Draugai ir draugės mane pabara - rašau niekus, t.y. apie mergas ir savo santykius su jomis. Ir nieko pilietiško, nieko fundamentalaus, kas liktų ateities kartoms. Susimąsčiau ir nusprendžiau parašyti ką nors svaraus. Tad šis straipsnis bus kitoks - apie jokias mergas nerašysiu. Nors, kaip jau supratote iš pavadinimo, nuo meilės nepabėgau. Rašysiu apie meilę Amerikai. Tiksliau pasakius, apie tai, ką pamačiau ten pirmą kartą nuvažiavęs. Skaitykite, kas man išėjo.
Optinės apgaulės
Atvykę į Vašingtoną pirmą dieną, aišku, nukulniavome prie Baltųjų rūmų. Keliaudamas vis klausinėjau, ar greitai išvysime, kur gyvena Bushas, ir sukiojau galvą į visas puses it koks vėtrungė. Laukiau, kol man prieš akis iškils įspūdingas pastatas, savo dydžiu atitinkantis JAV vaidmenį pasaulyje. Maždaug Eifelio bokšto aukščio ir kokio kvartalo ilgio.
Priėjus laukė nusivylimas - nei dideli, nei rūmai. Be to, po rugsėjo 11-osios arti neleidžia, tai apskritai mažiukai atrodo. Tą didžią nusivylimo akimirką net pagalvojau, kad tai veikiau panašu į Dėdės Tomo trobelę, o ne į galingiausios pasaulyje valstybės prezidento darbovietę.
Pasijutau kaip mano draugas ispanas, kuris baisiai piktinosi po savo pirmosios ekskursijos į Luvrą, kur jis baisiai norėjo pamatyti garsiąją da Vinci Moną Lizą. “Rapolai, tu tik pamanyk: ta “Mona Liza” - kažkoks mažas neįspūdingas portrečiūkštis. Ir dar visą laiką žmonių apsuptas, net negali prieiti ir tinkamai apžiūrėti. O aš maniau, kad ta garsioji “Mona Liza” bus pritrenkiantis, bent penki metrai ant penkių dydžio portretas”. Ir aš panašiai įsivaizdavau Baltuosius rūmus.
Ir visai neguodė, kad Kongreso pastatas, mano supratimu, jau atitiko tą politinį svorį, kurį JAV turi tarptautinėje arenoje. Šiek tiek nuramino amerikiečiai, kurie sakė, kad nesu vienintelis, patyręs tokį nusivylimą. Nors, antra vertus, anokia čia laimė būti vienu iš tipinių žioplių, pirmą kartą patekusių JAV.
Tačiau reikėjo pamatyti Niujorką, kad suprasčiau, kur čia šuo pakastas. Ten man dangoraižiai nedarė jokio įspūdžio. Netgi vakarop išsirengus į Manheteno apžvalgą plaukiant laivu nepajutau jokios didybės. Gėda prisipažinti, bet akimirką pagalvojau, kad tie dangoraižiai atrodo beveik kaip Šeškinės daugiabučiai. Aišku, gražesni - kas be ko. Todėl gėriau vieną po kitos alaus skardines, kurios čia kainavo po penkis dolerius.
Šiek tiek paplaukus, gidas patarė atkreipti dėmesį į kitame krante, nei įsikūręs Manhetenas, esantį laikrodį. Atkreipiau - nieko įspūdingo. Laikrodis kaip laikrodis. Anot gido, tai pats didžiausias pasaulyje laikrodis. Pagalvojau, kad jei tokie laikrodžiai didžiausi pasaulyje, tuomet Zuokas galėtų pasistengti ir pastatyti didesnį Vilniuje. Ir Vilniui, ir Zuokui reklama būtų.
Tačiau kai gidas pasakė, kad vienos minutės padala lygi trims pėdoms, - taigi beveik vienam metrui, - truputį susimąsčiau. Metras - man jau suprantamas dydis. Ir pabandžiau įsivaizduoti, koks turėtų būti visas laikrodis. Tuomet suvokiau - toks laikrodis Vilniui tikrai būtų per didelis.
Geriau Niujorką perpratau tik kitą dieną - pamažu ėmiau įsisąmoninti Niujorko pastatų aukštį
Kartu supratau ir savo reakcijas - tiek Vašingtone, tiek Niujorke. Mano lūkesčius nulėmė televizija. Tiek Baltuosius rūmus, tiek Manheteną daug kartų mačiau per televizorių. Baltuosius rūmus paprastai rodo stambiu planu, todėl susidaro įspūdis, kad tai didžiuliai rūmai. O televizoriaus įpiršti panoraminiai Niujorko vaizdai neleisdavo pajusti jų tikrojo dydžio.
Antropologai aprašo atvejus, kai jie atradę kokią nors gentelę ir nufotografavę vietinį veikėją parodo jam jo nuotrauką, o jis joje neatpažįsta savęs, nes nežino, kad tokie dalykai gali būti. Reikia išmokti fotografijose atpažinti vaizdus.
Taip ir man reikėjo išmokti atsikratyti televizijos smegeninėj įkalto vaizdinio ir pamatyti tikrovę.
Vašingtono įspūdžiai
Man Vašingtonas - tiesių gatvių sostinė. Pagal jas galima pasitikrinti, ar gerai veikia kompasas, nes jos eina iš pietų į šiaurę ir iš rytų į vakarus. Negana to, užuot gatves vadinę normaliai, sakykim, Šv. Rapolo ar kokio nors Džono Narsiojo vardais, jie jas vadina raidėmis ir skaičiais.
Kadangi Vašingtonas buvo pirmasis miestas, kurį pamačiau Jungtinėse Valstijose, tai man iškilo rimtas urbanistinis klausimas - ar apskritai JAV yra kreivų gatvių ir gatvelių? Los Andžele kai kurios gatvės ilgoje perspektyvoje truputį kreivojosi, bet ne tiek, kiek aš norėjau. Man įtinkančias atradau Naujosios Meksikos miesteliuose - ten galėjau gėrėtis įvairiausiais posūkiais, vingiais ir vingeliais. Tokias gatves aš suprantu.
Tačiau sugrįžkime prie Vašingtono. Ten, mano pasididžiavimui, pavyko aptikti lietuviškų pėdsakų. Netoli Baltųjų rūmų stovi paminklas Tadui Kosciuškai, “Lenkijos sūnui”, kaip rašoma ant paminklo. Tadas Kosciuška - 1794 metų sukilimo Lietuvoje vadas. Tačiau jis kovojo ne tik už savo tėvynės laisvę, jis kovojo ir už JAV nepriklausomybę. Todėl dėkingi amerikiečiai jam pastatė paminklą. Ir tiek to, nesiginčysime su lenkais, ar Kosciuška buvo daugiau lietuvis ar lenkas.
Bet kokiu atveju amerikiečių geografijos išmanymas nuo Nepriklausomybės karo pakankamai progresavo. Štai Kosciuškos ginklo draugas, didis amerikietis Thomas Jeffersonas nebuvo toks tikslus - jis Kosciušką kildino iš Sicilianos didžiosios kunigaikštystės - tokios niekur niekada nebuvo.
Horizontalioji Amerika
Apskritai kas sakė, kad Amerika - tai vertikali, t.y. dangoraižių, šalis. Taip, Manhetenas įspūdingas. Tai net aš antrą viešnagės Niujorke dieną supratau. Tačiau geroje dalyje Amerikos jautiesi keistai, t.y. horizontaliai. Važiuojant miestų gatvėmis ir gatvelėmis nereikia užversti galvos ir spoksoti į viršų, norint apžiūrėti pastatus - jie daugiausia vieno ar dviejų aukštų ir sustatyti šalia kelio.
Antra - niekaip nesuprasi, kur prasideda, o kur baigiasi miestas. Mano supratimu, turėtų būti taip: yra miestas, yra pastatai. Miestas pasibaigė - pasatų nebėra, plyni laukai. Deja, didžiojoje Amerikos dalyje taip nėra. Važiuoji iš vieno miesto į kitą ir nesupranti, kada iš vieno išvažiavai, o į kitą įvažiavai - visur aplink kelią vienaukščiai dviaukščiai pastatai. O kai galvos pakelti nereikia, tai nežinai, ką daryti.
Geriau pasijutau Naujojoje Meksikoje. Ši valstija jau atitiko mano nuostatas: yra miestas, yra ir pastatų, kai miestas baigiasi, pastatų nėra ir gali grožėtis kalnais bei slėniais.
Disneilendas
Šventai buvau įsitikinęs, kad Disneilendas skirtas vaikams. Šis įsitikinimas labai greitai subliūško pamačius, kad suaugusiųjų čia kur kas daugiau nei pačių vaikų.
Pastebėjau, kad vieną vaiką lydi kokie trys suaugusieji: du tėvai ir dar koks vienas giminaitis. Paprastai tas giminaitis nelabai jaunas netgi amerikiečių mastais (40-metis amerikietis dar laikomas jaunu, kuriam gyvenimas tik prasideda). Ir supranti, kad tas vargšas vienas vaikas tėra pretekstas suaugusiems pabūti Disneilende.
Aišku, dar reikia pridėti tokius jau įmetėjusius jaunuolius kaip aš, beslampinėjančius nuo vieno atrakciono prie kito. Štai ir išeina, kad suaugusiųjų ten daugiau nei vaikų. Kažin ką pagalvotų senukas Waltas apie tai?
Tiek tų įspūdžių iš Amerikos, kuri man patiko.
Ameriką mylintis Rapolas Rakalas ([email protected])
P.S. Keletas žodžių apie Amerikos merginas - jos gražesnės vakaruose nei rytuose. Ir tai yra vienas esminių skirtumų nuo Europos, kur merginos gražėja einant iš vakarų į rytus.
