Nuo 4,3 milijono Škotijos gyventojų, dalyvaujančių referendume dėl nepriklausomybės, pareikštos valios priklausė, ar Didžioji Britanija ir toliau liks didžiąja. Dabar atsakymas gautas.
Į klausimą „Ar Škotija turėtų tapti nepriklausoma valstybe?“ „taip“ atsakė 44,7 proc. referendumo dalyvių, „ne“ – 55,3 proc. Šio atsakymo kaina – beveik perpus pasidalijusi tauta ir galbūt dar didesnis pralaimėjusios pusės ryžtas ateityje surengti naują referendumą.
Škotų sprendimas galėjo pakeisti politinį Europos žemėlapį: jame būtų atsiradusi nauja valstybė, o dabartinės Jungtinės Karalystės teritorija gerokai sumažėtų. Neabejojama, kad istoriniame referendume „taip“ savo nepriklausomybei ištarusi Škotija savo pavyzdžiu būtų paskatinusi ir kitus to siekiančius Europos kraštus, tarp jų Kataloniją, Baskiją ar Flandriją.
Jungtuvių patvirtinimas ar skausmingos skyrybos?
Prie balsavimo urnų ketvirtadienį atėję Škotijos gyventojai sprendimą priėmė, atsižvelgę į argumentus, išsakytus nepriklausomybės šalininkų ir priešininkų. Tarp pastarųjų buvo ir Didžiosios Britanijos vyriausybės vadovas Davidas Cameronas, referendumo išvakarėse apsilankęs Škotijoje ir įspėjęs, kad daugumai rinkėjų balsavus už atsiskyrimą nuo Jungtinės Karalystės, visų lauktų „skausmingų skyrybų“ procesas.
„Tuomet kelio atgal nebus, nebus jokio pakartojimo. Tai galutinis ir negrįžtamas sprendimas“, – pareiškė Didžiosios Britanijos premjeras, vizito Škotijoje metu labai stengęsis įkalbėti rinkėjus nepasiduoti už nepriklausomybę agituojančių politikų įkalbinėjimams ir pažadams. „Nenoriu, kad Škotijos žmonėms būtų parduota svajonė, kuri išsisklaidys“, – pabrėžė D.Cameronas, kuris akivaizdžiai taip pat labai nenori likti istorijoje kaip paskutinis Jungtinės Karalystės, kurios sudėtyje yra ir Škotija, vyriausybės vadovas.
D.Camerono išsakyti argumentai prieš Škotijos atsiskyrimą – perspėjimai apie ekonomikos nuosmukį, blogesnį gyvenimo lygį, Londono draudimą toliau naudoti nacionalinę valiutą svarą sterlingų, pavojų gyventojų pensijoms, „išardytas“ ginkluotąsias pajėgas, tarp Anglijos ir Škotijos iškilsiančią sieną, kurią esą gali būti ne taip paprasta kirsti, – daugeliui lietuvių lyg ir turėtų pažadinti panašius prisiminimus. Ar ne tokią argumentaciją girdėdavome Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse iš aukščiausių tuometės Sovietų Sąjungos vadovų?
Atsakymo laukė ir lietuviai
Politologas Algis Krupavičius, vadovaujantis Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo institutui, mano, kad lietuviai turėtų palaikyti referendume priimtą škotų sprendimą, kad ir koks jis būtų. Jis priminė, kad Škotijos nepriklausomybės siekis primena neseną Lietuvos istoriją, nors ši šalis niekada nebuvo okupuota.
„ES politikai yra šiek tiek pasimetę, jie bando palaikyti didesnes, stipresnes valstybes. Ir tai nėra nieko naujo – mes patys esame tai išgyvenę“, – teigė politologas. Jo nuomone, svarbiausia, kad atsiskyrimo, nepriklausomybės įgijimo procesas būtų valdomas, kad būtų einama dialogo ir kompromiso keliu. A.Krupavičius priminė Čekijos ir Slovakijos „aksomines skyrybas“, kurios galėtų būti pavyzdys Škotijai.
Galutinių rugsėjo 18 d. referendumo dėl Škotijos nepriklausomybės rezultatų laukia ir šiame krašte gyvenantys lietuviai, atvykę į Didžiąją Britaniją dirbti ar studijuoti. Škotų atsakymas rūpi ir su Škotijos įmonėmis bendradarbiaujantiems mūsų šalies verslininkams. Žinoma, jei būtų laimėję nepriklausomybės šalininkai, niekas greitų permainų nesitikėtų, tačiau jos neišvengiamai ateitų Škotijai tapus nepriklausoma valstybe. Buvo skelbiama, kad tai galėtų įvykti 2016 m. kovo 24 d.
Gresia susiskaldymas?
Dauguma Škotijos gyventojų referendume dėl nepriklausomybės aiškiai išsakė savo sprendimą, tačiau, pasak apžvalgininkų, daug ką lems ir kiekybinis nepriklausomybės šalininkų ir norinčiųjų likti sąjungoje su Jungtine Karalyste santykis. Prieš referendumą rengtos apklausos rodė nedidelę tai vienos, tai kitos stovyklos persvarą.
Politikos apžvalgininkai prognozavo, kad jei, pavyzdžiui, sąjungos šalininkai pasiektų pergalę minimaliu rezultatu, pavyzdžiui, 51 proc. prieš 49 proc., Škotijos nepriklausomybės problema būtų tik kuriam laikui atidėta, tačiau neišnyktų. Bemaž pusė nepriklausomos valstybės norinčių škotų savo tikslo turbūt neatsisakytų, o jų siekius atliepianti Škotijos nacionalinė partija, nepaisant rugsėjo 18 d. referendumo nesėkmės, bemaž neabejotinai nesudėtų rankų ir siektų po kelių ar keliolikos metų, pasitaikius palankiai progai, surengti naują referendumą.
Minimali persvara referendume, manoma, tik pagilintų visuomenės susiskaldymą. Prie to prisidėtų ir aktyvios Londono pastangos į savo pusę patraukti dalį nepriklausomybės rėmėjų po referendumo Škotijai pasiūlius dar didesnę autonomiją. Pasak dienraščio „The Wall Street Journal“, Didžiosios Britanijos parlamentas esą pasiruošęs pasiūlyti škotams „beveik visiškos“ nepriklausomybės planą, pagal kurį Jungtinės Karalystės sudėtyje likusi Škotija įgytų kone nepriklausomos valstybės įgaliojimus, tačiau neturėtų savos kariuomenės, diplomatinės tarnybos ir ambasadų užsienio šalyse. Taip esą būtų siekiama užbėgti už akių Škotijos nacionalinės partijos bandymams rengti naujus referendumus dėl nepriklausomybės.
Kita vertus, net ir didele balsų persvara (pavyzdžiui, 40 ir 60 proc.) referendume pasiektas sąjungos su Jungtine Karalyste rėmėjų rezultatas leistų tik kuriam laikui išspręsti šią problemą. Karšti nepriklausomybės šalininkai niekur nedingtų, ir Škotijos nacionalinė partija toliau kovotų dėl valdžios. Tačiau, mano kai kurie apžvalgininkai, politinė taktika būtų pakeista taip, kad naujo referendumo dėl nepriklausomybės siekėjai neatbaidytų potencialių rinkėjų. O tai reiškia, kad atkaklūs „nepriklausomybininkai“ dėtų viltis į ekonominės ir socialinės situacijos blogėjimą, Škotijos nacionalinei partijai tęsiant pastangas bloginti santykius su Londonu.
Kelio atgal nebus
Škotijai nubalsavus už nepriklausomybę, kelio atgal į dabartinę sąjungą nebūtų likę: apie tai Didžiosios Britanijos premjeras D.Cameronas aiškiai pasakė škotams. Pasak jo, 307 metus trunkančios Škotijos ir Anglijos sąjungos nutraukimas būtų negrįžtamas veiksmas. Referendume priimto sprendimo atsiskirti nebūtų galėję pakeisti jokie kiti ateityje planuojami referendumai. „Nebus jokio pakartojimo. Tai galutinis ir negrįžtamas sprendimas“, – pabrėžė D. Cameronas, bandydamas įtikinti tuos Škotijos rinkėjus, kurie vadovaujasi požiūriu „pagyvensime – pamatysime“.
Beje, net ir laimėjus nepriklausomybės šalininkams, Škotijos būtų laukęs nelengvas parlamentinis atsiskyrimo kelias: Didžiosios Britanijos parlamento Bendruomenių rūmuose reikėtų priimti įstatymus dėl referendumo rezultatų ir Jungtinės Karalystės padalijimo. Manoma, kad po būtinų teisinių procedūrų Škotijoje išrinkti Didžiosios Britanijos parlamento nariai būtų praradę savo vietas ir negalėtų daryti įtakos savo kolegų sprendimams, susijusiems su Škotijos ir Jungtinės Karalystės santykiais. Jau šiuo metu parlamento nariai esą kėlė klausimą dėl Škotijoje išrinktų kolegų teisės dalyvauti svarstant tokius klausimus, nes netrukus škotai gali tapti užsienio valstybės atstovais.
Žvelgė su viltimi
Nuo baskų krašto Ispanijoje iki Veneto Italijos šiaurės rytuose apie nepriklausomybę svajojantys Europos regionai su pasimėgavimu laukia, kol škotai referendume pasisakys už atsiskyrimą nuo Junginės Karalystės, teigiama dienraštyje „Financial Times“. Nors, pasak jo, referendumo išvakarėse atspėti jo rezultatą gana keblu, tokiam entuziazmui nepritarė pasaulinė investuotojų bendruomenė, supratusi, kad Jungtinė Karalystė – ne vienintelė Vakarų Europos šalis, susidūrusi su vienu ar keliais nuosaikiais separatistiniais judėjimais.
Pasak dienraščio, škotų referendumas stiprina Katalonijos ryžtą surengti tokį patį plebiscitą lapkričio mėnesį ir teikia vilties baskams. Apie 150 tūkst. baskų šią vasarą susiėmė už rankų ir suformavo 128 km ilgio gyvą grandinę, pavadintą „Pasirinkimo teisė“. Tokia akcija buvo pasiskolinta iš nepriklausomybės siekusių Lietuvos, Latvijos ir Estijos 1989 m. nutiesto Baltijos kelio. Jis šias Baltijos tautas netrukus atvedė į pasaulio valstybių šeimą.
Galėtų tapti klestinčia valstybe?
Pasak politologo A.Krupavičiaus, Škotijos valdančiosios nacionalistų partijos parengtas atsiskyrimo nuo Jungtinės Karalystės planas yra skaidrus ir nuosaikus. Politologo teigimu, žingsniai, siekiant didesnės autonomijos šiauriausioje Jungtinės Karalystės dalyje, vyko jau kurį laiką – škotai turi savo parlamentą, kitas valstybės institucijas, skirtingus nei likusioje Jungtinėje Karalystėje įstatymus. Pavyzdžiui, aukštasis mokslas čia nemokamas, skirtingai nuo kitų Didžiosios Britanijos šalių.
Pajamos iš Škotijos vandenyse išgaunamos naftos – apie 24 mlrd. svarų sterlingų per metus. Škotijos vyriausybės skaičiavimais, nepriklausoma tapusioje šalyje galėtų būti pagaminama apie 25 proc. ES vėjų ir potvynių bei atoslūgių jėgainių energijos, taip pat 10 proc. bangų jėgainių energijos. Metinės Škotijos eksporto apimtys – apie 100 mlrd. svarų sterlingų per metus. Taigi, ši šalis, kurioje gyvena daugiau nei 5 mln. gyventojų, tapusi nepriklausoma, tikrai neturėtų skursti.
Šeimyninio gyvenimo pamokos
Referendumo išvakarėse politinis Škotijos rinkėjų sprendimas dėl nepriklausomybės dažnai buvo lyginamas su apsisprendimu dėl ilgametės santuokos nutraukimo. Nors kiekvienas palyginimas šlubuoja, jau aišku, kad kitas sutuoktinis – oficialusis Londonas – dabar turės daryti viską, kad Škotija „santuokoje“ jaustųsi dar geriau, būtų laimingesnė ir nustotų galvojusi apie galimas skyrybas. Tačiau daugelio šeimų patirtis rodo, kad bandymai bet kokia kaina įtikti kitai pusei ir išlaikyti ją prie savęs anksčiau ar vėliau ir besistengiančiąją pusę padaro nelaimingą.
Parengė Arvydas Praninskas
