Šalies valdžia gyventojų gerovės kėlimą mažinant skurdą ir socialinę atskirtį deklaruoja kaip savo ekonomikos politikos prioritetą. Tačiau iki šiol vykdytas ir dar numatomas vieningo gyventojų pajamų mokesčio tarifo mažinimas tik pasitarnavo socialinės atskirties augimui. Nors progresinio gyventojų pajamų mokesčio (PGPM) tema ilgą laiką buvo tabu, profesinių sąjungų spaudžiama vyriausybė pradėjo diskusiją apie tokio mokesčio galimybę.
Politikų ir ekspertų demagogija
Valstybės prezidentas ir vyriausybė savo ataskaitose, parlamentinės partijos savo programose, daugelis politikų savo pasisakymuose pabrėžia būtinumą gerinti vargingiausių gyventojų padėtį. Tačiau nepaisant spartaus ekonomikos augimo, skurdo problema iš esmės nesprendžiama. Vyriausybė buvo numačiusi nuo 2008 m. pradžios sumažinti gyventojų pajamų mokestį iki 24 proc. Kadangi planuojamas tik vieningo tarifo mažinimas, kuris labiausiai pasitarnauja pasiturintiems, tai tuo užprogramuotas tolesnis socialinės atskirties augimas, o visos deklaracijos prilygsta dar neišblėsusiai sovietinių laikų demagogijai.
Tiesa, Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), stengiasi pakoreguoti savo, kaip stambaus kapitalo interesų atstovės, reputaciją. Taip galima įvertinti jos Seimo frakcijos pasiūlymą įvesti „progresinius mokesčius“, nors nei Lietuvoje, nei kitose valstybėse tokių mokesčių nėra (išskyrus Lietuvos politikų ir kai kurių ekonomistų leksikoną), o egzistuoja tik vienintelis progresinis, t.y. gyventojų pajamų mokestis - PGPM. Tokiu atveju nuo kitų metų pradžios gyventojų pajamos iki 1000 litų būtų apmokestinamos 15 proc., o šią sumą viršijanti dalis – 27 proc. tarifu.
Norint įgyvendinti naują mokesčio įstatymą nuo 2008 m. sausio 1 d., Seimas privalo iki liepos 1 d. jį patvirtinti. Turint omenyje Seimo savitarnos mentalitetą, tokia galimybė labai maža. Belieka stebėtis, kad būk tai Prezidentas Valdas Adamkus prisilaiko savo ankstyvesnės pozicijos, t.y. visiems gyventojams mažinti mokesčio tarifą iki 20 proc.
Iškyla klausimas, kokią įtaką gyventojams ir ekonomikai turėtų LSDP frakcijos siūlymas? Numatomas 700 litų minimalus atlyginimas būtų apmokestinamas 45,6 ([700-320]x0,12) litais mažiau. Efektas būtų minimalus, turint omenyje sparčiai augančią infliaciją. Toks modelis nėra socialiai orientuotas, nes pajamoms virš 1000 litų ir šimtą kartų didesnėms būtų taikomas vienodas tarifas, o jų gavėjai dar būtų „pamaloninti“ 81,6 ([1000-320]x0,12) litų mažesniu mokesčiu. Tačiau tokio projekto svarbiausias tikslas – demonstruoti socialiai orientuotą politiką, dar ir kartu su kaupu išsaugojant dideles pajamas – būtų pasiektas.
Šalies ekonomiką mokestis įtakotų išaugusiu vartojimu ir mažesnėmis biudžeto pajamomis. Vartojimas žymiai padidėtų ypač 1000 litų ir mažiau uždirbančiųjų sąskaita, kurie sudaro 56 proc. visų dirbančiųjų. Socialdemokratų partijos apskaičiavimu biudžetas netektų 840 mln. Lt pajamų.
Kita demagogijos išraiška yra daugelio politikų ir ekonomistų absurdiškas tvirtinimas, jog net tokio švelnaus ir dideles pajamas išlaikančio PGPM įvedimas kenktų šalies ekonomikai, atbaidytų užsienio investicijas ir pan. Tačiau investicijos priklauso nuo bendro investicinio „klimato“, t.y. nuo daugelio kitų faktorių: Bendros mokesčių naštos investoriams (pelno ir galimų kitų mokesčių bei mokestinių lengvatų), šalies politinio ir ekonominio stabilumo, įstatymų skaidrumo ir pastovumo, sąlygų verslui (verslo laisvės ar biurokratinių barjerų), potencialios atitinkamo produkto paklausos, infrastruktūros, darbo rinkos reguliavimo, darbo jėgos pasiūlos, darbo kainos (atlyginimų ir darbdavio mokesčio socialiniam draudimui) bei reikalingų darbuotojų kvalifikacijos. Akivaizdu, kad gyventojų pajamų mokestis jokios tiesioginės įtakos užsienio investicijoms neturi.
Taip pat akivaizdu, kad dauguma dideles pajamas gaunančių politikų ir kitų asmenų, apdovanotų ne socialinio solidarumo, bet egoizmo savybe, nenori susitaikyti su mintimi, kad vietoje žadėtų didelių „biudžeto dovanų“, tegautų tik jiems juokingus 80 litų. Jei dabartinė valdžia nuoširdžiai siektų socialinės atskirties mažinimo, tai pasektų 22 ES šalių pavyzdžiu, kuriose mokesčio tarifas yra 5-50 proc. diapazone. Geras pavyzdys būtų socialinės Gerovės valstybė Vokietija, kuri iki praeitų metų galiojantį 15-42 proc. mokesčio tarifą padidino iki 15-45 proc. Sovietinei sistemai būdingą proporcinį mokestį iki šiol išlaikė tik Baltijos šalys, Slovakija ir Rumunija.
Kadangi nei iki šiol vykdoma mokesčių politika, nei siūloma mokesčių reforma visiškai nėra tinkamos mažinti socialinę atskirtį, norisi tikėtis, kad nevyriausybinių organizacijų inicijuota, ir Europos Komisijos remiama programa „Lietuva be atskirties ir skurdo“ (LabAS), bent pasiūlys valdžiai socialiai orientuotos politikos modelį.
Socialinės atskirties situacija
Nepaisant spartaus šalies Bendrojo vidaus produkto (BVP), atlyginimų ir biudžeto augimo, didėja santykinio skurdo lygis, kuris prilyginamas 50 proc. pajamų vidurkiui. 2003 m. žemiau skurdo ribos Lietuvoje egzistavo 16 proc. gyventojų, šiuo metu – 18 proc. Vidutinės disponuojamos mėnesio pajamos vienam namų ūkio nariui 2006 m. siekė 681 Lt. Tai reiškia, kad 2006 m. beveik kas penktas gyventojas turėjo pragyventi iš mažesnių nei 340 Lt pajamų. Ko neatspindi gyventojų nominalių pajamų statistika, yra tai, kad vargingiausi šalies gyventojai stipriau nei kitos gyventojų grupės nukenčia nuo sparčiai augančių kainų, ypač maisto produktams ir komunalinėms paslaugoms, kurios per metus išaugo virš 10 proc. Skurdžiausių gyventojų kategorijai priklauso nemaža dalis pensininkų ir ypač daugiavaikių šeimų.
Žymiai didesni pajamų skirtumai nei daugumoje ES valstybių yra tarp šalies regionų, miesto ir kaimo, vyrų ir moterų bei ekonominės veiklos sričių. Pavyzdžiui, vidutiniai atlyginimai Visagine ir Vilniuje 2006 m. buvo beveik dvigubai didesni nei Kalvarijos ir Šiaulių rajonuose, piniginio tarpininkavimo srityje vidutinis vyrų atlyginimas siekė 5150 Lt, moterų – 2560 Lt, tekstilės gamyboje vyrų vidutinis atlyginimas siekė 1433 Lt, moterų – 1020 Lt. Ypatingai didelė yra turtinė diferenciacija tarp dešimtadalio turtingiausių ir dešimtadalio skurdžiausių gyventojų, kuri vien tik 2005 metais išaugo nuo 8 iki 8,4 karto, o šiuo metu viršija 10 kartų.
Ne be pagrindo Jungtinių tautų plėtros programoje Lietuvos socialinė raida buvo nepatenkinamai įvertinta, skiriant jai 39 vietą tarp 157 valstybių.
Efektyvios pajamų mokesčių politikos scenarijus
Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS) yra Lietuvoje vienintelė politinė jėga, kuri jau kelinti metai nuosekliai propaguoja PGPM įvedimą. Palyginti su ES senbuvėms jis galėtų būti supaprastintas, bet ne toks primityvus ir neveiksmingas kaip šiuo metu LSDP siūlomas. Ikišiolinį šalies mokesčių sistemos efektyvumą Pasaulio ekonomikos forumas įvertino blogai, t.y. skyrė 96 vietą iš 157 valstybių. Įvertinimui įtakos turėjo ir tai, kad gyventojų pajamų mokestis nėra progresinis.
Nemaža tikimybė, kad vyriausybė prieš 2008 m. Seimo rinkimus pakels minimalų atlyginimą iki 800 litų, padidins neapmokestinamas pajamas iki 400 Lt, vidutinis atlyginimas sieks 1900 litus, o be to išlieka ir tam tikra tikimybė, kad ko gero bus sumažintas pajamų mokesčio tarifas iki 20 proc. Lentelėje pateikiamas toks potencialus variantas ir jo palyginimas su galimu PGPM variantu:
Pagal pateiktą pavyzdį įžanginis mokesčio tarifas būtų 12 proc., kas 100 Lt pajamų augantis vienu procentiniu punktu iki maksimalaus 50 proc. tarifo (pasiekus 4600 Lt pajamas) ir t.t. Taip pavyzdžiui 800 Lt pajamos pagal progresinį mokestį būtų apmokestinamos 48 Lt ([800-400]x0,12), 850 Lt pajamos – 54 Lt (48+[50x0,12]), prognozuojamas vidutinis 2008 m. 1900 Lt atlyginimas – 235 litais, 5000 Lt pajamos – 1407 litais, 7500 Lt pajamos – 2357 litais.
Kaip rodo skaičiai, PGPM nuo vidutinio atlyginimo būtų 63,5 Lt arba 21,7 proc. mažesnis lyginant su vieningu mokesčio tarifu. Darant prielaidą, kad ekonominiai rodikliai įsigalės metų viduryje, vidutinis darbuotojų skaičius sieks 1,5 mln., vidutinį darbo užmokestį atitinka vidutinis mokestis, biudžeto įplaukos iš PGPM 2008 m. būtų 571,5 mln. Lt (63,5Ltx6 mėn.x1,5 mln.) mažesnės. Tačiau, jos galėtų būti kompensuojamos tuo, kad progresinio mokesčio įtakoje žymiai stipriau išaugtų mažas pajamas turinčių gyventojų perkamoji galia, o tuo pačiu vartojimas, įplaukos iš akcizų, pridėtinės vertės ir kitų mokesčių, nei taikant proporcinį mokesčio tarifą. Kas svarbiausia – tik PGPM įgyvendinimas sumažintų skurdą ir socialinę atskirtį.
Sutinkamai su dabartine vyriausybės ir Seimo sudėtimi, bei jų socialinio solidarumo supratimu, artimiausiu laiku negalima tikėtis progresinio mokesčio įvedimo, kuris dideles pajamas daugiau nei šiandien apmokestintų. Tai gali įvykti tolesnėje perspektyvoje, kai dauguma piliečių suvoks šio mokesčio esmę ir naudą ir pagal tai rinks savo atstovus į Seimą.
Norbertas Penkaitis, ekonomikos mokslų daktaras
