Š. m. birželio 14 d. Lietuvos politinės partijos pasirašė susitarimą dėl šalies aukštojo mokslo reformos. Jame numatoma iš pagrindų pertvarkyti visus aukštojo mokslo funkcionavimo aspektus – nuo finansavimo iki valdymo. Akademinės bendruomenės nariai dėl jo kreipėsi į Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministrę Romą Žakaitienę.
Pasirašytas ir paskelbtas partijų susitarimas iš esmės tėra deklaratyvus dokumentas. Jame pagrindinės reformos kryptys ir gairės tik paminėtos, neišskleidžiamas norimas sukurti aukštojo mokslo modelis. Kol kas nėra pateiktas net būsimosios reformos įgyvendinimo planas. Nėra aiškūs konkretūs jos žingsniai ir, svarbiausia, prioritetai bei tai, kokia tvarka jie bus įgyvendinami.
Partijų pasirašyto susitarimo turinys bei aukštų valstybės pareigūnų ir politikų vieši pasisakymai sukėlė pagrįstą visuomenės ir akademinės bendruomenės nerimą, kad numatomos įgyvendinti reformos esmė yra tik įvesti mokestį už aukštąjį mokslą, leidžiantį studentų ir jų tėvų sąskaitą pratęsti išpūsto ir neefektyviai veikiančio sektoriaus merdėjimą. Tokiu atveju visi kiti oficialiai deklaruojami reformos tikslai tebūtų šalutiniai ir jų nebūtų rimtai siekiama. Jie veikiau taptų tik priedanga vieninteliam ir tikrajam tikslui – įvesti mokamas studijas – paslėpti, o kalbos apie juos tebūtų tuščia retorika, skirta susilpninti visuomenės bei studentijos budrumą ir sušvelninti jų reiškiamą rūpestį ir nepasitenkinimą dėl galimų tokios “reformos” padarinių.
Partijų pasirašytas susitarimas nėra reformatoriškas žingsnis reikiama linkme. Jis veikiau grąžina Lietuvos aukštąjį mokslą į padėtį, buvusią iki 2002 metų, kada visiems besimokantiems dieninėse studijose valstybinių aukštųjų mokyklų studentams įstatymiškai buvo įtvirtinta vienoda nedidelė studijų įmoka. Deja, kartu buvo įteisinta neakivaizdinių ir vakarinių studijų studentų diskriminacija – jie privalėjo mokėti visą studijų kainą.
Esame įsitikinę, kad Lietuvai būtina sąžininga, atsakingai ir skaidriai vykdoma šalies aukštojo mokslo reforma. Būtina tokios reformos sąlyga – iš karto nustatyti ir viešai paskelbti jos prioritetus ir vykdymo tvarką.
Pradėti reformą nuo aukštojo mokslo apmokestinimo būtų amoralus ir nepateisinamas žingsnis. Tai reikštų, kad studentai privalėtų apmokėti neefektyviai veikiančios ir dar nepertvarkytos sistemos išlaidas, o daugelis jų turėtų brangiai atseikėti už nekokybiškas studijas.
Įstatymiškai pirmiausia įteisinus įmokas už studijas kaip papildomą aukštojo mokslo finansavimo šaltinį jokie kiti šios srities pertvarkymai taptų neįmanomi, nes iš studentų gaunamos lėšos leistų paslėpti aukštajame moksle susikaupusias problemas ir jų sprendimą dar kartą nukelti į neapibrėžtą ateitį.
Esame įsitikinę, kad mokesčio už aukštąjį mokslą klausimą galima kelti ir svarstyti tik po to, kai šis sektorius bus pertvarkytas ir optimizuotas, taigi, kai bus įmanoma tiksliau įvertinti ir jam būtinų lėšų poreikį.
Partijų pasirašytame susitarime aukštojo mokslo problemos neįvardytos kaip dalis povidurinio švietimo sistemos problemų. Tačiau jų nesprendžiant neįmanoma pagerinti aukštojo mokslo padėties. Lietuvos povidurinio švietimo – profesinio mokymo, neuniversitetinių ir universitetinių studijų – pakopų atskirtis yra visiška. Jokie mokymosi kreditai neįskaitomi pereinant iš vienos pakopos į kitą. Todėl jaunuoliai, bijodami prarasti laiką, pirmiausia bando stoti į universitetus. Pastarieji, tikėdamiesi, jog valstybinis finansavimas bus proporcingas studentų skaičiui, priima visus pageidaujančius nepaisydami nei jų gebėjimų, nei pasirengimo studijuoti.
Svarbiausias aukštojo mokslo reformos tikslas turi būti siekis laiduoti kokybišką ir prieinamą aukštąjį išsilavinimą visiems gebantiems studijuoti aukštojoje mokykloje šalies piliečiams. Siekiant šio tikslo būtina neatidėliojant ir sparčiai pradėti vykdyti visuminę, kompleksinę ir nuoseklią aukštojo mokslo sistemos reformą. Pagrindiniai tokios reformos prioritetai ir konkretūs jos įgyvendinimo žingsniai turėtų būti šie:
1. Pusiausvyros tarp atskirų povidurinio švietimo sistemos sektorių atstatymas. Siekiant, kad atskiruose povidurinio švietimo pakopose (profesinio mokymo , kolegijų, universitetų) studijuojančiųjų santykis labiau atitiktų asmens, visuomenės ir darbo rinkos poreikius, būtina pertvarkyti povidurinio švietimo sistemą taip, kad pereinant iš vienos pakopos į kitą būtų įskaitomi jau surinkti mokymosi kreditai;
2. Akademinės laisvės pirmenybė prieš institucinę autonomiją. Pertvarkant Lietuvos studijų sistemą būtina nustatyti aiškią pusiausvyrą tarp aukštosios mokyklos autonomijos ir realios atskaitomybės visuomenei,. Institucinę autonomiją pertvarkyti taip, kad būtų panaikintos akademinės vergovės apraiškos ir įtvirtinta griežta akademinės laisvės pirmenybė prieš institucinę autonomiją.
3. Mokslo finansavimas kaip esminė studijų finansavimo dalis. Pertvarkant mokslo ir studijų finansavimą būtina užtikrinti realią aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų atskaitomybę už gaunamas lėšas ir sudaryti sąlygas lygiateisei bei sąžiningai jų konkurencijai. Aukštųjų studijų finansavimas turi būti grindžiamas programiniu valstybės užsakymu, dėl kurio turi konkuruoti atitinkamas studijų programas siekiančios vykdyti aukštosios mokyklos. Pereinant prie programinio finansavimo pirmas žingsnis galėtų būti magistrantūros ir doktorantūros studijų finansavimo pertvarkymas – šioms studijoms biudžetinis finansavimas turėtų būti skiriamas kaip priedas prie konkursinių lėšų, kurias aukštoji mokykla yra gavusi atitinkamos mokslo krypties projektams vykdyti. Siekiant šio tikslo, būtina pradėti valstybės mokslo institutų pertvarką.
4. Studijų programų pertvarka. Įgyvendinant studijų finansavimo reformą iš pradžių turi būti atliktas visų šalies aukštosiose mokyklose vykdomų studijų programų ekspertinis vertinimas. Pirmasis žingsnis turėtų būti universitetinio mokslo potencialo įvertinimas, nes moksliniai tyrimai – būtina universitetinių studijų sąlyga. Šios sąlygos neatitinkančios universitetinių studijų programos turi būti iškart naikinamos arba joms suteikiamas tikrąjį jų pobūdį bei lygį atitinkantis statusas. Tolimesniame etape ekspertai turėtų įvertinti, ar likusios studijų programos atitikinka nustatytus reikalavimus. Jų neatitinkančios programos taip pat turi būti naikinamos arba joms suteikiamas jų lygį atitinkantis statusas.
5. Teisės aktai, reglamentuojantys studijų programų ir aukštųjų mokyklų statusą. Turi būti patikslinti ir griežčiau apibrėžti universitetinėms aukštosioms mokykloms keliami reikalavimai, taip pat įstatymiškai įtvirtinta galimybė keisti studijų programų bei aukštosios mokyklos statusą atsižvelgiant į ekspertinio vertinimo rezultatus.
6. Ekspertinis vertinimo organizavimas. Būtina pertvarkyti bei tobulinti studijų programų ekspertinį vertinimą. Turi būti įstatymiškai apibrėžta tokį vertinimą atliekančių institucijų nepriklausomybė bei praplėsti jų įgaliojimai, taip pat juridiškai apibrėžtas ir įtvirtintas šiame procese dalyvaujančių užsienio ekspertų statusas.
7. Reformos išlaidų šaltiniai. Pertvarkant ir optimizuojant aukštąjį mokslą sektorių pereinamuoju laikotarpiu neišvengiamai atsirasiančios papildomos išlaidos turėtų būti apmokamos iš tam numatytų valstybės biudžeto lėšų ir, kur įmanoma, ES struktūrinių fondų lėšų. Tai būtų geriausia valstybės investicija į savo ateitį.
Tokiai reformai įgyvendinti būtina tvirta politinė valia. Tačiau tik taip – demokratiškai, sąžiningai ir viešai – įgyvendinamą aukštojo mokslo reformą suprastų ir paremtų visuomenė ir akademinė bendruomenė.
Parašai:
dr. Darius Alekna
doc. dr. Jadvyga Bajarūnienė
dr. Jonas Dagys
prof. habil. dr. Vytautas Daujotis
doc. dr. Kęstutis Dubnikas
dr. Mintautas Gutauskas
Vida Jakutienė
doc. dr. Algimantas Jankauskas
prof. habil. dr. Arvydas Janulaitis
doc. dr. Artūras Judžentis
prof. dr. Rimantas Kočiūnas
doc. dr. Romas Lazutka
dr. Nijolė Linkevičienė
doc. dr. Nijolė Lomanienė
doc. dr. Arūnas Poviliūnas
doc. dr. Vytautas Radžvilas
doc. dr. Regina Rudaitytė
doc. dr. Almantas Samalavičius
dr. Daiva Sinkevičiūtė
doc. dr. Antanas Smetona
prof. dr. (HP) Marius Povilas Šaulauskas
doc dr. Diana Šileikaitė
prof. habil. dr. Aurelija Usonienė
prof. habil. dr. Henrikas Petras Vaitkevičius
