Pasipiktinimas ekstremizmu yra gerai, o ypač jis mielas, kai yra reiškiamas tolerancijos vardan. Liūdna kitkas – toks pasipiktinimas Lietuvoje yra toks pat proginis, kaip ir Kovo 11-oji.
“Kovo 11-ąją, grupelė jaunų Lietuvos piliečių viešai skandavo, kad kitus Lietuvos piliečius – savus! – reikia išvyti iš Lietuvos. Lietuvos rusus ir žydus. Tai yra tragedija. Dar baisiau buvo stebėti, jog policininkai tuo metu žiūrėjo, kad fašistuojantys jaunuoliai neliptų ant važiuojamosios dalies, tačiau mūsų „angelų sargų“ ausų nei kiek nežeidė baisūs šūksniai,“- perskaičiau “Lietuvos ryte”.
Pasipiktinimas ekstremizmu yra gerai, o ypač jis mielas, kai yra reiškiamas tolerancijos vardan. Liūdna kitkas – toks pasipiktinimas Lietuvoje yra toks pat proginis, kaip ir Kovo 11-oji. Tai, kad policininkai nėra įsiskaitę į Konstituciją – jokia naujiena. Deja, nieko naujo nėra ir tame, kad žudikų simbolikas toleruojame kasdien.
Skustagalvių eitynės Kovo 11-ąją, kurios vyksta kasmet, čia svarbios ir įdomios tik tiek, kiek jos iliustruoja valstybės bejėgiškumą, bedantystę ir laukimą kol kas nors ką nors užmuš. Tada jau bus rastas ir paragrafas, ir teisinė formulė, ir dingstis įsikišti. Kažkas bus daroma, kažkas tiriama, o kas nors gal gaus kokį medalį po mirties. O gal ir negaus.
Tam, kad pastebėtume galvažudžių tradicijų puoselėjimą, nereikia laukti Kovo 11-osios ir sekti įkandin šimto kvailų jaunikaičių, nužiūrinėti jų dėvimų rūbų ir nešamos vėliavėlės, klausytis skanduočių. Yra paprastesnis būdas. Reikia nueiti į keletą senamiesčio aludžių ir Didžiąją gatvę. Aludėse jaunikaičiai skustomis makaulėmis, kareiviškais batais ir intelekto nesužalotais veidais su idėjos broliais iš Latvijos bendrauja rusiškai, tad jų „patriotinė dvasia“ visiškai atitinka lygį tų, kas vis dar mini sovietinę „desantininkų dieną“. Apie tai, kad „Lietuva yra lietuviams“ jie prisimena šventės proga ir kartu, be jokios abejonės, susilaukia taip trokštamo dėmesio bei keistos, pagarbos atidavimą primenančios, policijos palydos.
Kas kita – sostinės Didžioji gatvė. Čia visiškai oficialiai, ne tik nepersekiojant, bet gal ir saugant įstatymo raidėms bei Konstitucijos dvasioms, prekiaujama ne tik gintariukais, odinėmis piniginėmis ir kičiniais peizažais bei natiurmortais. Sovietinių žmogžudžių medaliai, ordinai, ženkliukai, kepurės, padabintos minėtomis grožybėmis – beveik dominuojančios prekės. Tai vyksta ne vieną kartą per metus, ne per šventes, ne Kaziuko proga. Tai kasdienybė. Nelabai nustebčiau, jei ten būtų įmanoma užsisakyti ir kokio nors žymaus enkavedisto autografą.
Drįstu įtarti, kad policija minėtoje gatvėje patruliuoja kasdien. Žinant, kad nemažas nuošimtis „angelų sargų“ siekia nelegalių rusiškų universitetų diplomų, tikėtina, kad dalis jų yra toje gatvėje įsikūrusio turgaus pirkėjai, o tai ugdo ir „pakantumą įvairovei“, pritaikomą ir skustagalviams Kovo 11-tąją.
Ar galima tai pakeisti? Mano primityviu įsitikinimu – labai paprasta. Politinis sprendimas, įstatymas, įsakymas ir tiesioginės, pageidautina, viešos bei negailestingos represijos minėtų biznierių atžvilgiu. Manau, kad būtų itin efektyvu. Kokios pasekmės? Nebus prekiaujama (bent jau viešai), o koks nors „smulkus verslininkas“ laimės bylą prieš Lietuvą Strasbūre ir gal gaus kokius 10 000 litų, jei kas nors persistengs žlugdydamas jo „verslą“. Negi tai būtų tokia jau baisi kaina siekiant, kad tiek nacistinės, tiek bolševikinės simbolikos mėgėjai būtų bent jau išvaryti į pogrindį?
Išsprendus reikalus vieną kartą ir visam laikui nebereiktų laukti valstybinės šventės, kad pasipiktintume tuo, kas vyksta kasdien ir visiškai nesislepiant. Tiesa, gali būti, kad Europoje mus ne visi supras. Koks nors Italijos komunistų laikraštis parašys piktą straipsnį, o Europos Taryboje įsitvirtinusi fašistinė Rusija pasakys, kad esame fašistai... Kad tai neskambėtų rimtai – paprastas pasiūlymas – bent jau iki kitos Kovo 11-osios priimti ir įgyvendinti sprendimą dėl abiejų simbolikų.
