• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Jos Ekscelencijai LR Prezidentei D. Grybauskaitei

LR Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei

LR  Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Pirmininkei Danguolei Navickienei

LR Seimo nariams

LR Vyriausybės nariams

Savivaldybių vadovams

Žiniasklaidai

REKLAMA
REKLAMA

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos

N U T A R I M A S

Dėl sušaudytų buvusių Lietuvos Respublikos

ministrų ir komunizmo aukų atminimo įamžinimo

Vilnius                                                                                                 2012 09 05

REKLAMA

Sovietai okupavę Lietuvą pradėjo susidoroti su žymiausių valstybės institucijų, krašto apsaugos, vidaus reikalų, švietimo vadovais, demokratinių ir krikščioniškų partijų,   Bažnyčios, visuomenės organizacijų atstovais ir iškiliausiais žmonėmis.

Apie tai buvo rašoma laikraščiuose ir viešai diskutuojama.  Gedimino Adomaičio straipsnį  „Sušaudytas Ministrų Kabinetas“ 2005 02 17  atspausdino laikraštis ,,Lietuvos Aidas“  Nr.39 (3528).

REKLAMA
REKLAMA

2011 06 21 minint 70 – ąsias  Birželio sukilimo metines iš Katedros aikštės ir Mokslų Akademijos  gausus Lietuvos patriotų būrys nužygiavo į Rasų kapines pagerbti žuvusiųjų už Lietuvos Nepriklausomybę. Demonstrantų rankose buvo sovietinių struktūrų  nužudytų valstybės ir visuomenės veikėjų, ministrų, karininkų, dvasininkų ir politikų  portretai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Daugybėje miestų ir miestelių esančias okupantų karių ir kolaborantų statulas ir paminklines lentas prižiūri Lietuvos valstybinės institucijos. Dėl pasaulinės krizės išvarinėjami žmonės iš darbų, mažinamos mokslo, socialinės ir sveikatos apsaugos išlaidos. Tačiau okupantų paminklai prižiūrimi gerai, o Vilniaus valdžia rengiasi skirti milžiniškus pinigus sovietinių paminklų ant Žaliojo tilto Vilniuje remontui. Kokia paslauga ir pagarba okupantui!!! Kada bus demontuoti paminklai Tautos žudikams ir kolaborantams?!

REKLAMA

Valstybė, išskyrus Krašto apsaugos ministeriją, neskiria reikiamo dėmesio tremčių,  partizaninio judėjimo ir laisvės kovų dalyvių atminimo įamžinimui. Vilnius yra viena iš nedaugelio pasaulio sostinių, kuriame nėra Laisvės kovų monumento – pagarbos, susikaupimo ir nusilenkimo vietos. Vilnių valdantys ar  valdę - ir kairieji, ir dešinieji, ir įvairios koalicijos ignoravo Seimo 1999 02 11 nutarimą sukurti Lietuvos Laisvės Kovų Memorialą  Lukiškių aikštėje.

REKLAMA

Ypatingą pagarbą okupantų nužudytoms aukoms  turėtų rodyti ministerijų, savivaldybių ir institucijų vadovai.

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba siūlo įamžinti septyniolikos sušaudytų ministrų  atminimą sekančiai:

Prie atitinkamų ministerijų pritvirtinti Atminimo lentas su nužudytų ministrų atvaizdais, jų gimimo ir nužudymo datomis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Atminimo lentos skirtos Pranui Dovydaičiui ( III  MK ministras pirmininkas), Vytautui Petruliui (XI MK ministras pirmininkas) ir Kaziui Bizauskui (XX MK ministro pirmininko pavaduotojas) turėtų būti pritvirtintos prie Ministrų Tarybos pastato.

Prie Švietimo ministerijos pritvirtinti Atminimo lentą  Kaziui Jokantui. Tuo pačiu metu siūlome demontuoti prie ministerijos esantį  paminklą kolaborantui Liudui Girai.

REKLAMA

Taip pat turėtų būti pagerbti  ministrai, mirę tremtyje ir kalėjimuose, ir ypatingai buvę ministrai pirmininkai Antanas Merkys, Vladas Mironas ir Augustinas Voldemaras.

LR Seimas privalėtų pagerbti nužudytus ir kentėjusius tremtyje Seimo narius.

Visų  komunizmo ir nacių aukų Atminimo lenta turėtų būti  Prezidentūroje.

Pridedame G. Adomaičio  2012 07 29 atkoreguotą ir papildytą straipsnį ,,Sušaudytas Ministrų Kabinetas“.

REKLAMA

Tarybos pirmininkas                                                                         L. Kerosierius

Istorinės grupės vadovas                                                                   G. Adomaitis

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Atsakingasis sekretorius                                                                   A. Budriūnas

Tarybos nariai:

G. Adomaitis,  A. Akelaitis, A. Ambrazas, G. Araminaitė, K. Balčiūnas, A. Barysas, S. Boreika,  A. Budriūnas,  J. Česnavičius,  P. Dirsė,  S. Eidukonis, P. Girdzijauskas, P. Gvazdauskas, R. Jakučiūnienė,  L. Kerosierius, J. Kuoras,  S. Makauskienė,  A. Markūnienė, H. Martinkėnas, V. Masikonis, K. Milius,     J. Parnarauskas, F. Petkus, B. Raila, P. Rutkauskas, G. Ruzgys,  R. Simonaitis,  A. Skaistys,  K. Staniulevičius, L. Šalavijienė, J. Šaulys,  L. Tamkevičienė, L. Veličkaitė, K. Vidžiūnas, R. Vilimienė, B. Zaviša, S. Žilinskas

REKLAMA

Pasiteiravimui: Gedimino pr. 1, Sąjūdis, Vilnius

A. Budriūnas,  tel. +370 673 95837, L. Kerosierius, tel. +370 5 231 8111,

P. Rutkauskas, tel. +370 699 37691, G. Adomaitis, tel + 370 611 30131 ,

el.paštas: [email protected] www.sajudis.com

SUŠAUDYTAS  MINISTRŲ  KABINETAS

Tokio pavadinimo Gedimino Adomaičio straipsnis  buvo išspausdintas  2005.02.17 d. laikraštyje „Lietuvos Aidas“ № 39 (9528). Čia teikiamas  straipsnis su  pakeitimais ir papildymais.

REKLAMA

Per visą Nepriklausomybės laikotarpį (1918 m. lapkričio 11 d. – 1940 m. birželio 15 d. dvidešimt vienoje vyriausybėje dirbo 100 Ministrų kabineto (MK) narių. Okupacijos pradžioje 17 kabineto narių jau buvo mirę, šeši gyveno užsienyje. Simonas Rozenbaumas buvo Palestinoje, Julius Bruckus – JAV, Augustinas Voldemaras 1938 metais ištremtas į užsienį (už nepavykusį karinį pučą), nepaprastaisiais ir įgaliotaisiais ministrais dirbo Povilas Žadeikis (JAV), Stasys Lozoraitis (Italijoje), Petras Klimas (Prancūzijoje).

REKLAMA
REKLAMA

Nežinomas Benedikto Tomaševičiaus likimas. VIII MK jis buvo susisiekimo ministras, XIII MK – Susisiekimo ministerijos vyriausiasis inspektorius. Likimo ironija – B. Tomaševičius, įsteigęs Lietuvoje pirmąją telegrafo stotį ir pirmąjį radiofoną, 1920 m. išleidęs knygą „ Morzės abėcėlė“, apie save nepaliko net trumpos žinutės.

Okupacijos pradžioje, birželį, grįžus iš tremties Augustinui Voldemarui, o 1943 m. grąžinus iš  Prancūzijos į Lietuvą Petrą  Klimą, okupacijoje atsidūrė  77  MK nariai. Nekeičia situacijos ir tai, kad kai kurie ministrai – Martynas Yčas, Ernestas Galvanauskas, Karolis Žalkauskas, Petras Karvelis, Stasys Raštikis, Kazys Musteikis, Stasys Čiurlionis spėjo pasitraukti į Vakarus 1940 m. (Kazys Musteikis kartu su prezidentu Antanu Smetona 1940 m. birželio 15 d.). Kai kurie iš jų, išskyrus Martyną Yčą ir Karolį Žalkauską, karo metu buvo grįžę į Lietuvą, tačiau vėliau visi jie patyrė išeivio dalią.

Praūžus baisiajam tremčių, kalinimų, fizinio ir dvasinio naikinimo periodui, karo pabaigoje (1945 m. gegužė) Lietuvoje liko gyvi tik keturi buvę ministrai – Augustinas Janulaitis, Vladas Jurgutis, Petras Šniukšta ir įkalintas Vilniuje Pranas Liatukas.

REKLAMA

Mažai žinomas ministro Petro Šniukštos gyvenimas. XVI ir XVII kabinetuose buvo krašto apsaugos ministras. 1940 m. birželio mėn. tarybų valdžios suimtas ir iki  1941.06.23 d. kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime ir IX forte. Prasidėjus karui išėjęs į laisvę apsigyveno savo ūkyje Kretingos apskrityje. Mirė 1952.11.22 d. Lietuvoje.

Per minimą penkių metų laikotarpį (1940.06.15 – 1945.05.08) sušaudyta 17 ir mirė 13 ministrų. Mirė : 1940 m. – Lietuvoje - Petras Juodakis ir Vincas Čepinskis, 1942 m. – Jonas Vileišis  (Lietuvoje), Aleksandras Žilinskas (Archangelsko srityje), Jonas Masiliūnas (Rešiotuose, Krasnojarsko srityje), pirmasis Ministrų tarybos pirmininkas Augustinas Voldemaras (Butyrkų kalėjime, Maskvoje); 1943 m. – Jokūbas Stanišauskas (Sibire), jauniausias iš visų MK narių Julius Indrišiūnas (Kirovo lageryje); 1944 m. – Lietuvoje - Albinas Rimka, Vladas Stašinskas, Juozas Šimkus ir Stasys Čiurlionis ; 1945 m. – Juozas Jankevičius (Vorkutoje).

1945 m., švenčiant pergalės dieną Maskvoje, Mečislovas Reinys buvo įkalintas Vladimiro kalėjime, Stasys Putvinskis – Gorkio kalėjime, o tremtyje kentėjo 13 nepriklausomos Lietuvos ministrų : buvęs ministras pirmininkas Antanas Merkys (mirė 1955 m. Malenkuose, Vladimiro sr.), Jonas Aleksa (mirė 1956 m. Tomsko sr., gyv. Svetlozelionaja) , buvęs ministras pirmininkas, Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas (mirė 1953 m. Vladimire), Mykolas Velykis (mirė 1955 m. Kaune), Konstantinas Šakenis (mirė 1959 m. Troškūnuose), Silvestras Leonas (mirė 1959 m. Kaune), Stasys Šilingas (mirė 1962 m. Kelmėje), Juozas Tonkūnas (mirė 1968 m. Vilniuje), buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas, paskutinis miręs Nepriklausomybės Akto signataras,  Aleksandras Stulginskis (mirė 1969 m. Kaune), buvęs ministras pirmininkas, vienintelis iš ministrų pirmininkų, patekusių į okupacinio laikotarpio verpetus, miręs Lietuvoje, Leonas Bistras (mirė 1971 m. Kaune), Petras Klimas (mirė 1969 m. Kaune), Juozas Skaisgiris (mirė 1971 m. Kaune), vienintelis ministras, sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo , Juozas Urbšys ( mirė 1991 m. Kaune).Per pergalės paradą Maskvoje visi jie buvo  gulagų tremtiniai.

REKLAMA

Nusilenkdami visiems kentėjusiems kalėjimuose ir tremtyse, vis dėlto išskirkime grupę ministrų, kurių likimas ypač tragiškas. Septyniolikai ministrų buvo įvykdyta pati žiauriausia smurtinė mirties bausmė, kaip taisyklė – sušaudymas:

1.1940 m. lapkritį NKVD Kauno sunkiųjų darbų kalėjime (KSDK) žiauriausiai nukankintas Antanas Tamošaitis (g.1894.08.19), XXI MK buvo teisingumo ministras. Advokatas, mokslų daktaras. Nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, docentas (1939).1940 m. liepos 11 d. suimtas .Tai pirmasis tragiško likimo sulaukęs ministras.

2. 1941 m. birželio 24 d. NKVD Minsko kalėjime sušaudė Steponą Rusteiką (g.1887.07.05). XV (nuo 1931.04.01) ir XVI MK buvo vidaus reikalų ministras. Baigė Tartu universiteto Teisės fakultetą. Lietuvos kariuomenės savanoris. 1919 – 1920 m. Šiaulių komendantas. 1930 – 1931 m. Kriminalinės policijos departamento direktorius. 1935 – 1940 m. Kauno viceburmistras. Pulkininkas leitenantas. 1940 m. rugpjūtį suimtas ir nuteistas mirti.

3. 1941 m. birželio 26 d. NKVD  kelyje prie Červenės (Minsko sr.) sušaudė Balį Giedraitį (g. 1890.01.14). XV MK buvo krašto apsaugos ministras. 1916 m. Maskvoje baigė  karo mokyklą . Lietuvos kariuomenės savanoris, tarnavo kariuomenės štabe. Buvo II brigados , vėliau II divizijos štabo viršininkas. 1940 m. Vidaus reikalų ministerijos generalinis sekretorius. Pulkininkas. Suimtas 1940 m. lapkričio mėn. 10 d. Kalintas  KSDK.

REKLAMA

4. 1941 m. birželio 26 d. NKVD netoli Bygasovo geležinkelio stoties, esančios tarp Daugpilio ir Polocko, sušaudė Kazį Bizauską (g.1892.02.15). VI MK buvo švietimo ministras. XX MK – ministro pirmininko pavaduotojas. 1913 m. studijavo teisę Maskvos universitete, nebaigė prasidėjus karui. Nuo 1918 m. – Lietuvos Tarybos generalinis  sekretorius. Publicistas. Nuo 1939 m. lapkričio mėn. 23 d. – įgaliotasis ministras Vilniuje. Suimtas 1940 m. gruodį, kalintas KSDK.

5. 1941 m .liepos mėn. 30 d. NKVD Maskvos kalėjime sušaudė Julių Čapliką  (g.1888.05.20), XVII MK vidaus reikalų ministras. 1915 m. baigė Vilniaus karo mokyklą. 1918 m. buvo Lietuvos kariuomenės pulko vadas. Buvo Kėdainių, Trakų, Kauno apskričių karo komendantas. 1934 m. Kauno įgulos viršininkas. 1936 – 1940 m. Seimo narys. Generolas. Suimtas 1940 m. lapkričio 23 d., kalintas KSDK ir Maskvoje.

6. 1941 m. liepos 30 d. NKVD Maskvos Butyrkų kalėjime sušaudė Kazį Skučą (g. 1894.03.03). XX ir XXI MK buvo vidaus reikalų ministras. 1914 m. Charkovo sr. baigė karo mokyklą. Lietuvos kariuomenės savanoris. Buvo pulko vadas. Dirbo įvairų darbą karinėse struktūrose. 1928 m. pėstininkų divizijos vadas, Kauno įgulos viršininkas. 1934 – 1938 m. – karo atašė Maskvoje. Suimtas 1941 m. liepą, kalintas KSDK, nuteistas mirti. 1940 m. liepos 13 d. išvežtas į Maskvą.

REKLAMA

7. 1942 m. kovo 2 d. NKVD  Sverdlovske sušaudė Kazį Jokantą

(g. 1880.10.23 ). XI, XII ir XXI MK buvo švietimo ministras. 1908 m. baigė Tartu universiteto Medicinos fakultetą. Dirbo gydytoju. Buvo I, II ir III  Seimų narys Publicistas, vertėjas, lotynų – lietuvių kalbų  žodyno, lotynų kalbos vadovėlio ( I ir II d.) autorius.

8. 1942 m. birželio mėnesį NKVD Komijoje, prie Uchtos, sušaudė Vytautą Petrulį (g. 1890.02.03). Baigė prekybos institutą Maskvoje. III MK buvo finansų ministerijos valdytojas, VII (nuo 1922.08.21), VIII, IX MK –  finansų, prekybos ir pramonės ministras, X MK – finansų ministras, XI MK  ministras pirmininkas. 1941 m. liepos 11 d. suimtas, kalintas KSDK, ištremtas.

9. 1942 m. rugpjūčio 25 d. NKVD Sverdlovsko sr. Sušaudė Petrą Aravičių (g. 1887.06.29). XV MK buvo vidaus reikalų ministras (iki 1931.04.01). 1907 m.Peterburgo universitete studijavo fiziką, matematiką ir teisę.Buvo Alytaus apskrities viršininkas, Žemės banko direktorius. 1941 m. birželio 14 d. suimtas, ištremtas į Uralą.

10. 1942 m. rugpjūčio 25 d. NKVD Sverdlovske  sušaudė Zigmą Starkų (g.1892.10.15).1917 m. baigė Maskvos universiteto gamtos fakultetą. Steigiamojo, I, II, III Seimų narys. X MK (nuo 1924.07.08 ) – vidaus reikalų ministras. Valstybės kontrolierius, 1936 m. – Lietuvos banko valdybos direktorius, LKDP narys. 1940 m. birželio 14 d. tarybų valdžios suimtas ir ištremtas į Severouralsko lagerį.

REKLAMA

11. 1942 m. spalio 17 d. NKVD Sverdlovske sušaudė  Voldemarą  Vytautą Čarneckį  (g. 1893.01.09). . 1918 m. baigė Peterburgo elektrotechnikos institutą. Steigiamojo Seimo narys.  II MK finansų ministerijos valdytojas,  IV, V MK susisiekimo ministras, X , XI MK užsienio reikalų ministras. 1941.06.14 suimtas, išvežtas į Sverdlovsko koncentracijos stovyklą  № 47.

12. 1942 m. lapkričio 04 d. NKVD Sverdlovske sušaudė  Juozą Papečkį

(g. 1890.01.01). XIII MK  buvo krašto apsaugos ministras. 1916 m. baigė Maskvos universiteto teisės fakultetą. Nepriklausomybės kovų savanoris. 1927 – 1928 m. advokatas Kaune. 1938 – 1940 m. Valstybės tarybos pirmininko pavaduotojas. Publicistas.1941.06.14 suimtas, išvežtas į Severouralsko lagerį  № 35.

13. 1942 m. lapkričio 04 d. Sverdlovske nuteistas sušaudyti.  Pranas Dovydaitis (g. 1886.12.02).1912 m. baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Redagavo laikraštį „Viltis“. 1916 – 1922 m. Kaune vadovavo katalikiškai „Saulės“ gimnazijai. 1918 m. Vasario 16 – sios  Nepriklausomybės Akto signataras , III  MK -  ministras pirmininkas. Nuo 1922 dėstė Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universitete, buvo jo profesorius, religijų istorijos katedros vedėjas, teologijos ir filosofijos fakulteto sekretorius, universiteto senato sekretorius. Buvo ateitininkų vyriausiasis vadas, LKDP narys.1941.06.14 suimtas, kalintas Sosvos ir Gario stovyklose, 1942 m. vasarą perkeltas į Sverdlovską.

REKLAMA

14. 1942 m. gruodžio 10 d. NKVD Sverdlovske sušaudė Joną  Sutkų ( g. 1893.04.15). XX  MK buvo finansų ministras. 1916 m. baigė karo mokyklą Maskvoje, 1923 m. Vytauto Didžiojo  karininkų kursus Kaune, 1925 m. Prahos intendantų akademiją, 1926 m. – kariuomenės intendantas, 1929 – 1937 m. kariuomenės tiekimo viršininkas. Generolas leitenantas. 1941 m. birželį suimtas, išvežtas į  Sverdlovsko koncentracijos stovyklą  № 47.

15. 1942 m. gruodžio 10 d. NKVD Sverdlovske sušaudė Antaną  Endziulaitį ( g. 1895.11.17). 1919 m. baigė karo mokyklą, 1924 m.  – Lietuvos universiteto Teisės fakultetą. Buvo III Seimo narys.  XI, XII MK buvo vidaus reikalų ministras.. Bendradarbiavo spaudoje. 1941 m. suimtas, ištremtas  prie Uralo.

16. 1942 m. vokiečių gestapas ( tiksli žūties data ir vieta nežinomi) nužudė  Jokūbą Vygodskį (g. 1857.06.03). I ir II  MK buvo ministras be portfelio  žydų reikalams. Tai seniausias amžiumi  MK narys. Baigė Peterburgo karo medicinos akademiją. 1908 m. įkūrė žydų gydytojų sąjungą. Vilniaus sionistų organizacijos bei Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas.1922 m. išrinktas atstovu į Lenkijos Seimą. Bendradarbiavo spaudoje, parašė knygų. 1941 m. rugpjūtį suimtas. Kalintas Lukiškių kalėjime Vilniuje.

17. 1945 m. NKVD ( tiksli žūties data nežinoma ) Vilniaus Lukiškių kalėjime sušaudė Praną Liatuką (g. 1876.01.29). V MK buvo Krašto apsaugos ministerijos valdytojas. 1905 m. baigė  Vilniaus karo mokyklą. Lietuvos kariuomenės savanoris. Pulko, brigados, vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas. Generolas leitenantas. 1920 m. išėjo į atsargą. 1924 – 1926 m. dirbo Šiaulių apskrities viršininku. 1945.01.30 suimtas. Kalintas  Kauno ir Vilniaus kalėjimuose. Pagal specialią  NKVD pažymą  mirė 1945.09.02 nuo skrandžio vėžio ir dėl senatvės sutrikus širdies veiklai. Ši pažyma tikriausiai sufabrikuota.

Per vokiečių okupaciją, gestapo tardymus ir tremtį  ( be jau paminėto Jokūbo Vygodskio tragiškos mirties) patyrė dar keletas ministrų:

Petrą Klimą vokiečiai  suėmė 1942 m.  Prancūzijoje ir kalino koncentracijos stovykloje. 1943 m. pabaigoje išsiuntė į Lietuvą. Sovietų valdžia areštavo, kalino Vorkutoje, Čeliabinske ir kituose lageriuose (m.1969 m. Kaune).

Vladas Jurgutis už veiklą,  kad Lietuvos jaunimas nestotų į  hitlerininkų organizuojamus karinius dalinius, 1943 m. suimtas, kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Pasibaigus karui grįžo į Lietuvą. 1945 – 1946 m.Vilniaus universiteto profesorius. 1946 m. vasarą iš universiteto atleistas (m.1966 m. Vilniuje).

Jonas Aleksa už tai, kad kartu su Mykolu Krupavičiumi pasirašė memorandumą prieš vykdomą žydų tautos naikinimą, 1942 m. vokiečių suimtas ir ištremtas į Vokietiją. 1944 m. pateko į sovietų valdžios rankas ir ištremtas į Tomsko sritį (m.1956 m. tremtyje Tomsko sr.).

Antanas Tumėnas už tai, kad buvo vienas VLIK'o vadovų, gestapo suimtas, tačiau dėl silpnos sveikatos paleistas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją ( mirė 1946 m. Austrijoje).

Mykolas Krupavičius už tai , kad kartu su Jonu Aleksa pasirašė memorandumą  prieš vykdomą žydų tautos naikinimą, 1942 m. vokiečių suimtas, kalintas Eitkūnų ir Tilžės kalėjimuose, 1944 m., atsidūręs Vokietijoje, tapo VLIK'o pirmininku, vėliau  išvyko į JAV ( m. 1970 m. Čikagoje).

Tai žiauri statistika.

Ar žinomi atvejai, kai valstybėje sušaudoma 17 ministrų?! Tai juk visas Ministrų kabinetas! Sunku įsivaizduoti 17 suguldytų vienoje vietoje iškiliausių Lietuvos sūnų – ministrų, kūrusių modernią Lietuvos valstybę.

32 ministrai, aiškiai suprasdami kas jų laukia Lietuvoje, pasitraukė į užsienį (dauguma baigiantis karui). Jiems teko išeivio dalia. Plati Lietuvos  ministrų amžino poilsio geografija  - 21 mirė JAV (1950 m. Čikagoje - K. Grinius, 1952 m. Čikagoje -  J. Voronko, 1957 m. Vašingtone – P. Žadeikis, 1957 m. Brukline – B. Sližys, 1960 m. Klivlende – I. Musteikis, 1961 m. Vašingtone – K. Žalkauskas, 1962 m. Klivlende – K.Žukas, 1962 m. Los Anžele – M. Biržiška, 1963 m. Ilinojaus valstijoje – J. Variakojis, 1964 m. Niujorke – S. Kairys, 1965 m. Čikagoje – J. Šimoliūnas, 1965 m. Mičigane – B. J. Masiulis, 1970 m. Čikagoje – M. J. Krupavičius, 1975 m. Čikagoje – S. Dirmantas, 1976 m. Čikagoje – R. Skipitis, 1977 m. Čikagoje – K. Musteikis, 1977 m. Los Anžele – J. Černius, 1980 m. Čikagoje – J .Gudauskis, 1981 m. Charles – K. Germanas, 1982 m. Niujorke – J. Audėnas, 1985 m. Los Anžele – S. Raštikis),  4 – Vokietijoje ( 1947 m. Hamburge – J. Krikščiūnas, 1948 m. Reutlingene – J. Paknys, 1971 m. Miunchene – K. Oleka, 1976 m. Baden Badene – P. Karvelis), 2 – Brazilijoje ( 1941 m. Rio de Ženeire – M. Yčas, 1981 m. San Paule – E. Draugelis), po vieną – Austrijoje (1946 m. Bachmanige – A. Tumėnas), Argentinoje (1960 m. Buenos Airėse – T. Daukantas),  Australijoje (1960 m. Adelaidėje – V. Požėla), Prancūzijoje (1967 m. Eks le Bene – E. Galvanauskas), Italijoje ( 1983 m. Romoje – S. Lozoraitis).

Ir visa tai ne košmariškas sapnas, o realybė. 1940 m. birželį prasidėjęs Lietuvos elito genocidas tęsėsi iki pat Stalino mirties. Ir ne tik.

Pasipriešinimas ir jo slopinimas vyko iki pat Atgimimo.

Visą tą naikinimo virtuvę valdė ir tvarkė komunistų partija ir jos viršūnė – CK. Šio centro padaliniai – KGB, specialieji ir ideologiniai skyriai – vykdė, reguliavo ir dangstė visus šiuos baisius nusikaltimus.

Tenka iš anksto atsiprašyti skaitytojų dėl galimų datų netikslumų. Jos įvairiuose šaltiniuose, net enciklopedijose, minimos skirtingai. Tokie neatsakingi įrašai enciklopedijose uždaro kelią bet kokiems patikslinimams. Daug sumaišties buvo dėl Kazio Bizausko žuvimo vietos. Atsiradus dokumentams, ši klaida ištaisoma, tačiau sena klaida ( prie Minsko, prie Červenės) vis dar pasikartoja. Naujausi, ypač pamatiniai,  leidiniai turėtų būti itin atidūs, tačiau ir vėl... Puikiame leidinyje „Lietuvos kariuomenės karininkai“ III tomo 176 p. nurodytos Balio Giedraičio suėmimo (1941.06.21) ir žuvimo (1941.06.23) datos yra netikslios. Tikrosios – 1940.11.10 ir 1941.06.26. Stenkimės būti tikslesni.

Po 1990 m. šiuo klausimu daug kalbėjo ir rašė Lietuvos partizanų kapelionas monsinjoras Alfonsas Svarinskas ne kartą reikalaudamas pagerbti ir įamžinti sušaudytųjų ministrų pavardes.

Gediminas Adomaitis

2012 07 29

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų