• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Aistė Plaipaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Trečius metus trunkantį Sirijos konfliktą apibūdinantys skaičiai kiekvieną dieną darosi vis dramatiškesni. Savo namus dėl jo palikusių pabėgėlių per pirmus dvejus metus buvo 1 mln. 300 tūkst. Tačiau pastaruoju metus skaičiai itin sparčiai auga – kasdien Libano, Jordanijos, Irako, Turkijos sienas kerta keli tūkstančiai žmonių. Tarp pabėgėlių daugiau nei 70 proc. moterys ir vaikai.

REKLAMA
REKLAMA

Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras Antonio Guterresas krizę įvardija kaip didžiausią humanitarinę nelaimę nuo Šaltojo karo pabaigos. Tačiau skaičiai ir palyginimai neretai ir lieka tik retorika, o suvokti nelaimės mastą ir esmę padėti gali vieno iš tų tūkstančių ar milijonų istorija ar atvejis.

REKLAMA

LRT žurnalistė Eglė Merkytė turi galimybę pamatyti daugiau. Ji su Jungtinių Tautų pasaulio maisto programa lankosi Libane ir Jordanijoje, į kurias plūsta iš Sirijos bėgantys žmonės. Apie juos ir pabėgėlių stovyklas su E. Merkyte kalbėjosi LRT radijo žurnalistė Aistė Plaipaitė.

Egle, iš pradžių lankeisi Libane, dabar – Jordanijoje įkurtose Sirijos pabėgėlių stovyklose. Kaip jos atrodo, kokio dydžio, kiek yra žmonių?

REKLAMA
REKLAMA

Libanas ir Jordanija – dvi valstybės, kurios iš Sirijos priima daugiausia pabėgėlių. Jų tiek Libane, tiek Jordanijoje yra apie 400 tūkst. Kažkiek pabėgėlių yra Turkijoje ir Irake, nors Irakas uždarė sieną su Sirija, nes palaiko Bašaro Asado režimą ir nenori pabėgėlių iš Sirijos.

Libane nėra jokių oficialių pabėgėlių stovyklų. Ten žmonės tiesiog pradeda gyventi bendruomenėse. Jie bando rasti būstą, bando jį išsinuomoti, tada užsiregistruoja kaip pabėgėliai, gauna maisto, būtiniausių pagalbos priemonių, kuponų, už kuriuos vėliau gali nusipirkti maisto. Maistui per mėnesį skiriami 27 doleriai, mažiau nei 1 doleris per dieną. Vieni gyvena vadinamosiose improvizuotose pabėgėlių stovyklose, patys stato pašiūres, kiti iš libaniečių nuomojasi būstus, garažus, pašiūres. Viename kambaryje miega šeši septyni žmonės, buitinės sąlygos labai prastos, tačiau bent yra stogas virš galvos ir galima gyventi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jordanijoje padėtis visiškai kitokia, nes Jordanijos vyriausybė ėmėsi veiksmų ir pradėjo steigti pabėgėlių stovyklas. Yra teritorijos, į kurias vežami pabėgėliai, kirtę Jordanijos sieną. Buvau pabėgėlių stovykloje, kurioje gyvena apie 100 tūkst. ar 130 tūkst. pabėgėlių, nors oficialiai užsiregistravusiųjų yra 200 tūkst.

Mane šokiravo, kad pati stovykla yra 8,5 km2 vietovė, kurioje gyvena daugybė žmonių. Stovykla yra plyname lauke – tai tiesiog dykuma, smėlis, akmenys. Žiemą ten būna gana šalta, vasarą – apie 30 C°. O toks didelis žmonių skaičius nedidelėje teritorijoje yra didžiulis iššūkis ir organizacijai, kuri bando įvesti tvarką, kad nebūtų neramumų.

REKLAMA

Eglė lankėsi Šiaurės Jordanijoje, 12 km nuo Sirijos sienos esančioje Zaatari stovykloje. Ją koordinuoja Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros atstovas, vokietis Kilianas Tobiasas Kleinschmidt: „Žmonės čia yra iš Daros miesto, kur prasidėjo revoliucija. Būtent Daros jaunimas sukilo prieš Sirijos režimą ir mano, kad logiška sukilimą tęsti. Bet kokią valdžią, pareigūnus, administraciją iš savo patirties jie piešia neigiamai. Taigi dabar didžiausias uždavinys – pakeisti pabėgėlių ir tų, kurie siekia bent kiek struktūrizuoti jų gyvenimą, santykius, kad žmonėms sugrįžtų pasitikėjimas. Taip pat labai svarbu galvoti apie tai, kas bus, kai jie grįš, nes mes nenorime anarchijos. Visi siekiame, kad į Siriją grįžtų taika.“ Ar sunku patekti į stovyklas? Ar sudėtinga, pavojinga sirams kirsti sieną?

REKLAMA

Taip, kiek mes kalbėjome su Sirijos pabėgėliais, jiems tai iššūkis. Tik yra skirtumas, ar sieną kerti legaliai, ar nelegaliai. Tarp Libano ir Sirijos legalių punktų yra gana daug, o tarp Jordanijos ir Sirijos jų mažai. Dažniausiai žmonės sieną kerta nelegaliai.

Ar tie žmonės dėl susiklosčiusios situacijos, dėl to, kad turėjo bėgti iš savo namų, yra pikti ant Basharo Assado režimo? O gal ant sukilėlių, pradėjusių revoliuciją, ar ant susiklosčiusios situacijos?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bendraudama su pabėgėliais supratau, kad didžioji dauguma pabėgėlių yra musulmonai sunitai. Basharas Assadas yra iš alavitų religinės bendruomenės, palankios šiitams, ir jie nesutaria su sunitais. Sunitai musulmonai yra opozicija. Šiitai su alavitais sudaro vyriausybę.

Apie patį režimą žmonės nelabai linkę kalbėti. Jie daugiau pasakoja, kiek žuvo jų šeimos narių, kaip buvo sunaikinti jų namai. Kai kurie pasakė, kad pagrindinis dalykas yra tas, jog ne žmonės nekenčia Basharo Assado, o jis jų, todėl taip naikina šalį. Žmonėms tereikia, kad jiems būtų leista išpažinti savą religiją ir kad nebūtų karo.

REKLAMA

Viena iš pirmųjų Zaatari stovyklos gyventojų Maria Musafelmugded: „Mes nei nekenčiame, nei mylime Bašarą Asadą. Mums svarbu, kad prezidentas leistų išpažinti savo religiją. Esame musulmonai ir Sirijoje religija labai svarbi. Mes gyvenome vienas šalia kito su kitų religijų atstovais: žydais, krikščionimis, sunitais, šiitais. Niekada nebuvome atskirti, nebuvo sektantizmo, viskas buvo gerai. Balsavome už jį, jis turėjo būti valdžioje ketverius metus, bet štai kas atsitiko. Negalime sakyti, kad jį mėgstame ar nemėgstame, tai jis mūsų nemėgsta. Taip, mes grįšime namo ir norime, kad jis pasitrauktų. Kaip galima tikėtis, kad bet kuris, matęs, ką jis padarė sus savo žmonėmis, galėtų į jį net pažvelgti? Maži, aštuonerių devynerių metų vaikai buvo nužudyti, sužeisti. Akivaizdu, kad jis nelinki gero savo šaliai ir žmonėms. Be abejo, mes negalime į jį net žiūrėti ir norime, kad jis pasišalintų.“ Žiniasklaida praneša, kad stovyklose kartais kyla įtampa. Ar daug tokių atvejų? Kiek neramus gyvenimas stovyklose? Tarp ko kyla įtampa? Kas ją kelia? Kaip į pabėgėlius reaguoja vietiniai Libano, Jordanijos gyventojai? Kiek tai keičia jų gyvenimą?

REKLAMA

Galiu kalbėti apie Zaatari stovyklą, nes ten buvau. Kai šią savaitę joje lankiausi, mums sakė, kad tai rami savaitė, kad joje dabar gerai. Praėjusią savaitę buvo daug blogiau. Kodėl kyla neramumų? Nes žmonės yra pikti, išplėšti iš savo namų, suvaryti į savotišką getą, kuriame turi paklusti taisyklėms, kurioms galbūt nenori paklusti. Kita vertus, jie nesupranta, kodėl Vakarų valstybės nevykdo karinės intervencijos, nenuverčia Ašaro Basado, kodėl stovi nuošalyje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tiek Jordanijoje, tiek Sirijoje, tiek Libane yra daug religinės, politinės, socialinės, ekonominės įtampos. Jordanija ir Libanas yra gana neturtingos valstybės, tad žmonės mano, kad pabėgėliai iš jų atima darbą, geresnį gyvenimą, sukelia problemų. Pvz., Libane tvyro įtampa tarp religinių bendruomenių ir didelė sunitų pabėgėlių banga iškreipia demografinę šalies situaciją. Tarkim, kodėl Libane nėra nė vienos pabėgėlių stovyklos? Viena iš versijų ta, jog Libano vyriausybė bijo jas steigti, nes bijo, kad jos taps nuolatinės.

REKLAMA

Kokios žmonių nuotaikos, kai kalbama apie Sirijos konfliktą? Ar tikimasi jo pabaigos?

Nuotaikos labai pesimistinės. Visų, su kuriais kalbėjau, dariau interviu, paskutiniai žodžiai buvo, kad bus dar blogiau. Šalyje nėra maisto, ir, nors žmonės eina į darbą (jie turi kažkaip gyventi), situacija Sirijoje visiškai nekontroliuojama, humanitarinė pagalba žmonių nepasiekia –pagalbą teikiantiems darbuotojams vykti į tam tikrus regionus per daug pavojinga.

Taigi padėtis katastrofiška, humanitarinės organizacijos perspėja, kad jau dabar nėra pinigų aprūpinti žmones tiek kaimyninėse Sirijos valstybėse, tiek pačioje Sirijoje. Niekas nežino, kuo baigsis šitas karas ir kas galiausiai bus. Kai kurie kalbinti pabėgėliai kalba apie dar vieną pasaulinį karą. Akivaizdu, kad saugumo ir stabilumo šiame regione po karo tikrai nepadaugės, kad vis tiek čia tarsi verdantis puodas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų