REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kaip stipri ir kūrybinga asmenybė gali pakeisti nepaprastai konservatyvios visuomenės nuostatas? Apie tai Zalcburgo muzikos festivalio atidarymo proga rašo „The New York Times”.

REKLAMA
REKLAMA

Vakar Mozarto gimtinėje prasidėjo Zalcburgo festivalis, garsėjantis premjeromis, prašmatniais operų pastatymais ir koncertais bei vasariniais klasikinės muzikos ir įrašų verslo atstovų susiėjimais. Senų tradicijų festivalis turi ir naują įvaizdį, kurį per paskutinį dešimtmetį sukūrė ir įtvirtino Gerardas Mortier. Jis šiemet paskutinį kartą vadovaus festivaliui. Tad šį sykį rašome ne apie festivalio autorius ir atlikėjus, bet apie žymųjį festivalio administratorių, sugebėjusį pakeisti ne tik renginį ir Zalcburgą, bet ir Austriją.

REKLAMA

Mortier lyg ateivis iš kito pasaulio festivalio orbitoje pasirodė 1989 metais. Anuomet, jam tik atvykus, festivalis atrodė visiškai sustingęs konservatyvioje Austrijos aplinkoje. Ką tik buvo miręs jo ilgametis „fiureris” Herbertas von Karajanas. Būtent Mortier laikotarpis parodė, koks svarbus ir reikšmingas gali būti administratoriaus vaidmuo. Reikiamas žmogus reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku gali išjudinti net labiausiai įsisenėjusias ir formalizuotas tradicijas.

REKLAMA
REKLAMA

Festivalį kontroliuoja Zalcburgo miestas, tačiau Vienos biurokratai ir politikai taip pat turi įtakos jo veiklai ir įvaizdžiui - iš dalies dėl valdiškos paramos. Apie 25 proc. viso festivalio biudžeto - 40 mln. JAV dolerių - šiandien yra gaunama iš visuomeninių šaltinių, apie 40 proc. šių lėšų sudaro vyriausybės parama. Kita biudžeto dalis yra surenkama už bilietus (geriausias bilietas į operą kainuoja beveik 300 JAV dol.), iš korporacijų „Nestle”, „Audi” ir „Siemens” bei privačių rėmėjų, tokių kaip Alberto W. Vilaras ir Betty Freeman.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vienos miestas verkšleno prieš paskiriant Mortier, verkšleno ir jo valdymo laikotarpiu. Tačiau Zalcburgo miesto taryba žinojo, ką renkasi: 11 metų dirbęs Briuselio „Theatre Royal de la Monnaie”, Mortier jau buvo žinomas kaip modernaus repertuaro ir radikalių pastatymų propaguotojas.

Nuo pat pradžių Mortier Zalcburgo festivalyje nevengė provokacijų ir su malonumu erzino nusistačiusią prieš bet kokias naujoves Karajano festivalių publiką. Jis demaskavo konservatyvų Karajano režimą, vietinius prekeivius ir įrašų verslą, Vienos spaudą ir kultūros biurokratus. Jis teigė, kad jam nepatinka austrų nacionalinės suknelės (vadinamosios “dirndls”) bei „Salzburger Nockerl”, vietinis morengų desertas (koks siaubas!). Mortier atvirai įsipainiodavo į konfliktus su atlikėjais, net su vienminčiais - Claudio Abbado, Roccardo Muti, Jamesu Levinu, Nikolausu Harnoncourtu ir kt., ne išimtimi buvo ir „šventasis” Vienos filharmonijos orkestras.

REKLAMA

Operų dainininkų sudėtys - priešingai nei koncertų atlikėjų suvestinės - atrodė mažiau žvaigždėtos nei anksčiau. Gal buvo norėta suteikti šansų jauniems vokalistams, o gal naujoviškiems operų pastatymams labiau tiko lankstesni atlikėjai - nežinia. Tačiau daugelis gali paliudyti, kad ir be „Trijų tenorų” operos Zalcburgo festivaliuose buvo labai kokybiškos.

Kaip ir repertuaras. Mortier praturtino Zalcburgo operų repertuarą, įtraukdamas daugybę XX amžiaus klasikos, taip pat ir ikiklasicistinio laikotarpio operų - Monteverdį, Rameau, Glucką. Tačiau XX amžiaus kūriniai užėmė garbingiausią vietą: keturios Stravinskio operos, trys Janačeko, dvi Schoenbergo, taip pat Debussy „Pelleas et Melisande”, Bergo „Lulu”, Šostakovičiaus „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities”, Ligeti „Grand Macabre”... Daug buvo ir koncertinių operų atlikimų: Beethoveno, Cherubinio, Dallapiccolos, Musorgskio, Nielseno, Nono - be prabangių kostiumų ir dekoracijų.

