiškas“ dalyvavimas suplanuotame, standartizuotame pilietiškumo ir švietimo procese tampa išsigimusiu ir naudingu tik patiems valdantiems. Pilietiškumas – tai ir individo teisė bei pareiga turėti savo nuomonę. Kodėl net jaunam žmogui nepaliekama teisė klysti ir iš tų klaidų mokytis?
Nors kolektyvinės, „teisingos“ nuomonės formavimo laikai lyg ir turėtų būti praeityje, tačiau įvairiais kanalais tebebandoma manipuliuoti mumis (ir, beje, visai sėkmingai), pradedant su etika prasilenkiančia reklama, nešvariomis rinkimų kampanijomis ir baigiant bandymu psichologiškai muštruoti jauną žmogų, priversti paklusti gerontokratijos sustabarėjusioms taisyklėms ir tik viršininkams naudingai tvarkai mokymosi įstaigoje. Kiek dar metų su jaunimu kaip su pelytėmis bus eksperimentuojama per mokyklines švietimo reformas? Gaila, bet ir mes, jauni žmonės, dažnai pasiduodame paikam konformizmui: pasiduodame spaudimui turėti ne asmeninę, o kolektyvinę nuomonę, per dažnai dairomės į kitus ir neieškome teisingiausio atsakymo savyje – tada neva nusikratome atsakomybės, bet vėliau jaučiamės apgauti, suvedžioti, suklaidinti, bet ne patys suklydę,- taigi lieka tik tuščiai niurzgėti.
Nejaugi, kaip teigia akademikas L.Donskis, jaunimas nori tik kuo greičiau tapti suaugusiais išorine, bet ne vidine prasme, ir pabėgti nuo jaunystės? Negi pinigai ir įsiliejimas į suaugusiųjų gyvenimą – tai vienintelis asmeninio saugumo ir nepriklausomybės pamatas? Kodėl mokymasis mums yra tapęs pasirengimu gyvenimui, o ne pats gyvenimas? Juk turėtume vertinti mokymąsi kaip savaime prasmingą veiklą, o ne siekti tik greitų ir pelningų rezultatų. Maža naudos šaliai iš sauso, savanaudžio karjeristo. Kurgi dingo jaunatviško maksimalizmo pagrindinis komponentas – idealų turėjimas ir siekimas juos realizuoti?
JAV publicistas M.Orisonas dar prieš šimtmetį yra pasakęs: „Aplinkui save matome gana daug žmonių, kurių idealas yra miręs. Žinoma, jie tebeatrodo kaip žmonės, bet dieviškoji ugnis yra užgesusi, jie nebegyvena, jie tiktai tebėra pasilikę.“ Ši mintis aktuali iš mūsų nūdienoje. Jam antrina V.V.Landsbergis, kuris kalbėdamas apie valstybės mažąjį branduolį – šeimą – pažymi, jog gaila, kad studentai – pati aktyviausia, revoliucingiausia ir permainų trokštanti jėga – yra šiek tiek paveikta egoistiško apatijos viruso. Juk kūryba plačiąja prasme (kad ir vaikų „darymas“, gausinant lietuvių populiaciją) bei Tausojimo, o ne vien Vartojimo kultūra turėtų vesti mus pirmyn.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikė A.Jurevičienė žurnale „Veidas“ štai kaip palygino tarpukario ir dabarties studentus: „Tuomet studentai buvo politiškai angažuoti, dalyvavo kairės ir dešinės judėjimuose, tautinėse korporacijose ir organizacijose. Jie gynė ne savo socialinius interesus, o politines idėjas. Tokio supratingumo, koks buvo anksčiau, nebėra. Man labai gaila, kad studentai nebeturi patriotiškumo jausmo.“ Nenoriu, kad taip būtų toliau būtų kalbama apie mūsų kartą. Parodykime, kad pilietiškumo liepsna dar gyva mumyse, ginkime aktyviau savo teises ir savo šalies garbę. Pradėti galima, kad ir nuo politinės dezinfekcijos – apsivalymo nuo visokio plauko parazitinių „tapšnotojų“. Faktai: XX a. Lietuvoje vyko trys jaunimo demonstracijos: 1926 m., 1938 m. ir 1972 m. XXI a. – dar ne laikas?
Studentų laikraštis „Savas"
