REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kiekvienas, turintis įprastą regėjimą, sutiks, kad kraujo spalva panaši į braškių ar planetos Marso – visi jie raudoni. Tačiau ar gali būti taip, kad tai, ką vienas laiko raudona, kitam atrodo mėlyna?

REKLAMA
REKLAMA

„Tai klausimas, kurį sau uždavinėjame nuo mokyklos laikų“, – sakė Jay Neitzsas, Vašingtono universiteto spalvinio regėjimo mokslininkas. Praeityje daugumos mokslininkų atsakymas tiesiog būtų atsakę, kad visi žmonės, turintys normalų regėjimą, mato vienodas spalvas. Vis dėlto dabartiniais laikais atsakymas į šį klausimą pakito.

REKLAMA

„Eksperimentai mus nuvedė keliu, kurio gale peršasi viena išvada: mes visi vienodų spalvų nematome, matymas yra individualus“, – sakė J. Neitzas.

Su ta pačia mintimi sutinka ir kitas spalvinio regėjimo mokslininkas Josephas Carrollas iš Medicinos koledžo Viskonsine, rašo lifeslittlemysteries.com.

Vieno žmogaus raudona gali būti kito žmogaus mėlyna ir atvirkščiai. Jūsų supratimu kraujo raudonumo spalvą kitas gali vadinti mėlyna, o dangus kam nors gali atrodyti raudonas. Tačiau mūsų individualūs įsitikinimai nedaro įtakos tam, kaip kraujo ar dangaus spalvos mus verčia jaustis.

REKLAMA
REKLAMA

Eksperimentas, atliktas su beždžionėlėmis, parodė, kad mūsų spalvų suvokimas smegenyse kyla iš išorinio pasaulio patirčių, tačiau šis procesas yra pasekmė iš anksto nenulemto pavyzdžio. Kaip žmonės daltonikai ir dauguma žinduolių, vyriškosios lyties beždžionėlės saimiriai turi tik dviejų tipų spalvoms jautrias kolbelės – akies tinklainės nervinės, fotosensorinės ląstelės: žaliai ir mėlynai jautrias kolbeles. Stokodami papildomos informacijos, gaunamos dėka trečio tipo, raudonai spalvai jautrios kolbelės, beždžionėlės tegali pagauti spalvų, kurias mes vadiname mėlyna ir geltona, bangų ilgius. Raudonos ir žalios spalvų bangų ilgiai joms atrodo neutralūs, tad jos negali rasti raudonų ir žalių taškučių pilkame fone.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

2009 metais publikuotame žurnale „Nature“ yra aprašytas vienas iš J. Nietzo eksperimentų. Jo metu minėtasis mokslininkas su keliais kolegomis į beždžionių akis įšvirkštė virusą, kuris atsitiktinai apkrėtė žaliai spalvai jautrias kolbeles. Virusas į infekuotų žaliai spalvai jautrių kolbelių DNR įterpė geną, kuris jas pavertė jautriomis ne žaliai, o raudonai spalvai. Tai beždžionių spalvų matymo spektrą išplėtė iki mėlynai, žaliai ir raudonai spalvai jautrių kolbelių rinkinio. Nors jų smegenys ir nebuvo sukurtos taip, kad atsakytų į iš raudonai spalvai jautrių kolbelių gaunamus signalus, netrukus beždžionės pajuto naujoviškos informacijos naudą – jau gebėjo rasti žalius ir raudonus taškus pilkame paveikslėlio fone.

REKLAMA

Nuo to laiko mokslininkai tyrė, ar tokia pati genų terapijos technika galėtų išgydyti žmonių daltoniškumą, Kūros, pavyzdžiui, yra būdingas 1 proc. amerikiečių vyrų. Taip pat buvo iškelta galimybė, jog kada nors žmonių regą būtų galima praturtinti ketvirto tipo kolbelėmis, tokiomis kaip UV spinduliams jautriomis kolbelėmis, kurios šiuo metu aptinkamos kai kurių rūšių paukščių akyse. Tai galėtų žmonijai matyti dar daugiau spalvų.

Eksperimentas su beždžionėlėmis buvo reikšmingas ir dar vienu požiūriu. Nors beždžionių smegenų neuronai skirti priimti signalus, siunčiamus iš žaliai spalvai jautrių kolbelių, tačiau įdiegus naują geną, jie netrukus persiorientavo ir gebėjo priimti nebe iš žaliai, o raudonai jautrių kolbelių signalus, taip leisdami beždžionėms suvokti naujų spalvų. Kaip teigė pats mokslininkas, dabar esminis klausimas – kas beždžionėms atrodė tos naujos spalvos.

REKLAMA

Kaip teigė J. Carrollas, pats šiame tyrime nedalyvavęs, rezultatas rodo, kad nėra iš anksto nulemto prigimtinio kiekvienos spalvos bangos ilgio suvokimo.

„Gebėjimas skirti tam tikro ilgio bangas kyla, vaizdžiai tariant, iš giedro dangaus – t.y. tiesiog įdiegus naują geną. Tad [smegenų] schemos priima visą informaciją, kokią tik sugeba gauti ir ją verčia atitinkamu suvokimu“, – kalbėjo spalvinio regėjimo mokslininkas.

Kai gimstame, mūsų smegenys iš esmės daro lygia tą patį, tvirtina mokslininkai. Mūsų neuronai nėra suformuoti atsakyti tik į vieno tipo spalvą. Vietoje to, kiekvienas iš mūsų išvystome unikalų spalvos suvokimą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Spalva – privatus, asmeninis pojūtis“, – konstatavo J. Carrollas.

Kitas tyrimas parodė, kad nors kiekvienas kiek skirtinai suvokiame spalvą, tačiau šie skirtumai nekeičia universalių emocinių atsakų į spalvas. Nesvarbu, ką matome, žvelgdami į giedrą dangų, jo trumpesni bangų ilgiai (ką mes vadiname mėlyna) mus ramina, o ilgesnės bangos (geltona, oranžinė ir raudona) mus verčia tapti budresniais.

Šie atsakai, kurie būdingi ne tik žmonėms, tačiau daugumai būtybių, pradedant nuo žuvių iki vienaląsčių, kuriems labiau patinka fotosintezė gaubiant geltonai, manoma, išsirutuliojo, kad įtvirtintų dienos ir nakties gyvybės ciklą.

REKLAMA

Mat tai, kaip atmosfera dienos metu skaido saulės šviesą, mėlyna tamsa dominuoja naktį, lemia, kad gyvūnai karštą vidudienį, kai galima gauti didžiulę UV spindulių dozę, arba naktį, kjr tamsoje pilna pavojų, linkę aptingti arba miegoti. Tuo tarpu geltona šviesa dominuoja leidžiantis ir kylant saulei, kai gyvybė Žemėje yra pati aktyviausia.

Gegužės mėnesio „Animal Behavior“ žurnalo numeryje aprašyto tyrimo eigoje J. Neitzas su kolegomis išsiaiškino, kad aplinkos spalvos (arba kitaip – bangų ilgio) šviesos pakeitimai daro kur kas didesnę įtaką žuvų dienos ir nakties ciklui, nei šviesos intensyvumo pokyčiai. Tai leidžia paaiškinti, kas nakties metu dauguma sutvėrimų jaučiasi ramūs ir pavargę todėl, kad aplinkui dominuoja mėlyna spalva, o rytais bundame greičiausiai ne dėl to, kad tampa šviesiau, o dėl to, kad mus ima gaubti geltona spalva.

REKLAMA

Tačiau šie atsakai, reakcijos į atitinkamas spalvas neturi nieko bendro su kolbelėmis arba spalvų suvokimais. 1998 metais žmogaus akyje mokslininkai atrado visiškai atskirą spalvoms jautrų receptorių rinkinį. Šie receptoriai, vadinami melanopsinais, nepriklausomai vertina mėlynos arba geltonos šviesos kiekį ir nukreipia šią informaciją į atitinkamas smegenų dalis, atsakingas už emocijas ir ciklinio ritmo reguliavimą. Melanopsinai išsvystė milijardu metų anksčiau už kolbeles ir tai buvo senieji spalvų detektoriai, siuntę signalus alternatyviu keliu iki smegenų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Priežastis, kodėl jaučiamės laimingi, pamatę raudoną, oranžiną ar geltoną slypi tame, kad mes stimuliuojame senąją vizualinę mėlynos ir geltonos sistemą. Vis dėlto mūsų sąmonėje esantis geltonos ir mėlynos suvokimas – kitos schemos, t.y. kolbelių, rezultatas. Taigi tai, kad mes visi panašiai reaguojame į atitinkamas spalvas, dar nereiškia, kad mes jas suvokiame vienodai“, – aiškino J. Neitzas.

Žmonės, turintys smegenų dalių, atsakingų už spalvų suvokimą, sutrikimus, gali negebėti suvokti mėlynos, raudonos spalvos, tačiau greičiausiai jie į pastarąsias reaguos taip pat, kaip ir neturintys sutrikimų. Lygiai taip pat, net jei Jūs dangų suvokiate tokios spalvos, kurią kas nors kitas vadintų raudona, dangaus mėlynė jus ramintų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų