REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Įvykiams Ukrainoje iš įprastų vėžių išmušus daugelio gyvenimą, dažnas išgyvena gerokai padidintą įtampą, nerimą, virstantį net pykčiu. Psichiatras Martynas Marcinkevičius konstatuoja, kad pabėgti nuo viso to šiandien neįmanoma, tačiau pažymi, jog negalima leisti emocijoms aklai savęs užvaldyti ir ragina nukreipti jas tinkama linkme.   

Įvykiams Ukrainoje iš įprastų vėžių išmušus daugelio gyvenimą, dažnas išgyvena gerokai padidintą įtampą, nerimą, virstantį net pykčiu. Psichiatras Martynas Marcinkevičius konstatuoja, kad pabėgti nuo viso to šiandien neįmanoma, tačiau pažymi, jog negalima leisti emocijoms aklai savęs užvaldyti ir ragina nukreipti jas tinkama linkme.   

REKLAMA

Kalbėdamas apie karą pašnekovas nepamiršta dabartinės situacijos palyginti ir su pandemija, kurios metu išgyvenimų amplitudė buvo didžiulė ir su laiku vis keitėsi. Ilgainiui susikaupęs pyktis ir nusivylimas net paskatino ieškoti priešų.

„Svarbu neišreikšti emocijų per pyktį kitiems, nes nei valdžia, nei rusakalbiai dėl to nėra kalti“, – pažymi jis. Pasak gydytojo, todėl ir dabar labai svarbu kuo ilgiau išlaikyti žmonių sutelktumą ir tikėtis, kad karinis konfliktas ilgai neužsitęs.

Apie visai tai – portalo tv3.lt interviu su Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovu, psichiatru M. Marcinkevičiumi.

REKLAMA
REKLAMA

Atrodo, vos spėjo atslūgti pandemija, o visuomenė vėl patyrė naują sukrėtimą. Kaip ištverti tokią įtampą? 

Labiausiai atkreipčiau dėmesį į du dalykus. Pirma, tai yra visiškai normalu, kad mes reaguojame į tokius labai svarbius įvykius. Jie stipriai paveikė mūsų pačių saugumo jausmą, kadangi vyksta ne kažkur toli, su mumis nesusijusioje valstybėje, o labai arti mūsų. Su kariaujančiomis šalimis – Rusija ir Baltarusija – turime dvi sienas. Tai normalu emociškai reaguoti tokius įvykius. 

REKLAMA

Ir kas ypač aktualu dabar, kadangi mus tikrai pasiekia labai daug informacijos ir vaizdų, nemanau, kad žmogus galėtų nereaguoti į vaizdus, kai gaivina mirštančią mergaitę, kai raketos lekia į gyvenamuosius namus ir panašiai. Tai sveika reakcija, kad į tai reaguojame. Taigi nereikėtų bandyti nereaguoti, nes  tai mums nesigaus.

Štai jau mūsų keli „iškilūs“ intelektualai jau parašė, kad jiems viskas dzin ir jie toliau mėgaujasi gyvenimu. Tai tokia reakcija yra nenatūrali, tai kraštutinių narcizų reakcija.

Ką daryti, jei nerimo suvaldyti nepavyksta ir ji net perauga į pyktį?

Taip, kitas labai svarbus dalykas, kad jei šias emocijas bandome užgniaužti, tai jos mus iš vidaus ir griauna. Reakcija yra normalu, bet tam, kad išlaikytume normalią psichinę ir fizinę sveikatą (užspaustos emocijos sukelia ir labai daug psichosomatinių ligų), reikia atitinkamai elgtis.

REKLAMA
REKLAMA

Daugelis žmonių tas emocijas išreiškia gana sėkmingai, Lietuvoje turime galimybes veikti. Žmonės renka rūbus, važiuoja pasiimti pabėgėlių, siūlo butus, jau ir apgyvendina, dalyvauja protesto akcijose. Šioje sistemoje kiekvienas gali rasti vienokią ar kitokią vietą, juolab kad karas dar nesibaigia ir, matyt, labai greitai nesibaigs, kaip prognozuoja ekspertai, tikrai turėsime didelius pabėgėlių srautus ir galėsime jais rūpintis. Taigi kiekvienas galime padėti pagal savo galimybe ir kompetencijas. 

Tai toks būdas yra pozityvus, bet dar lieka negatyvusis būdas, kurį patyrėme jau per pandemiją, kada dalis žmonių tiesiog bando susirasti priešų – ar tai būtų mūsų valdžia, ar rusakalbiai, ar dar kažkas, ir bando į juos nukreipti neigiamas emocijas. Tai čia tas blogasis būdas, nes išreiškus pyktį jis dažniausiai nenuslopsta arba nuslopsta trumpam.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dar tik prasidėjus pandemijai ir pirmajam karantinui pastebėjote, kad tokią patiriamą krizę galima prilyginti tik karo būsenai. Dabar šalia – tikras karas. Laikui einant naujienos apie pandemiją išvargino, yra rizikos panašiai nutikti ir su šia krize?

Kaip jau sakiau, natūralu, kad į tai reaguojame ir turime galimybes reaguoti ir tą daryti gerai, skirtingai nuo pandemijos, kai nelabai ką galėjome padaryti. Lyginant su pandemija, galima prisiminti, kaip mūsų emocijos keitėsi einant laikui. Buvo pirmas karantinas, po to – atsipalaidavimas, tada situacija vėl blogėjo, tada atsirado skiepai, daugelis žmonių lengviau atsikvėpė, po to vėl kilo kitos bangos. 

REKLAMA

Taigi ir šio karo eiga labai veikia mūsų nuotaiką. Pats esu daug kartų buvęs Ukrainoje ir dirbęs su tais kariais, tai labai asmeniškai reaguoju, nes turiu ten begalę pažįstamų žmonių. Tai galiu irgi pasakyti, kad iš pradžių buvo labai baisu ir vos ne visą naktį kas pusę valandos tikrinome internetą, ar neužėmė Kijevo. Tai dabar jau aišku, kada Europa pradėjo tiekti ginklus, kada pritaikytos realios sankcijos, vėl ta nuotaika kažkiek pagerėja, jauti net pasididžiavimą už savo brolius ukrainiečius.

Tai, natūralu, jei rusai užimtų Kijevą ar pradėtų naudoti kažkokius baisius ginklus, tai vėl ta nuotaika keistųsi. Dabar mes esame toje pirminėje fazėje, vėlgi prisimenant karantiną, tai pirmiausia žmonėms ir šokas buvo, ir visi kartu labai susitelkę buvo, niekas nekaltino valdžios, neprotestavo prieš kaukes. Tai tokia fazė yra  geroji, o paskui, kaip ir karantino atveju, jei karas užsitęs, tai daliai žmonių tiesiog ateis išsekimo fazė. Duok dieve, kad taip neįvyktų, nes išsekimo fazėje prasideda nepasitenkinimas, vieni kitų kaltinimas.

REKLAMA

Į Ukrainą jau vyksta padėti medikų komandos, taip pat dalis paprastų tautiečių veržiasi kariauti. Tokia reakcija – natūrali ar visgi dar vienas kraštutinumas?

Nemažai lietuvių turi vienokių ar kitokių ryšių su Ukraina, per tuos 8 karo metus lietuviai buvo vieni iš aktyviausių Ukrainos rėmėjų ir jie tą labai gerai pajuto. Tačiau nereikia mestis kraštutinumus – imti ginklą ir važiuoti ten padėti. Tai ar padėti medicinoje, ar kare, tose srityse reikia specialių žinių, gebėjimų. Kitaip ten nuvykęs vietiniams pridarysi daugiau problemų, nei duosi naudos.  

Taip pat svarbu neišreikšti emocijų per pyktį kitiems, nes nei valdžia, nei rusakalbiai dėl to nėra kalti, Ukrainoje labai didelė dalis gyventojų yra tie patys rusakalbiai ir šiandien jie kovoja su Rusija ir žūsta. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pandemijos ir taip išvarginti žmonės kitą kartą nori apskritai nuo visko atsiriboti, kad nenučiuožtų stogas. Tai – dar vienas kelias? 

Kaip minėjau, užblokuoti savęs neįmanoma, nes ta informacija eina, tie vaizdai yra ir bent šiame „ūmiu“ trumpalaikiu etapu išties, nemanau, kad atsiribojimas yra geras dalykas. Realiai atsiriboti mes negalime, o tada kyla dar didesnis nerimas, kada tu nežinai, o kas iš tikrųjų bus, gal atominis karas prasidės. 

Tai tą informaciją reikėtų sekti, bet tada pasirinkti oficialius tinklalapius, pagrindines žinias ir vengti kažkokių drastiškų vaizdų. Aš esu medikas, bet kai rodomi sudegę kareivių kūnai, nesvarbu, kurios jie pusės, rodomos moterys, nutrauktomis kojomis, žūstantys vaikai, tai tokių vaizdų daliai tokių žmonių reikėtų vengti ir apsiriboti informacinio pobūdžio faktais.

REKLAMA

Ir, ką jau sakiau visos pandemijos metu, jei į pandemiją būtų mažiau kišęsi įvairiausi politikai ir šiaip komentuotojai, tai būtume dar sėkmingiau su ja susitvarkę. Tai ir dabar rekomenduočiau nežiūrėti, ką kas komentuoja feisbuke, reikėtų klausyti rimtų karinių ekspertų ir tam tikrų politikų, kurie turi šiuo metu įgaliojimus – premjerė, prezidentas ir kiti pareigūnai. Jie paprasčiausiai turi daugiau informacijos nei mes. 

Kaip atsispirti, jei bandant malšinti nerimą ranka tiesiasi alkoholio ar raminamųjų vaistų, dėl ko tautiečiai ir taip turi priklausomybės problemų, link?

Realybė yra tokia, kad jei mes norime išgerti alkoholio ir vaistų, tai visada rasi priežastį, kaip tą padaryti. Gali gerti dėl to, kad yra liūdna, gali gerti dėl to, kad yra nerimas, kad nemiegi, bet, kita vertus, gali gerti, jei yra šventė ir tau linksma. Kas nori išgerti, tas visada ras priežastį. 

REKLAMA

O kaip dorotis su nerimu, tai yra du labai konkretūs punktai. Tai, kaip jau kalbėjome, informacijos ribojimas ir tik pagrindinių faktų sekimas. Kitas dalykas – ir kitais atvejais naudingi patarimai nerimui slopinti. Tai visų pirma atitraukti savo mintis – ar tai būtų bendravimas, ar hobis, ar sportas. Jis, beje ypač tinkamas tokiose stresinėse situacijose, nes tuomet organizmas išmeta daug adrenalino, streso hormono, o fizinė veikla ypač gerai padeda tvarkytis su tokio pobūdžio nerimu.  

Toliau tinka visi įprasti nusiraminimo būdai – meditacija, įvairūs kvėpavimo pratimai ir panašūs dalykai.  Šiandien tikrai yra ne vienas instrumentas, kur žmonės gali rasti platų spektrą įvairių metodikų. Tik reikėtų žiūrėti, kad portalai, kur jų ieškoma, nebūtų komerciniai. Pavyzdžiui, yra toks oficialius sveikatos apsaugos ministerijos portalas Pagalba sau, jame irgi yra vertingų nuorodų.

Dėkoju už pokalbį. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų