Su Dovile kalbamės jai esant Šuminų kaime ant Baluošo ežero kranto, vietoje, kuri turi ypatingą reikšmę visai Tomkų giminei. Čia buvo nufilmuota ne viena „Tado Blindos“ scena, vyko įsimintiniausi šeimos gyvenimo momentai.
Būtent Šuminuose, praėjus keturioms netekties savaitėms, Dovilė Tomkutė paminėjo Vytauto Tomkaus atminimą. Pirmoji netekties sukaktis – sentimentali ir be galo jautri.
„Mano Mama su mano dukra Elena liko Vilniuje, nuėjo į kapus. Kiti giminės vasarą negalėjo susirinkti, nutarėme susitikti vėliau, rudeniop. Kunigas Ričardas Doveika laikė Šv. Mišias Vilniuje, mes iš visų Lietuvos kampelių prisijungėme internetu“, – pasakoja D. Tomkutė.
Praėjo keturios savaitės po netekties, o jas paminėjote Šuminuose. Kuo ši vieta ypatinga Jūsų šeimai?
Šuminai mūsų šeimai yra ypatinga vieta. 1971-1972 metais čia buvo filmuojamas filmas „Tadas Blinda“, tad pirmą kartą atvykome čia kartu su filmavimo grupe. Visi kino kūrėjai vietos gyventojų sutikimu buvo apgyvendinami kas trobose, kas klėtelėse, svirneliuose ar kluonuose. Vietos žmonės taip pat suteikė patalpas grimerinei, drabužinei, rekvizitams, ginklų sandėliams.
Greta palapinėse gyveno žirgininkai, o pievose ganėsi Blindos žirgai... Po filmavimo vakarais vyrai žvejodavo Baluošo ežere, o vakarais lauko virtuvėlėse ir ant laužų kunkuliuodavo žuvienė, čirškėjo ant keptuvių lydekos. Čia triukšmingai liepos mėnesį buvo atšvęstas mano Tėčio 32 gimtadienis.
Mūsų šeima apsigyveno pas Aldonę ir Vytautą Šuminus ir ši šeima daugelį metų buvo mums artimi kaip giminės, o Šuminai tapo antraisiais namais. Nuostabi ir nepamirštama tai buvo vasara, man buvo aštuoneri.
Kai filmas buvo užbaigtas, Tėtis nutarė vasarą su šeima ir vėl atvykti į Šuminus. Tada gyvenome palapinėje, vaikai miegodavo kluone ant šieno. Vietiniai pradėjo sakyti: „Ką čia tu, Tomkau, kampininkauji?“
Ir mums buvo prirodyta netoliese pardavimui skirta sodyba, net ne sodyba – senas didžiulis medinis dvaras miškuose prie upelio, iš kur mano Tėvai nupirko didelę kaimišką pirtį. Tada išardė ją po rąstą, atvežė į Šuminus ir vėl iš naujo pastatė paežerėje. Nuo tada mes tapome tikrais šuminiškiais ir jais esame jau 50 metų.
Kaip atrodė šis paminėjimas po Tėvelio netekties?
Labai liūdnas ir nostalgiškas. Nors Tėčio ir anksčiau čia dažnai nebūdavo, bet mes žinodavome: Tėtis filmuojasi, Tėtis gastrolėse, vėliau – Tėtis Vilniuje, gal net ligoninėje...
O kai jis būdavo Šuminuose, visas kaimas tikrai tai žinodavo, nes girdėdavo. Tėčio stiprus balsas aidėdavo paežerėje ir net ant kalno. O kai jam priekaištaudavome dėl tokio triukšmingumo, jis atšaudavo: „Aš esu aktorius ir esu įpratęs kalbėti taip, kad mane girdėtų ir paskutinėje teatro salės eilėje.“
Dabar mūsų kieme tylu. Labai trūksta jo balso. O Tėtis ir šurmulys buvo neatskiriami dalykai. Labai dažnai pas mus užsukdavo žmonės: kaimą lankantys turistai, baidarininkai, atostogautojai. Tiesiog visi: einantys, plaukiantys ar važiuojantys pro šalį. Visi norėdavo pasilabinti su „Blinda“, pasikalbėti, nusifotografuoti, o Tėtis niekam neatsakydavo.
Šuminuose auga įspūdinga pušis, kurios amžius siekia virš 300 metų. Filme „Tadas Blinda“ ši pušis „vaidino“ Biveinių girios pušį, prie kurios kamieno pridėję ranką, Blindos vyrai davė priesaiką savo vadui būti ištikimi ir ginti varguolius.
Prie pušies dažnai atvyksta ir fotografuojasi turistai. Tėtis, būdamas kaime, taip pat dažnai būdavo kviečiamas kartu nusifotografuoti ir kažką papasakoti apie filmo kūrimą. Jis niekada neatsisakydavo tai padaryti, visada rasdavo laiko pabendrauti su žmonėmis.
Būtent čia, kur taip stipriai jaučiama Tėčio dvasia, ir norėjosi paminėti šią pirmąją jo išėjimo sukaktį. Mano pusseserė Jūratė, Tėčio sesers Nijolės dukra nupynė ąžuolo lapų vainiką, pritvirtino jį prie lentelės, pastatėme žvakę ir sutemus valtimi išplaukėme į ežerą, paleidome vainiką su žvake, skambant dainai „Pjoviau lankoj šieną“. Buvo graudu ir liūdna, bet labai gražu, jautru ir tikra.
Kokie jausmai, mintys vis dar aplanko?
Po Tėčio išėjimo visas jo gyvenimas atsistojo prieš akis kaip visuma. Paskutiniais metais labiau dominavo ligos, įvairios sveikatos problemos. O dabar aiškiai pajutome, kokia stipri, gyvybinga ir gaivališka asmenybė jis buvo. Ir kiek daug per gyvenimą jis spėjo nuveikti, kiek daug savęs išdalino kitiems.
Tėtis buvo lyg didelis laužas, skleidžiantis šilumą ir šviesą, žaižaruojantis, kartais besisvaidantis žiežirbomis ir ugnies blyksniais. Mums jo labai trūksta. Tą patį sako visi, praeinantys pro šalį. O žmogus, sutiktas miške prie šaltinio, sužinojęs, kad esu iš Šuminų, pasakė: „Blinda mirė....“
Su Tėčio ir kitų žinomų aktorių išėjimu, kurių tiek gausu šią vasarą, baigiasi auksinis Lietuvos teatro ir kino laikas. „Kreiseriai išplaukia“, – taikliai yra pasakęs aktorius Vytautas Rumšas, Tėvų kolega. Kažkas per laidotuves pajuokavo: „Gal Ponas Dievas spektaklį danguje stato, kad jam prisireikė tiek gerų aktorių?“
Prisiminimų su Vytautu Tomkumi, Jūsų Tėveliu – daugybė. Galbūt galėtumėte pasidalinti vienu įsimintiniausiu, Jums esančiu arčiausiai širdies prisiminimu iš vaikystės?
Oi, tų prisiminimų, aišku, yra daugybė. Gal didžiausias vaikystės nuotykis man buvo filmavimasis kartu su Tėčiu Tallinnfilm‘o meninėje juostoje „Gladiatorius“, 1969 metais. Tada kartu mums teko praleisti beveik metus Estijoje, filmavimai vyko Taline ir Saaremo saloje. Mano mamą tada vaidino garsi Latvijos aktorė Vija Artmanė.
Buvo dar keli epizodiniai vaidmenys, bet Tėtis mane nuo kino saugojo. Sakė: „Gana ir taip aktorių šeimoje.“ Tačiau ragino stoti į dailę, į M. K. Čiurlionio meno makyklą ir Dailės akademiją. Labai džiaugėsi, kai baigiau, džiaugėsi mano parodomis. Jis ir pats labai gerai piešė, fotografavo, net drožė skulptūras.
Labai mėgdavau su Tėvais iškylauti. Su motociklu „Panonia“ važiuodavome prie Kauno marių, nakvodavome palapinėje, pramogaudavome su giminėmis dėdės motoriniu kateriu, vandens slidėmis. Man Tėtis atrodė tikras didvyris, viską mokantis ir viską galintis.
Čia, Šuminuose, prisimenu Tėtį stiprų, vyrišką, dažnai basakojį, atraitotomis kelnėmis, apsivilkusį mamos megztu grubaus rašto megztiniu, mokantį visus darbus, nuolat kažką meistraujantį, šiltai ir noriai bendraujantį su aplinkiniais.
Nežiūrint koks oras, kiekvieną rytą jis sėsdavo į laivą ir išplaukdavo į ežerą su spiningu, beje, paties pasidarytu iš profesionalios sportinės špagos. Jis jį vadindavo „spiningu maitintoju“. Per dieną jis dažnai apiplaukdavo visą ežerą, o vakarop grįždavo dainuodamas „Aš namo negrįžtu dykas, man krepšely baravykas...“
Tai yra lydeka, kartais dvi, o kartais net trys ir daugiau. Žuvis jis gaudydavo pačiu paprasčiausiu būdu, be sudėtingos šiuolaikinės įrangos. Mėgo irkluoti pats sau vienas, prieš vėją, nebijodamas darganos ir lietaus.
Jis buvo gamtos vaikas. Kantrus, stiprus, neišlepęs, neišpuikęs. Todėl ir manęs, vienintelės dukros nelepino. Anksti išmokė plaukti, irkluoti, žvejoti, vairuoti automobilį, neverkšlenti, pačiai susitvarkyti su savo problemomis.
Dažnai į kaimą atsiveždavo „zubrinti“ tekstą, kai ruošdavosi kokiam nors naujam vaidmeniui kine ar teatre. Dažnai išvykdavo, bet grįžęs į Vilnių iškart sėsdavo į mašiną ir atrūkdavo atgal į Šuminus. Kaime, liepos 29 dieną, vykdavo ir visi Tėčio gimtadieniai. Dažnai pas mus sugūžėdavo didelis būrys svečių: Tėčio ir Mamos seserys su šeimomis, seneliai iš Radviliškio su alaus bačka ir akordeonu, Konservatorijos kurso draugai, kolegos aktoriai ir kaimynai.
Mama būdavo prifarširavusi ir prikepusi lydekų, lauke sustatyti stalai, pastogė išdekoruota kabančiomis plūdėmis ir blizgėmis. 19 valandą Tėtis garsiai sušukdavo paminėdamas savo gimimą ir prasidėdavo linksmybės. Visiems užtekdavo vietos mažoje pirtelėje, kieme ir palapinėse aplinkui.
Kokia Tėvelio pasakyta, parodyta pamoka Jums yra viena svarbiausių?
Gal vienos pamokos ir nebuvo, bet Tėčio pavyzdys ir pozicija bendraujant su žmonėmis, man yra labai artima: šiltas santykis į žmones, pirminė nuostata, kad visi yra tavo draugai, geranoriškumas, atvirumas, tiesumas. Tėtis niekada nesinaudojo „užpakalinėmis durimis“. Ir sovietmečiu populiarus žodis „blatas“ jam buvo svetimas.
Viską darė pats, ėjo tiesiai, ką gavo – gavo, o ko negavo, to ir neprašė. Rasdavo bendrą kalbą ir su aukšto rango pareigūnais, ir su paprastais darbininkais. Buvo „svieto žmogus“, visiems savas, artimas, suprantamas ir pasiekiamas.
Gal šeimai ir nebuvo perdėm dėmesingas, jo dažnai nebūdavo namie, bet jis skleidė aplink save magišką saugumo ir užtikrintumo jausmą, jis buvo mūsų užnugaris, tvirtybės garantas. O jo gyvenimo džiaugsmas ir optimizmas buvo užkrečiantis.
Buvote užsiminusi, kad prieš mirtį aplankėte Tėvelio gimtinę. Gal galite pasidalinti mintimis apie šią vietą, kuo ji įspūdinga?
Taip susiklostė, kad likus savaitei iki Tėčio išėjimo turėjau atidaryti savo suplanuotą parodą Šiauliuose, o tai yra netoli Tėčio gimtojo Radviliškio. Kaskart būdama tuose kraštuose pravažiuoju pro miestą, pastoviu prie buvusio senelių namo, pabendrauju su likusiais kaimynais.
Senelių namas stovi netoli senų apleistų kapinių, ant kurių akmeninės tvoros yra Tėčio ranka iškalti inicialai „VT“ ir vyro galvos profilis su skrybėle. Dažnai užlipu ten pažiūrėti, ar šis ženklas yra. Taip, yra, radau ir šį kartą, nors tvora jau visai suirusi...
Tada pravažiavau pro bažnyčią, kur kaip tik 12 valandą skambėjo varpai. Labai suspaudė širdį. Tada nuvažiavau prie senelių kapų, uždegiau žvakes. Buvo labai liūdna, neramu. Buvo penktadienis, norėjau grįžti į Vilnių, bet tą dieną ligoninėje Tėtį lankė Mama, o savaitgalį lankymas apskritai buvo neįmanomas. Daktarė parašė, kad „negaliu pažeidinėti ligoninės taisyklių“, taigi, per visą Lietuvą nuvažiavau į Šuminus.
Buvo kažkaip itin tylu, o sekmadienį ryte buvau skubiai iškviesta į ligoninę, tačiau Tėčio pamatyti jau nesuspėjau. Jis užgeso vienas. Mes prasilenkėme. Tikrai niekas nesitikėjome, kad taip gali atsitikti. Atrodė, jo vidinė stiprybė yra neišsemiama. Deja...
Esu sukrėsta tokių nežmoniškų ligoninės taisyklių. Artimųjų lankymas sergančiam žmogui yra geriausias vaistas ir kaip tik savaitgalį žmonės turi daugiausia laiko pabūti su savo artimaisiais, kuriems to taip labai reikia... Tokią pasibaisėtiną tvarką reikia būtinai ir kuo greičiau keisti.
Kuri relikvija Jums visuomet primins iškeliavusį Tėtį?
Tėčio paliktų daiktų pilni namai tiek Vilniuje, tiek Šuminuose. Nieko nenoriu liesti ir dar ilgai visi daiktai bus savo vietose.
Tačiau nuo Tėčio piršto ligoninėje nuėmiau jo žiedą su inicialais „VT“. Žiedas sidabrinis, masyvus, tvirtas, lygiai toks, koks buvo Tėtis. Gal todėl jis jį taip mėgo ir net ligoninėje nenusiimdavo nuo piršto. Dabar žiedo nenusiimu aš. Ir man atrodo, kad Tėtis laiko mane už rankos..
prisiminimai apie puikų žmogų,aktorių ,jei jūs nesuprantate ką daryti,tai ir nekomentuokite. Ačiū, Dovile,už gražius prisiminimus.
Niekur neišeina , tik apkabinti negalim
