Apie pastaruosius siaubingus mėnesius O. Zelenska papasakojo interviu žurnalui „Vogue“ ir atsidūrė ant jo viršelio.
Lietingą popietę Kyjive, kur kavinės buvo užimtos net ir tarp dažnų oro antskrydžių sirenų, jos švytintis veidas ir žaliai rudos akys, atrodo, užfiksavo emocijų gamą, šiandien sklindančią per Ukrainą: gilų liūdesį, tamsos blyksnius, humorą, prisiminimus apie saugesnę, laimingesnę praeitį ir plieninę nacionalinio pasididžiavimo šerdį.
„Tai buvo baisiausi mėnesiai mano ir kiekvieno ukrainiečio gyvenime“, – sakė ji. „Atvirai kalbant, nemanau, kad kas nors žino, kaip mums pavyko emociškai.“ Ji pasakė, kad ją įkvepia jos kolegos ukrainiečiai. „Laukiame pergalės. Neabejojame, kad nugalėsime. Ir tai mus palaiko“.
Neša ukrainiečių emocinį krūvį
Zelenską buvo giliai prezidentūros pastate, griežtai saugomoje vietoje, į kurią keliauti tenka kelias valandas. Kai Ukrainos oro erdvė buvo uždaryta civiliniams skrydžiams, naktiniu traukiniu iš Lenkijos nuvažiavau per peizažus, kurie patyrė baisiausias XX amžiaus baisybes. Patekusi į kompleksą, praėjau kelis saugumo patikros punktus ir užtemdytų koridorių labirintą, išklotą smėlio maišais ir kareiviais. Gyvenimas karo metu.
Nuo pat pradžių šis karas buvo kovojamas tiek ant žemės, tiek informacinėje erdvėje, kur puikavosi Zelenskis – nuovokus, telegeniškas, žemiškas savo garsiaisiais alyvmedžio spalvos marškinėliais. Dabar, naujame itin svarbiame etape, kai Ukraina kovoja dėl tarptautinės paramos ir naujos karinės pagalbos, pirmosios ponios vaidmuo nebėra nedidelis.
Pirmuosius karo mėnesius praleidusi slėptuvėje, Zelenska, kuriai, kaip ir jos vyrui, 44-eri, viešumoje iškilo ir tapo savo tautos veidu – moters, motinos, empatiško žmogaus veidu. Jei Zelenskis vadovauja ukrainiečių tautai, kuri per naktį virto kovotojais, ji akivaizdžiai nešė jų emocinį krūvį.
Ukrainoje dešimtys tūkstančių moterų buvo priešakinėse linijose, taip pat ir kovose, o Zelenskos vaidmuo vis labiau krypsta į fronto diplomatiją. Ji neseniai išvyko į Vašingtoną, nors ir su neoficialiu, neskelbtu vizitu, ir susitiko su prezidentu Bidenu, pirmąja ponia Jill Biden ir valstybės sekretoriumi Antony Blinken.
Ten ji taip pat kreipėsi į Kongresą, dvipartinei įstatymų leidėjų grupei sakydama, kad kalba kaip motina ir dukra, o ne tik pirmoji ponia. Ji rodė nuotraukas su rusų raketomis nužudytais ukrainiečių vaikais, įskaitant keturmetį su Dauno sindromu, prieš tai pridurdama: „Prašau to, ko niekada nenorėčiau prašyti: prašau ginklų. Ginklų, kurie būtų naudojami ne kariauti prieš svetimą žemę, o apsaugoti savo namus ir teisę pabusti gyvam tuose namuose.“
Tai nuoširdesnė žinutės, kurią jos vyras skelbė visą laiką, versija: kad karas Ukrainoje yra daugiau nei apie Ukrainą – tai apie tai, kas palaikys Vakarų vertybes ir pokario taisyklėmis pagrįstą tvarką. Jei Vladimiras Putinas gali įsiveržti į suverenią šalį, kad įvykdytų savo siekį suvienyti buvusią Rusijos imperiją, kur jis sustos?
Neaišku, ar Zelenska ar jos vyras įtikins Ukrainos sąjungininkus Vakaruose dar labiau įsitraukti į konfliktą, kuris nerodo aiškaus sprendimo ženklų ir slegia pasaulio ekonomiką. Tą pačią dieną, kai Zelenska kalbėjo Kongrese, Rusijos užsienio reikalų ministras pareiškė, kad Rusija svarstys plėstis į tolesnę teritoriją, jei Vakarų šalys suteiks Ukrainai daugiau tolimojo nuotolio ginklų.
Tuo tarpu Zelenskis nori sugrąžinti rusus prie iki vasario 24 d. sienų, jei ne toliau, prieš svarstydamas apie derybas su Rusija. Ukraina tvirtina, kad pergalė įmanoma; Mažai tikėtina, kad Rusija atsisakys teritorijos, į kurią iki šiol pretendavo. Kongresas ir Baltieji rūmai žengė subtilia linija: teikė milijardus karinės pagalbos Ukrainai, bet nenori nuolat priešintis Rusijai, įsipainioti į amžinus karus arba siųsti per daug ginklų Ukrainos kariuomenei, kurie gali nemokėti jais naudotis.
Tuo pat metu didžiosios Europos šalys, ypač Vokietija, buvo labai priklausomos nuo Rusijos dujų, veiksmingai finansuodamos Rusijos karo pastangas, net ir siūlydamos Ukrainai karinę ir techninę paramą.
Nesvarbu, ar Zelenskos vizitas Vašingtone duoda realių rezultatų, tai buvo priminimas apie įvaizdžio kūrimo galią. Ir vaizdai yra svarbūs. Tatjana Solovey, Londone gyvenanti buvusi „Vogue Ukraine“ redaktorė, sako, kad Zelenskos iškilimas buvo kritinis.
„Moteriški balsai šiame kare turi būti išgirsti, jiems turi būti atstovaujama“, – sako ji. Zelenska yra pirmoji, prabilusi apie žmogiškąją karo patirtį. Ir pirmoji ponia padėjo Ukrainai pareikšti savo balsą. Karo pradžioje visa žiniasklaidos aplinka buvo tokia: „Bidenas pasakė“, „Borisas Johnsonas pasakė“, „Olafas Scholzas kažką pasakė“. Ką apie Ukrainą galvoja didesni žaidėjai, ko nori Putinas, – sako ji. – Jos buvimas žiniasklaidoje padeda Ukrainai, kaip šaliai, turinčiai teisę būti išklausytai, kalbėti, būti laikoma svarbia.“
Birželio pradžioje, viename iš pirmųjų viešų pasirodymų po invazijos, Zelenska pagerbė apie 200 kare žuvusių ukrainiečių vaikų, sakydama kalbą miniai, kurioje buvo gedinčių tėvų prie Kijevo Šv. Sofijos katedros, kurios auksiniai kupolai siekė dangų. (Ji man pasakė, kad po mėnesio vaikų skaičius išaugo iki 300.)
„Visa šalis žino tavo istorijas, tu ne vienas“, – tą dieną sakė ji. „Turėtumei žinoti, kad esi svarbus. Tu buvai pats svarbiausias žmogus savo vaikams. Taigi pasirūpink savimi dėl jų. Jie to norėtų“.
Zelenska ir vaikų tėvai medžiuose pakabino varpelius, po vieną kiekvienam vaikui. „Varpai žymėjo nekaltų vaikų balsus, kad jie skambėtų ir būtų girdimi amžinai“, – sakė ji man. „Visą valandą, kai buvau ten, verkiau“.
Rusijos raketoms krentant į civilius objektus, Zelenska taip pat pradėjo iniciatyvą, padedančią padėti traumas patyrusiems ukrainiečiams. Ji vadovauja apmokant psichikos sveikatos specialistus ir išmokant pirmosios eilės gelbėtojus, įskaitant mokytojus, vaistininkus, socialinius darbuotojus ir policijos pareigūnus, dirbti patarėjais. „Apskritai ši iniciatyva siekia pagerinti psichinę sveikatą tautoje“, – sakė ji. Tai šiuolaikinis atsakas į senąjį agresijos karą, atsakas, kuris siekia ilgalaikių padarinių.“
Būdama pirmąja ponia Zelenska nenorėjo vaidinti. „Man patinka būti užkulisiuose – man tai tiko“, – sakė ji. „Persikėlimas į dėmesio centrą man buvo gan sunkus. Ji ir Zelenskis susipažino vidurinėje mokykloje, pradėjo susitikinėti universitete ir visą gyvenimą gyveno pramogų pasaulyje, kol jis 2019 m. laimėjo prezidento postą.
Saugodama jų šeimos gyvenimą, ji nenorėjo, kad jis bėgtų. Tačiau, kaip ir daugelis jos kolegų ukrainiečių šiame kare, Zelenska su malonumu atsižvelgė į šią progą. „Stengiuosi padaryti viską, ką galiu“, – sakė ji. Ji visada buvo stropi mokinė.
Dviejų mūsų pokalbių Kijeve metu Zelenska buvo atvira, ori, elegantiška, subtili Ukrainos dizainerių propaguotoja. Vieną dieną ji vilkėjo nespalvotą šilko palaidinę su juodu aksominiu lankeliu, perrištu aplink kaklą, ir juodu sijonu iki blauzdų, o šviesūs jos plaukai buvo surišti į laisvą kasą. Kitą dieną tai buvo džinsai plačiomis klešnėmis, balti sportbačiai su geltonomis ir mėlynomis detalėmis, tarsi nuoroda į Ukrainos vėliavą ir prekės ženklą „The Coat“, palaidi plaukai krito ant pečių, o rūdžių spalvos saga buvo įsegta į pūkinius marškinius.
Negalėjau nepagalvoti, kad marškinėliai buvo tokio pat atspalvio, kaip ir sudegę rusų tankai, kuriuos mačiau išsirikiavusius keliuose Irpine ir Bučoje, Kijevo priemiesčiuose, kur Ukraina atstūmė rusus. Bučoje, dabar liūdnai pagarsėjusioje masinėje kapavietėje, atliekami tyrimai, siekiant nustatyti, ar Rusija įvykdė karo nusikaltimus.
Paklausiau Zelenskos, kaip žinia apie Rusijos žiaurumus Bučoje pakeitė viską. „Pirmosiomis savaitėmis prasidėjus karui mes buvome tiesiog šokiruoti“, – sakė ji. „Po Bučos supratome, kad tai karas, skirtas mus visus sunaikinti. Naikinimo karas“.
Keista tuo pačiu kalbėti apie Ukrainos naikinimą ir Ukrainos madą, tačiau tai yra pažintinis šiandieninės Ukrainos disonansas, kur dizaineriai ir įvairiausi profesionalai telkiasi savo šalyje ir užsienyje palaikyti savo šalį. Tas kognityvinis disonansas ypač aktualus Kyjive, kur kavinėje galima gurkšnoti kavą, o paskui valandą važiuoti į Bučą aplankyti masinio kapo. Sunku visa tai suvokti.
Nepaisant Zelenskos grakštumo, jaučiasi spaudimas, buvo aišku, kad karas ją paveikė. Ji kartais jaudindavosi, tarsi būtų uždaryta pusiau nuolatinėje kovoje arba bėgimo būsenoje. Jos akys prisipildė liūdesio, ypač kai kalbėdavo apie mirusius vaikus, o kartais ji žiūrėdavo pro langą ir sukryžiuodavo rankas per pilvą, taip apsisaugodama. Nieko nuostabaus.
Kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, Zelenskis tapo taikiniu numeris vienas, o ji ir jų vaikai – antruoju. Tai negali būti lengva.
„Negaliu apie tai galvoti per daug rimtai, nes kitaip tapčiau paranojikė“, – sakė ji, atsargiai žvilgtelėjusi į padėjėją, kai kuo švelniau paklausiau, kaip visa tai jaučiasi. Kai ankstų vasario rytą prasidėjo karas, Zelenska buvo namuose prezidento rezidencijoje Kyjive su prezidentu ir dviem jų vaikais: 18 metų Oleksandra ir 9 metų Kyrylo.
Ištisus mėnesius Bideno administracija dalijosi žvalgybos informacija su Ukraina ir Europa. įspėjimas apie neišvengiamą Rusijos invaziją. Vis dėlto niekas, net Zelenskis, nesitikėjo, kad tai įvyks. Kai tai padarė, jis apsivilko kostiumą, nuėjo į biurą ir paskelbė karo padėtį. Kai Rusijos tankai atvažiavo į Kyjivą, jis persirengė karinius drabužiu ir pelnė neblėstantį ukrainiečių palaikymą bei pasaulio susižavėjimą nepabėgdamas iš šalies, kaip ir vienas iš jo pirmtakų, prorusiškas prezidentas Viktoras Janukovyčius, susidūręs su Maidanu.