REKLAMA

Mortier Zalcburgui ne tik priminė egzistuojantį repertuarą, bet ir kūrė naują: 1998 metais Halo Hartley’iui, amerikiečių nepriklausomų filmų režisieriui, užsakė sukurti „Soon”, 1999 metais Luciano Berio parašė operą „Cronaca del Luego”, o 2000-aisiais atlikta Kaijos Saariaho opera „L’Amour de Loin”. Šiais metais turėjo būti pastatytos dvi naujos Helmuto Lachenmanno ir Matthiaso Pintscherio operos. Tiesa, silpstanti pasitraukiančio vadovo įtaka lėmė, kad Pintscheris buvo nukeltas į ateitį, o Lachenmannas apskritai buvo uždraustas. (Premjera numatyta rugsėjo 17-ąją Paryžiuje, Bastilijos operoje) Tas pats nutiko ir su planuotu Saariaho „L’Amour de Loin” atnaujinimu. Įdomu, kokių pokyčių įvyks, kai Mortier galutinai pasitrauks iš festivalio administracijos?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mortier valdymo laikotarpis išsiskiria ir prieštaringu pastatymų stiliumi. Teigiama, kad vyriausiasis administratorius to siekė sąmoningai. Mortier teigė, kad operos režisūra turi dialektiškai komentuoti muziką ir kompozitoriaus dramaturginį sumanymą. Režisieriai HerbertasWernicke ar Roberto Wilsonas liko šio stiliaus favoritais, tačiau jei Mortier laikotarpį reikėtų apibūdinti vienu vardu, jis būtų - Peteris Sellarsas, Zalcburgo festivalyje pastatęs tris operas: 1992 metais Messiaeno „St.Francois d’Assise”, 1997-aisiais - Ligeti „Le Grand Macabre” ir 2000-aisiais - Saariaho sapną-fantaziją apie meilę „L’Amour de Loin”, magiškai gražų pastatymą, entuziastingai sutiktą kritikos ir publikos.

REKLAMA

Ne visi vienodai vertina Mortier pasirinkimus. Kietakakčiai Karajano lojalistai bei kanarėlių augintojai, pasipuošę austrų nacionalinėmis suknelėmis ir neperlyjamais vilnos švarkeliais, besiglaudžiantys prie elegantiškų priešpiečių stalelių, vis dar piktinasi. Tačiau turizmo verslas nė kiek nenukentėjo: festivalio publika gerokai atjaunėjo, demografiškai tapo įvairesnė, o verslas Getreidegasse gatvėje vis dar klesti.

Žinoma, Mortier padarė ir klaidų, kvailų klaidų. Nuoseklios užkulisių derybos buvo ne jam. Mortier kovoja su visais ir dėl visko: su Zalcburgo festivalio oficiozais, jau mirusiu Karajanu, Haideriu (Austrijos Laisvės partijos lyderiu), Thomu Klestilu (Austrijos prezidentu), sveikais pojūčiais (iššaukiančios dvilytės nuotraukos šių metų festivalio programoje). Polemika su Austrijos prezidentu prasidėjo 1999 metais, kai jis savo kalboje kvietė grįžti prie Zalcburgo šaknų, sakydamas, kad festivalio įkūrėjai - Hugo von Hofmannstahlis, Richardas Straussas ir Maxas Reinhardtas - Zalcburge kūrė harmoningą, ramų prieglobstį nuo kasdienio streso. Mortier pasiuto ir apkaltino Klestilą kvazifašizmu. Mortier teigė, kad jam patrauklesnė tikroji Zalcburgo dvasia - nerimastinga, kvestionuojanti, šiuolaikiška. Abu diskutuotojai savaip nuspalvino įkūrėjų idėjas, tačiau Mortier pozicija šiandieninėje politiškai susiskaldžiusioje Austrijoje buvo tvirtesnė.

REKLAMA

Netrukus 57-metis Mortier švyks į Vokietijos Ruhro sritį. Ten kurs naują festivalį, nevaržomą istorijos ir tradicijų. O Zalcburgas, atrodo, ratifikavo Mortier reformas, nauju festivalio meno vadovu pakviesdamas Peterį Ruzicką, vokiečių kompozitorių, modernistą. Galbūt Ruzickai ir pavyks pasiekti tam tikrų kompromisų festivalio programoje? Tačiau, kad ir ką darytų Ruzicka, Mortier palikimas neištrinamas. Tai ne tik operos, bet ir koncertai, teatro vaidinimai, gausūs naujosios muzikos renginiai, balansuojantys su senamadiškais malonumais - didžiųjų atlikėjų atliekama puikia muzika.

Pagal „The New York Times”

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų