17-ojo maršruto autobusu prieš savo valią atvežta į garažą Jolanta K. sako esanti labai įskaudinta „Busturo" darbuotojų nepagarbos jų duondaviui - keleiviui.
Į redakciją užsukusi šiaulietė papasakojo istoriją, kuri, panašu, tiktų nebent kokiam meniniam filmui, kurio veiksmas vyksta ne civilizuotoje Europoje, bet kur nors „Bananų respublikoje"...
„Vieną pavakarę susiruošiau į Ginkūnų kapines tvarkyti artimųjų kapų, - pasakoja Jolanta K. (pavardė redakcijai žinoma). - Lyros stotelėje 17 valandų 5 minutės įsėdau į 17-ojo maršruto autobusą, kuriuo tikėjausi nuvažiuosianti iki kapinių. Tiesa, sustojęs autobusas turėjo lentelę „Į garažą" ar kažką tokio, bet neteikiau tam didesnės reikšmės: jeigu keleivius paima, vadinasi, važiuoja savo maršrutu. Juolab, kad sustodavo kiekvienoje stotelėje...
Lyros ir Gardino gatvių sankryžoje autobusas pasuko ne dešinėn, kaip įprasta, bet link Architektų gatvės. Nesupratau, kas vyksta? Priėjusi klausiu vairuotojo: „Kodėl mane vežate ne nustatytu maršrutu?"
Tas tik ištarė: „Aš važiuoju į garažą".
„Kur reikia"
Tiesą sakant, ar aš privalau žinoti, kur tas garažas ir kokiu maršrutu ten važiuojama? Laukdama autobuso dar žvilgtelėjau į stotelėje esantį grafiką, tad vėliau jokių abejonių ir nekilo...
Pasakiau vairuotojui, kad įlipau į autobusą, kuris važiuoja į kapines, atsižymėjau talonėlį ir noriu būti nuvežta būtent ten, kur man reikia.
Kartu važiavę du keleiviai išlipo. Likau autobuso salone viena. Dar kartą griežtai pareikalavau vairuotojo nuvežti į kapines.
„Mes ir važiuojame ten, kur reikia – į garažą", - paaiškino vairuotojas.
Taip keleivė atsidūrė tolokai nuo savo kelionės tikslo – Ginkūnų kapinių - „Busturo" garaže. Su įrankiais kapams tvarkyti, su gėlių puokšte, su vandens pilnu indu gėlėms palaistyti...
„Jaučiausi klaikiai, visa drebėjau ir verkiau, - pasakoja Jolanta K. - Panorau nesusipratimą išsiaiškinti su kuo nors iš „Busturo„ administracijos.“
Tarpduryje moteris teigia susitikusi bendrovės Eksploatacijos skyriaus direktorių Silvą Gedaminską. Išklausęs, kas atsitiko, S. Gedaminskas atsakęs, jog autobusai turi važiuoti pagal grafiką. Keleivė paaiškino, kad deja taip nėra. „Matote, kur atsidūriau?" - klausė ji.
Pasak Jolantos K., sutiktasis kažkam paskambino telefonu, ilgai kalbėjo, o paskui tarė: „Deja, nekuo padėti jums negalime: to maršruto jau nebeturime". Dar pasidomėjo, ar keleivė mokanti naudotis internetu?
„Kaip nebeturite? - nustebo keleivė. - O kas parašyta tvarkaraštyje prie stotelės? Šio maršruto autobusas važinėja iki lapkričio 3-iosios."
„Nespėjome pataisyti", - išgirdusi.
Rajonas, kuriame atsidūrė, moteriai buvo nepažįstamas, taigi, teko paklaidžioti, kol surado stotelę ir keliais autobusais pasiekė kelionės tikslą – Ginkūnų kapines.
Centro stotelėje moteris sako atkreipusi dėmesį, kad ir čia grafike nurodoma, jog 17-ojo maršruto autobusas atvažiuoja 17 valandų 18 minučių. Vadinasi, kažkas nesulaukė... Visą savo kelionę, autobusų grafikus bei klaidžiojimus ji įamžino mobiliajame telefone esančia fotokamera – kaip įrodymą. O grįžusi namo iš karto susirado internete 17-ojo maršruto autobusų grafikus, ir juos atsispausdino. Jokio skirtumo nepastebėjo: interneto svetainėje ir prie stotelės nufotografuoti grafikai buvo identiški. Tai, kad grafikas pataisytas, Jolanta K. teigia pastebėjusi tik kitos dienos rytą.
„Būtų bent atsiprašę ar bent mandagiai paaiškinę, - stebisi moteris. - Tikrai nenorėčiau, kad tokia nemaloni istorija pasikartotų su kuo nors kitu."
„Ką ten kapinėse veikti?"
Štai kaip aprašytą situaciją pakomentavo bendrovės „Busturas„ eksploatacijos direktorius S. Gedaminskas: „Paprasčiausiai yra pasikeitę 17-ojo maršruto grafikai. Kai grafikus koregavo, kažkaip neišsitrynė senasis laikas – 17 val. 4 min. Keleivė nesuprato, kad autobusas važiuoja į garažą, o įlipdama nepagalvojo paklausti. Norėjo į kapines, o kai autobusas pasuko kitur, ėmė šaukti.“
Pasak S. Gedaminsko, keleivė buvo tiek įpykusi, šaukė ir rėkė, kad negalėjo su ja pakalbėti – nebuvo nė kaip žodžio įterpti. „Apgailestauju dėl to, kas įvyko", - reziumavo S. Gedaminskas.
„Jolanta K. teigia, kad pataisymai 17-ojo maršruto autobusų grafikuose atsirado tik kitą dieną..." - priminėme.
S. Gedaminskas paprieštaravo, kad visi pakeitimai internete buvo atlikti laiku ir seniai, o kitą dieną dar kartą liepęs nuvažiuoti ir ištrinti senuosius grafikus prie stotelių taip, kad jų nebesimatytų ir neklaidintų žmonių.
Norėjęs tą vakarą garaže atsidūrusią keleivę pavėžėti iki kapinių savo mašina, bet toji buvusi tiek įpykusi, jog po poros minučių, kol kalbėjo telefonu, ji tarsi dingo: vėliau ieškojo, bet neberado.
„Turbūt žinote nerašytą taisyklę, jog klientas (šiuo atveju – keleivis) visada teisus? Ar nevertėjo jums, administracijos atstovui, atsiprašyti dėl kilusio incidento?"
„Pasistengsime kažkaip... Mes čia svarstėme: po penkių temsta, ir ką ten kapinėse veikti?" - stebėjosi S. Gedaminskas.
Matyt, kaip tik todėl, įsitikinęs savo teisumu, autobuso vairuotojas ir atgabeno keleivę, kur daugiau šviesos – į garažą?
Romualdas BALIUTAVIČIUS
