Ilgasis šventinis Joninių savaitgalis Šilutėje paženklintas pasikartojančia ekologine katastrofa. „Šis pavyzdys tik akivaizdžiai parodo esamos gamtosauginės sistemos trūkumus. Tikriausiai teršti aplinką atsiperkant minimaliomis baudomis šiuo metu yra pigiau ir patogiau nei užtikrinti apsaugą nuo taršos“, - teigia Gamtos tyrimų centro specialistas Kęstutis Skrupskelis.
Į Šyšos upę iš „Biofuture“ įmonei priklausančių bioetanolio gamyklos rezervuarų išsiliejo daugiau nei 10 000 litrų gamybinių atliekų. Dėl to išgaišo upėje gyvenančios žuvys ir bestuburiai. „Neabejotina, kad toks teršalų kiekis stipriai paveikė visą upės ekosistemą. Praėjusiais metais įvykusi nelaimė ir jos padaryta žala gamtai įvertinta daugiau nei 1,5 mln. litų, o išsiliejusių teršalų poveikis buvo juntamas iki pat Kuršių marių. Šiemet įvykusios ekologinės nelaimės mąstai menkesni, nors kalbant iš esmės, akivaizdu, kad išvadų padaryta nebuvo ir iš klaidų nepasimokėme ar nenorėjome pasimokyti“, – konstatuoja mokslininkas. Bendrovė „Biofuture“ iki šiol neturi valymo įrenginių ir delsia imtis priemonių reikalingų gamtos apsaugai užtikrinti.
Lyginant su praėjusiais metais, kuomet atlikti katastrofos poveikio įvertinimą mokslininkai buvo pakviesti praėjus mėnesiui po įvykio ir tik kilus visuomenės pasipiktinimui, šiemet sureaguota operatyviau, nors atsakingų Šilutės aplinkos apsaugos agentūros pareigūnų ir nepavyko rasti, o Klaipėdos regiono aplinkosaugininkai atvyko po paros ir nepasiruošę, t.y. neturėjo jokių specialių priemonių vandens mėginiams ar kritusioms žuvims surinkti.
Vėliau paimti vandens mėginiai ir kritusių žuvų pavyzdžiai perduoti Jūrinių tyrimų laboratorijai (prie Aplinkos apsaugos ministerijos), kuri per savaitę „skubos tvarka“ įsipareigojo atlikti reikiamus tyrimus. „Kaip ir visada sureaguota per vėlai – vanduo nutekės kartu su įrodymais. Vandens mėginiai paimti tik po paros, o nugaišusias žuvis jau spėjo išlesti vandens paukščiai ar nunešti upės srovė. Vėl jokių įkalčių ir įrodymų“, komentavo jau nebe pirmus metus už Šilutės gyventojų norą turėti švarią aplinką kovojantis ir pasipiktinimo vietos valdžia neslepiantis – Lietuvos Centro partijos narys Rimantas Jaruškevičius.
„Akivaizdu, kad pavėluotai surinkti duomenys negali realiai atspindėti situacijos, o nesavalaikiai tyrimai gelbėja teršėjus. Tekantis vanduo apsivalo pakankamai greitai, o liekamųjų reiškinių mąstai paprastai esti mažesni ir sunkiau identifikuojami“ – komentavo Kęstutis Skrupskelis.
Ilgasis savaitgalis, daug laisvų dienų, aplinkosauga dirba pasyviai, o gamtą teršiančios įmonės tuo naudojasi ir toliau lieka nenubaustos. Vanduo drumzlinas, upė vėl užteršta, gaišta žuvys ir baisus tvaikas jaučiamas net keli kilometrai nuo upės – piktinosi vietos gyventojai, jie taip pat pastebėjo, kad nuo upės sklido ir stiprus spirito atliekų kvapas.
Ir vėl akivaizdu, kad esama nusistovėjusi tvarka negali tenkinti aplinkosauga besirūpinančių žmonių: „Nėra sistemos, kuri leistų operatyviai ir efektyviai veikti tokių nelaimių metu“, - prisimindamas praėjusių metų įvykius, apgailestavo mokslininkas. Taip pat nesuprantamos ir poveikio aplinkai vertinimo (PAV) sistemos subtilybės. Esama sistema naudinga tik PAV užsakovams, kuomet ataskaitos rengėjas turi taikytis prie užsakovo reikalavimų, nes nepalankiai parašytas PAV garantuoja, kad sekantį kartą vertintį poveikį aplinkai bus kviečiami sukalbamesni „specialistai“.
Pasikartojusi Šyšos nelaimė dar kartą parodo, kad gamtos apsauga ir toliau lieka paskutinėje vietoje. Didžiosios įmonės gali nesibaiminti dėl represijų, kurių teisinėje valstybėje privalėtų imti vietos ir nacionalinė valdžia. Geriausiu atveju už gamtai padarytą žalą įmonė yra „apmokestinama“ pinigine bauda, kurią po metus trunkančių teismų sumoka draudimo įmonė. „Tiesa sakant, manau, jog leisti atliekas į upę yra pigiau nei įstatymų numatytais būdais utilizuoti gamtai pavojingas atliekas ar vykdyti reikiamus gamtosauginius normatyvus siekiant apsaugoti aplinką.“ – komentavo K.Skrupskelis.
Taip pat nesuprantama, kodėl tokios įmonės, kaip „Biofuture“, „Šilutės Rambynas“ ir pan., kurių veikla betarpiškai siejasi su pavojingų gamtai medžiagų gamyba (jau nekalbant apie šalutinius gamybos produktus), netgi neturi savo valymo įrenginių. „Mano manymu šią problemą galima spręsti tik įvedant tarptautinius gamtosauginius standartus potencialiems teršėjams, o taršos atveju taikyti ne minimalias, o maksimalias sankcijas, neatmetant galimybės, dėl pasikartojančių ar piktybiškų taršos atvejų atimti licenzijas verstis panašia veikla ateityje“ – mano mokslininkas. Čia vėlgi svarbus ir visuomeninis indėlis, bei pačių piliečių aktyvumas bei nepakantumas teršėjams.
„Gamtosaugininkų ir potencialių teršėjų susitarimams vis dar yra pakankamai vietos Lietuvos įstatyminėje bazėje ir čia privalome imtis priemonių - nerimavo Lietuvos Centro partijos atstovas Šilutėje“ – Rimantas Jaruškevičius.
