REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
7
Vaikų namuose augęs Algirdas Gataveckas prisiminė gyvenimą juose: prabilo, kas sunkiausia (Fotobankas)

Vaikų globos namuose vaikystę praleidę menininkai broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai nepaleidžia savo praeities. Jau kurį laiką broliai vis grįžta į vaikų namus ir kuria ryšius su vaikais piešdami jų portretus kartu su jais. „Jei globos namuose nuo pat mažų dienų nemokai vaiko kurti ryšio, gyvenime bus labai sunku. Išėjus iš globos namų tu pats turi kurti savo gyvenimą ir neturi daug patirties. Kai už nugaros nėra tėvų, o tie santykiai su kitais gali labai praversti. Yra labai sunku tai padaryti vienam“,  pasakoja Algirdas Gataveckas.

7

Vaikų globos namuose vaikystę praleidę menininkai broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai nepaleidžia savo praeities. Jau kurį laiką broliai vis grįžta į vaikų namus ir kuria ryšius su vaikais piešdami jų portretus kartu su jais. „Jei globos namuose nuo pat mažų dienų nemokai vaiko kurti ryšio, gyvenime bus labai sunku. Išėjus iš globos namų tu pats turi kurti savo gyvenimą ir neturi daug patirties. Kai už nugaros nėra tėvų, o tie santykiai su kitais gali labai praversti. Yra labai sunku tai padaryti vienam“,  pasakoja Algirdas Gataveckas.

REKLAMA

Jau 5 metus A. Gataveckas piešia savo globotinį Danielių ir sako, kad dar ne viskas – prie piešinio gali užtrukti dar tiek pat laiko.  Jis tikina, kad šią idėją vykdo dar nuo studentiškų laikų. Iki šiol jie su broliu jau yra nupiešę 17 vaikų portretų, o šiuos galima rasti įvairiuose Lietuvos kampeliuose.  

„Pamenu, kad patys pirmieji mūsų šios idėjos darbai buvo mūsų pačių su broliu portretai. Juos piešėme dar magistratūros laikais, prieš 10 metų. Tada turėjome kitą projektą „Poveikis“ – važiavome į globos namus ir vaizdavome pačius vaikus globos namuose, visu ūgiu. Tas projektas tęsėsi 5 metus. Dabar jau 5 metus piešiu mūsų globotinį Danielių“, – sako jis.

REKLAMA
REKLAMA

„Nemažai darbų padarėme ant sienos su pačiais vaikais. Naujausiame projekte pieštuku vaizduojame vaikų veidus. Mintis atėjo ne globos savaitę, o prieš labai daug metų. Paskutinis darbas vadinasi „Art art art“ – tai reikštų arba lietuvišką žodį „art su plūgu“ arba anglišką žodį „art – menas“. Jis žymi didelius piešinius“, – apie projektą kalba Algirdas Gataveckas.

REKLAMA

Mato prasmę

Pats Danielius – taip pat iš Alytaus vaikų globos namų, kuriuose vaikystę praleido ir broliai Gataveckai. Kai baigėsi projektas, jis suaugo, pradėjo mokytis menų mokykloje. Kaip sako pats menininkas, lengviau suprasti tą aplinką, kurią pažįsti nuo pat mažų dienų, todėl sprendimą piešti būtent globos namų vaikus jie priėmė sąmoningai.

„Visos idėjos gimsta aplinkoje, kurioje tu būni pats. Ką matai, ką patiri susideda į vieną krūvą ir gaunasi idėjos, mintys kūryboje ir sprendimai gyvenime. Manau, kad buvimas ir augimas globos namuose man lėmė  sprendimą dirbti tomis temomis. Ta aplinka man artima – aš pažįstu sienas, vaikus ir tuos kambarius.

REKLAMA
REKLAMA

Daug patirties gauni ir gali nebūti dirbtinas. Ten augusių vaikų istorijos mane labai įkvepia ir yra kažkiek panašios į mano istoriją. Mes visi ėjome panašiu keliu – panašūs patyrimai su tėvais ar artimaisiais, panašios problemos su namais. Man tai pagrindinis įkvėpimo šaltinis“, – tikina pašnekovas.

Pats Algirdas su broliu užaugo globos namuose ir patyrė, kad kartais jaunas kūrybingas žmogus nenukreipiamas teisinga linkme. Remdamiesi savo patirtimi broliai trokšta ne tik kurti ryšius su vaikais, bet ir jiems padėti palengvinti jų gyvenimą.

„Tas buvimas kartu galiausiai tampa noru juos giliau pažinti, tapti draugais, nepalikti jų likimo valiai bet kartu ir nesikišti į jų gyvenimą ir nebūti dar vienu auklėtoju, kuris nurodinėja, kaip gyventi. Tai yra puiki proga ir piešti, ir rodyti pavyzdį – ištempti vaiką į lauką, leisti jam bendrauti su žmonėmis ir užmegzti ryšį. Nes jei globos namuose nuo pat mažų dienų nemokai vaiko kurti ryšio, gyvenime bus labai sunku.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Išėjus iš globos namų tu pats turi kurti savo gyvenimą  neturėdamas daug patirties. Kai už nugaros nėra tėvų, tie ryšiai gali labai praversti. Yra labai sunku tai padaryti vienam. Tokie projektai svarbūs įkvėpti“, – savo mintis dėsto A. Gataveckas.

Vis dėlto įdomu, kad itin ilgą laiką jis piešia būtent savo globotinį Danielių. Gal sudėtingiau ant popieriaus atvaizduoti gerai pažįstamą veidą?

„Kai išmoksti piešti, nėra sudėtinga nupiešti nei vieną veidą. Toks pats procesas, atsakomybė kaip ir piešiant kažką kitą. Mes į kiekvieną piešinį žiūrime labai atsakingai. Tik klausimas, kiek mes detaliai norime jį pavaizduoti. Danieliaus portretas užtruko 5 metus ir dar, ko gero, užtruksim porą metų, dėl to, kad jį piešiame itin realistiškai. Jei būna nelabai kokybiška ar tamsi nuotrauka, ji turi tokius mažus pikselius – „smėliuką“. Bandome jį pavaizduoti. Tų taškiukų yra labai daug ir tikrai užima daug laiko tai atvaizduoti kuo aiškiau“, – aiškina pašnekovas.

REKLAMA

Gavo kaip dovaną

Kaip sako pats pašnekovas, geriausia vaiką piešti jį kuo geriau pažįstant. O visi piešiniai prasidėjo nuo vieno berniuko, kurį pravardžiuoja tiesiog „Kirstuku“ – išsipildžius jo norui gauti savo pieštą portretą, atsirado dar daugiau vaikų, kurie taip pat save norėjo matyti ant popieriaus lapo.

„Kai buvo projektas „Poveikis“, piešėme vaikus nuo 16-18 metų ir tuos, kurie paprašė, kad būtų piešiami. Pačių modelių mes nerinkome, išskyrus vieną atvejį, kai buvo brolis su sese. Tai buvo Dzataveckų šeima, brolis labai norėjo, kad jį nupieštume, bet mes pasakėme, kad negalime jo vieno nupiešti, nes yra jaunesnė sesuo. Jei vaizduoji vieną, o kito ne, mes tai matome kaip tokią neteisybę. Įtikinome mergaitę, nors ji nelabai norėjo.

REKLAMA

Su Kirstuku mes kartu futbolą globos namuose žaisdavome. Mes supratome, kad yra tokia neteisybė – yra žmonės, kurie mums už piešinį gali sumokėti, bet yra mano draugas, kuris nori portreto, tačiau už jį negali susimokėti. Norėjome eliminuoti šitą neteisybę, – apie idėją užsimena pašnekovas. – Sugalvojome, kad vaikas, išėjęs iš globos namų, savo portretą gautų kaip dovaną. Tie paveikslai buvo žmogiaus ūgio. Pasirodė labai dideli.“

Kai piešinius pamatė menotyrininkė Raminta Jurėnaitė, vaikų iš globos namų portretai atsudūrė ir renginyje „Art Vilnius“, galiausiai projektą ir piešinius pamatė „MO muziejus“ ir paprašė papildyti kolekciją.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Pasakiau, kad negaliu parduoti šių portretų, nes jie yra tų vaikų. Paklausiau jų leidimo, išsiėmiau verslo liudijimą, kad galėčiau legaliai parduoti piešinius ir tada gautus pinigus persiunčiau jaunuoliams, su kuriais dirbau. Jie užsidirbo iš savo portretų.

Kiti menininkai išnaudoja modelius ir tuos kūrinius pasilieka sau, sau kuria kapitalą ir atsakinėja žiniasklaidai. Mes norėjome padaryti atvirkščiai – kad patys paveiksluose atvaizduoti vaikai iš jų užsidirbtų, galėtų juos parduoti, paskui ir patys komentuotų kitiems. Tai tarsi kelia savivertę, jie būna nenurašyti, nes tampa svarbūs“, – sako vyras.

Globos namai – tai vieta, kurioje vaikai sulaukia daug dovanų. Tad anot pašnekovo, dovanos vertė tokiam vaikui nėra tokia stipri, kaip kad žmogui, kuris supranta, ką reiškia užsidirbti pačiam.

„Žmonės atvažiuoja, dovanoja keliones ir kitus dalykus. Matyt jie ne taip stipriai jaučia tą dovanos vertę – ne taip, kaip žmogus, kuris supranta, ką reiškia uždirbti. Bet matėsi, kad jiems tai svarbu. Kai padovanojome pirmąjį piešinį, kiti jau žinojo, kad ir jie gaus savo portretus. Todėl greitai pasipylė klausimai: „Broliai, kada mes gausime savo portretus?“. Matosi, kad jie labai to laukė“, – šypsosi jis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų