REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
0
TV3

Smuikininkė Rasa Žukauskaitė jau penkerius metus gyvena Vokietijoje. Jauna moteris gali pasigirti gausybe įvairių konkursų apdovanojimų, bet gyvenimas mėgsta pokštus – netrukus garsiausiais Europos koncertų sales iškeis į unikalių kvapų ir spalvų kupiną Indiją. Nors atvirai prisipažįsta, kad labai myli savo šalį, kol kas į Lietuvą grįžti neketina. Apie tai, koks gyvenimo svetur skonis, skaitykite Balsas.lt interviu su smuikininke.

– Kaip nutiko, kad muzika tapo savotišku gyvenimo būdu?

– Mano senelis – smuikininkas, mama – taip pat, mano šeimoje meilė muzikai perduodama iš kartos į kartą, tiesa, mama iš pradžių nenorėjo, kad gročiau smuiku, verčiau rinkčiausi kitą profesiją. Šiuo atveju mano noras buvo kur kas didesnis nei jos nenoras, o groti pradėjau labai anksti – penkerių metų. M. K. Čiurlionio menų mokykla man buvo svajonių mokykla.

Negalėčiau sakyti, kad šiandien galiu tik groti smuiku, o ne dirbti kokį kitą darbą. Iš tiesų galiu, bet nenoriu. Muzika yra mano hobis, darbas, saviraiškos būdas, aistra.

REKLAMA
REKLAMA

– M. K. Čiurlionio menų mokykla garsėja ne tik tuo, kad išugdė ne vieną talentą, bet ir tuo, kad joje galioja itin griežtos elgesio taisyklės, o moksleiviai apkraunami dideliu krūviu. Ar lengva buvo joje mokytis?

REKLAMA

– Nenorėčiau plačiau to komentuoti, galiu pasakyti tik tiek, kad man tai buvo tikroji gyvenimo mokykla – gyvenau bendrabutyje, tvarka ir reikalavimai buvo tikrai griežti. Be savo specialybės, juk dar reikėjo ir mokytis tų pačių dalykų kaip ir paprastose mokyklose. Praėjus dešimčiai metų po mokyklos baigimo norėčiau padėkoti ten dirbantiems pedagogams, kurių dėka tapau tokia, kokia esu šiandien. Manau, kad itin gerų rezultatų pasiekia tik stipriausieji: mūsų klasėje mokėsi 25 moksleiviai, bet muzikantais tapo tik 8.

– Kiek valandų grojote smuiku, kai mokėtės, ir kiek valandų grojate dabar?

– Kai mokiausi, tai dar reikėjo ir pamokoms pasiruošti, o instrumentu groti po kelias valandas, o sekmadieniais nuo 10 ryto iki 20 val. vakaro. Šiuo metu stengiuosi groti tiek, kiek įmanoma ir paprastai 4–5 valandas per dieną tam skiriu. To reikia pasiruošti koncertams ir palaikyti gerą formą.

REKLAMA
REKLAMA

– Bet juk toks sunkus darbas reikalauja daug pastangų ir laiko, ar tuomet, kai bendraamžiai turėjo kitų pramogų, o jums reikėjo groti, nekildavo minčių, kad reiktų ieškoti kito užsiėmimo?

– Tokių pagundų pasitaikydavo. Bet turėjau draugų, kurie taip pat siekė tam tikrų tikslų, ir mūsų laisvalaikis buvo kiek kitoks nei bendraamžių. Mano bičiuliai, kaip ir aš, buvo vieni geriausių mokyklos mokinių, o po įtempto darbo ar konkursų leisdavome sau atsipalaiduoti. Atsipalaiduoti, tai nereiškė, kad tos progos buvo tokios, kaip kitų bendraamžių. Kad būtų smagu, nereikėjo alkoholio ar kitų dalykų, mėgdavome klausytis muzikos, žiūrėti filmus, apie juos diskutuoti ir pan. M. K. Čiurlionio mokyklos auklėtiniai truputį kitokie vaikai nei įprastų šalies mokyklų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Šiuo metu gyvenate Vokietijoje, kaip nutiko, kad palikote Lietuvą?

– Studijavau muzikos akademijoje ir teko dalyvauti viename projekte Lenkijoje. Ten buvo suvažiavę muzikantai iš visos Europos. Seniai norėjau išvažiuoti pasimokyti į užsienį semestrui ar porai. Būtent čia užmegzti kontaktai man padėjo išvykti į Manheimą. Tai miestas, kuriame gyveno ir kūrė W. A. Mocartas, tad jame didelis klasikinės muzikos centras. Taip nutiko, kad atvykusi laikinai pasilikau. Norėjosi išbandyti naujas technikas, pasisemti naujų idėjų, juk Vokietija yra klasikinės muzikos kultūrinis centras.

– Kalbant apie jauno muziko perspektyvas Lietuvoje ir Vokietijoje – kur lengviau siekti pripažinimo?

REKLAMA

– Mano nuomone, sąlygos yra visur vienodos, o viskas priklauso nuo žmogaus nusistatymo ir valios. Jei neturėtum valios groti, tai nieko ir nepasiektum. Tikrai būna momentų, kai nenori atsidaryti futliaro ir žiūrėti į smuiką, bet turi jį atsidaryti, o po ilgesnio laiko supranti, kad tą akimirką įveikti save buvo verta. Nelengva lyginti Lietuvą su Vokietija, mat čia jau nuo mažens vaikai pažindinami su klasikine muzika ir ja domisi labai daug jaunimo, kuris yra išprusęs, domisi klasikine muzika, eina į operas. Paklauskite mūsų lietuvių 20-mečių, kuris jų eina į 5 valandų trukmės Vagnerio operą „Zygfridas“ klausytis ir dar už tai moka 200 litų? Lietuvoje klasikinė muzika kol kas, atrodytų, įdomi tik aukštuomenei.

REKLAMA

– Vokietijoje gyvenate jau keletą metų – ar laikote save emigrante? Ar ateityje norėtumėte sugrįžti į Lietuvą?

– Sugrįžti į Lietuvą tikrai norėčiau, nes labai myliu savo šalį. Laukiu ir tikiuosi, kad kas nors tėvynėje pasikeis, nors, kita vertus, tuos pokyčius tikriausiai reiktų pradėti nuo savęs. Vokietijoje kultūra yra daug geriau išsivysčiusi nei Lietuvoje ir atitinkamai kitaip finansuojama. Teko Lietuvoje groti keliuose orkestruose ir žinau ne vieną atvejį, kai sunkiai sudurdami galą su galu muzikantai galiausiai atsiduria vestuvių linksmybėse. To nenorėčiau ir Vokietijoje turiu sąlygas groti tokią muziką, kokia man patinka.

Emigrante jaučiuosi, bet visuomet prisistatau esanti lietuvė, net jei mane pristato kaip vokiečių smuikininkę, pabrėžiu, kad iš tiesų esu lietuvė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Minėjote, kad Lietuvoje muzikantai kartais sunkiai suduria galą su galu, o Vokietijoje muzikantų situacija geresnė?

– Pati turėjau mokėti už savo studijas, nes tėvai galėjo palaikyti mane tik morališkai. Teko ieškoti darbų, tačiau lėkščių nenešiojau, visus pinigus uždirbau per muziką. Šiuo metu galiu gana patogiai gyventi, o esant reikalui galėčiau padėti savo šeimai, gyvenančiai Lietuvoje.

 

Rasa Žukauskaitė gimė 1986 birželio 16 dieną muzikų šeimoje. Smuiku pradėjo groti nuo šešerių metų. Pradžioje mokėsi Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje, o 1998 įstojo į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, doc. U. Jagelaitės smuiko klasę, vėliau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur studijas tęsia doc. U. Jagelaitės smuiko klasėje. 2007/8 metais laimėjo ERASMUS stipendiją ir studijas Vokietijoje, Mannheimo aukštojoje muzikos ir vaizduojamųjų menų mokykloje, prof. Susanne Rabenschlag (Verdi Quartett) klasėje, kurioje 2012 m. ji gavo magistro laipsnį, bei tęsia studijas solistinėje ir orkestro solisto aspirantūroje.

B. Dvariono respublikiniuose konkursuose 2000 m. ir 2002 m. smuikininkė pelnė diplomantės vardus, o tam pačiam konkurse 2004 m. tapo laureate. 2004 m. Tarptautiniame konkurse Italijoje Citta di Barletta laimėjo Grand Prix. 2005 respublikiniame R. Katiliaus vardo konkurse pelnė 1-ąją vietą. Tarptautiniame kamerinių ansamblių konkurse "Muzika be sienų" 2007 m. iškovojo Grand Prix.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų