„Sodros“ duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra 24,6 tūkst. pradinio ir pagrindinio ugdymo mokytojų, taip pat 13,8 tūkst. vidurinio ugdymo mokytojų.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija giriasi, kad vidutinė jų alga šiemet turėtų siekti 130 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio, kas šiuo metu būtų per 1300 eurų į rankas. Tačiau sprendžiant iš pedagogų profesinių sąjungų atstovų viešų pasisakymų, kol kas taip nėra.
Kita vertus, vertinant mokytojų darbą, neretai atkreipiamas dėmesys, kad jie turi kur kas daugiau atostogų (vasaros, rudens, žiemos, pavasario) nei daugelis kitų profesijų darbuotojų.
Nepaisant to, daugelyje rajonų nuolat trūksta įvairių dalykų mokytojų – jų nevilioja ir siūlomi įvairūs priedai, galimybė įsikurti savivaldybių siūlomuose būstuose.
Tačiau kas dirbti motyvuoja pačius mokytojus, kodėl jie renkasi šį darbą?
10 parašė už nieką
Neseniai Vilniaus knygų mugėje savo pirmąją knygą „Mokytojas: kaip aš išmokiau juos skaityti knygas, mąstyti ir maištauti“ pristatęs lietuvių kalbos mokytojas Karolis Klimas neslėpė, kad mokiniui yra parašęs dešimtuką ir už nieko neveikimą.
„Rašydamas šią knygą norėjau atkreipti dėmesį į mokytojus ir situaciją mokykloje. Ši knyga skirta visiems, kurie kada nors sėdėjo mokyklos suole“, – pristatydamas savo kūrinį kalbėjo K. Klimas.
Jis įsitikinęs, kad kiekvienam mokytojui yra itin svarbu užmegzti gerą santykį su mokiniais.
„Kai atėjau į mokyklą, supratau, kad viskas prasideda nuo ryšio su mokiniais, jeigu yra tas ryšys, tada galima judėti, kažkur toliau. Kai tas ryšys atsiranda, tada galima siekti ir didesnių tikslų.
Žinoma, ne kartą apsikvailinau bandydamas patikti“, – prisipažino K. Klimas.
Jį kalbinęs žurnalistas Rytis Zemkauskas atkreipė dėmesį, kad paprastai mokytojai dažniau nori, kad mokiniai jų klausytų.
„Aš irgi norėjau, kad manęs klausytų. Bet taip pat norėjau, kad būtų smagu mokytis, mokiniai mokydamiesi kūrė memus apie mokyklą, pamokas, kurie vėliau atsidūrė mano knygoje. Joje galima rasti ir mano sudarytą privalomą neprivalomų knygų sąrašą.
Skirtingus vaikus reikia mokyti skirtingų dalykų. Pavyzdžiui, vienus mokinius reikia spausti, kad jie padarytų užduotis, rašytų rašinius. O kitus kaip tik reikia mokyti, kad ne pažymys yra svarbiausias gyvenime, kad reikia mokėti atsipalaiduoti. Kažkada už nieko neveikimą parašiau dešimtuką tokiam mokiniui. Gyvenime reikia sveiko balanso“, – apie patirtį dirbant su vaikais pasakojo mokytojas K. Klimas.
Jis teigė, kad knygoje sudėjo viską, ką patyrė dirbdamas mokykloje 3 metus.
„Esu kūrybinėse atostogose ir dirbu korepetitoriumi. Tačiau planuoju į mokyklą sugrįžti. Pirmuosius dvejus metus dirbdamas mokykloje turėjau daug įkvėpimo ir užsidegimo. Vėliau perdegiau, trečiaisiais metais nebeturėjau jėgų.
Todėl knygoje daugiausiai aprašiau savo optimistinius pirmuosius dvejus mokykloje, nes norėjau įkvėpti būsimus mokytojus“, – sakė K. Klimas.
Paminėjus perdegimą, R. Zemkauskas klausė, ar knyga nebuvo skirta padėti mokytojui K. Klimui pačiam sau.
„Nuo mažens svajojau parašyti knygą. Vėliau ta svajonė ėmė tolti. Ėmiau galvoti, kad niekada knygos nebeparašysiu. Dirbau reklamos agentūroje bukinantį darbą. Iš pradžių buvo įdomu, vėliau imdavau jausti tuštumą.
Vieną dieną būdamas 27 metų eidamas gatve sugalvojau, kad noriu dirbti mokytoju. Kadaise studijuodamas lietuvių filologiją atlikau praktiką mokykloje, kuri paliko teigiamą įspūdį. Todėl įstojau į pedagogiką ir po mėnesio nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą į keletą mokyklų. Iš vienos jų gavau atsakymą, kad kitą dieną jau galiu pradėti dirbti“, – apie tapimą mokytoju pasakojo K. Klimas.
Jis sakė, kad į mokyklą ėjo dirbti ne tam, kad išgelbėtų pasaulį, bet tam, kad išgelbėtų save.
„Ieškojau būdų kaip vėl pajusti tą užsidegimą viduje, kurį jaučiau anksčiau. Ir mokykla padėjo tai padaryti“, – teigė K. Klimas.
Jis pastebėjo, kad mokykloje viskas yra kitaip nei įprastame biure.
„Jeigu žmogus dirba biure ir į jo kabinetą vieną dieną per dieną ateina direktorius, tokiam darbuotojui pakanka išjungti „Facebook“ ir įjungti „Exel“ lentelę. Tuo metu mokykloje vienu metu mokytoją stebi 30 direktorių. Ir jeigu mokiniams kažkas nepatiks, jie nueis ir viską pasakys tikram direktoriui ir tada bus blogai.
Taip pat svarbus mokytojo santykis su tėvais. Tačiau kartais trūksta dialogo. Per tėvų susirinkimą buvo galimybė tėvams atvykti pasikalbėti su manimi. Tačiau iš 200 tėvų atėjo tik 9. Susidomėjimas beveik nulinis. Niekas nenori pabendrauti, paklausit, kaip sekasi jų vaikams“, – apie mokinius ir jų tėvus pasakojo K. Klimas.
Jis pripažino, kad mokytojo darbas iš tiesų yra sunkus.
„Mokyklose trūksta jaunų žmonių. Reikėtų leisti žmonėms mokyklose dirbti ne visu etatu. Sunku pasiruošti kelioms dešimtims pamokų per savaitę.
Mokykloje dirbau pusantro etato ir dar papildomai uždarbiavau, kad prisidurčiau prie mokytojo atlyginimo. Iš mokyklos išėjau, kol dar nebuvo mirus meilė mokyklai. Tikiuosi dar sugrįžti. Darbas mokykloje buvo pats įdomiausias ir prasmingiausias“, – sakė lietuvių kalbos mokytojas.
Anot jo, dabartinis mokytojų atlyginimas Lietuvoje visiškai neatspindi jų įdėto darbo.
„Darbas prasmingas – atlyginimas juokingas.
Gali eiti kiek nori pas direktorių, niekas atlyginimo nepadidins. Gal pridės kokį būrelį. Jeigu paprašysi atlyginimo, gali gauti tik dar daugiau prastai apmokamo darbo“, – juokavo K. Klimas.
Pasak jo, mokytojas turėtų uždirbti bent jau 2 tūkst. eurų į rankas.
„Tačiau kas iš to, kad atlyginimas bus didesnis, darbo krūvį reikėtų sumažinti.
Klasėse per daug mokinių. Mokiau vienoje klasėje 27 mokinius. Tuo metu viena kolegė privačioje mokykloje moko 14 mokinių. Toks skaičius yra optimalus. Teoriškai reikėtų teikti individualų grįžtamąjį ryšį, tačiau to padaryti neįmanoma vienu metu mokant tiek daug mokinių“, – aiškino K. Klimas.
Jis pasakojo, kad teko mokyti ir pandemijos metu, nuotoliniu būdu.
„Sunku neturėti tiesioginio kontakto ir kalbėti į tuštumą ekranuose. Pasitaikydavo, kad kalbu ir nesuprantu, ar jie vis dar klausosi, tada paklausiu, išgirstu patvirtinimą ir vėl tęsiu.
Iš pradžių mokiniai džiaugėsi nuotoliniu mokymu, tačiau vėliau ir jie suprato, kad trūksta tiesioginio ryšio“, – teigė K. Klimas.
