Dar apie kainas – kuo ilgiau gyvenu Prancūzijoje, tuo sunkiau sekasi suprasti, kiek mes Lietuvoje vargingesni. Iš pradžių man atrodė, kad esam nelabai vargingesni – maistas čia dažniausiai brangesnis, ypač perkant „normaliose“ parduotuvėse. Jau net nekalbant apie mėsą ir dešras, čia viskas brangiau, išskyrus, aišku, prancūziškus vynus ir sūrius (bet pačios prasčiausios rūšies). Pats pigiausias šokoladas kainuoja brangiau euro, maždaug keturis litus. O vidutiniškai 100 gramų šokolado kainuoja 2-3 eurus, tai yra septynis – devynis litus. Pietūs kavinėje (ne prabangioje) kainuoja apie 20 eurų, septyniasdešimt litų (žmogui!). Tai neskaičiuojant vyno. Degtinės butelis čia kainuoja kokius keturiasdešimt – penkiasdešimt litų. Tokių kainų už pokalbius mobiliuoju, kaip Lietuvoje, čia nėra – viskas keliskart brangiau. Kaip ir važiavimas viešuoju transportu.
Bet kita vertus... Vidutiniškai prancūzai į rankas gauna apie pusantro tūkstančio eurų. Tai maždaug lygu vidutiniam lietuvio atlyginimui, tik litais. Taigi, tuo remiantis, kavos puodelis Paryžiuje kainuoja apie du eurus – pagal lietuviškus atlyginimus, du litus. Bet yra ir visai tvarkingų kavinių, kur kavos galima išgerti už pusantro euro. Kur Vilniaus centre galima išgerti kavos už pusantro lito? Išpardavimų metu pilna marškinėlių (nedėvėtų) po penkis eurus – tai yra po penkis litus, odinių striukių po keturiasdešimt litų (visa tai eurais, bet aš prilyginu kainas lietuviškiems atlyginimams). Tai paradoksų šalis: priešingai nei Vilniuje, kinų restoranai Paryžiuje – vieni iš pigiausių. Užsisakiau kompleksinius pietus (ryžių suktinukai su mėsa užkandžiams; pagrindinis patiekalas – mėsa saldžiarūgščiame padaže; pyragaitis desertui) už 7 eurus. Taigi, pagal mūsų atlyginius, kaina Vilniuje turėtų būti 7 litai. Vargu, ar Vilniuje kinų restorane už tokią sumą gausi tris patiekalus.
Manau, vidurinioji klasė Prancūzijoje (jau nekalbant apie vargšus) tiesiog turi daugiau galimybių gyventi normalų gyvenimą: į prabangius restoranus vaikšto turtingieji, o tie, kurie neturi daug pinigų, sėdi restoranuose už 7 litus, o rytą geria kavą už pusantro lito. Tarp kitko vos prieš kelis metus ir aš Vilniuje gerdavau kavą už pusantro – du litus. tačiau kainas pakėlė. Jos dabar neatitinka mūsų atlyginimų, kurie sumažėjo: tačiau kainų niekas nesiruošia nuleisti! Tai mane pribloškė. Mūsų kavinės verčiau bankrutuoja, sėdi be klientų, bet sumažinti kainų iki dviejų, pusantro lito už kavą neketina. Nesuprantu: tai paikumas, bukumas ar tiesiog kvaila savimeilė? Nuleiskite kavos kainą iki pusantro lito – ir, galvoju, po mėnesio visi lankytojai perbėgs pas jus, nes Vilniuje nėra tiek žmonių kurie kasdien gertų kavą už tris – keturis litus. Seniau tokiuose miestuose, kaip Šiauliai, kava kainavo du kartus pigiau nei Vilniuje, ir tai buvo logiška. Tačiau dabar ir Šiauliuose kava kainuoja tris su puse lito, kaip Vilniaus centre. O gal kavinės paprasčiausiai negali sumažinti kainų, net jeigu tai ir naudinga? Gal jos bijo kokio nors reketo? Gal yra koks nors susitarimas? Tiesiog negaliu paaiškinti šio reiškinio.
Kartais man atrodo, jog mūsų posovietiniai žmonės yra senoviškos mąstysenos aukos. „Tegul aš ir bankrutuosiu, bet kainos nenuleisiu!”. „Tegul aš ir bankrutuosiu, bet prieš tave nesižeminsiu ir ponu tavęs nevadinsiu!”. Ne, vis tik jaučiama, kad mes labai ilgai gyvenome „už geležinės uždangos“, kitu atveju mes viską kitaip matytume ir suvoktume. Kaip mato ir suvokia mažų kavinių ir kepyklėlių (boulangerie) savininkai Vakaruose. Klientą vadindami „ponu“ ir dešimt kartų padėkodami, jie nejaučia nė menkiausio nusižeminimo. Tai tik elgesio kodas, nieko daugiau. Nieko asmeniško.
Ne, neketinu girti Prancūzijos. Nes tai nėra paprasta šalis. Šiandien vienas pažįstamas prancūzas man pasakė, kad Prancūzija – baisiai korumpuota šalis. Negalėjau patikėti savo ausimis, kai jis man papasakojo, jog įkūrė gamtos apsaugos įmonę, kurios pavadinime buvo žodis „planeta“. Jis užmokėjo už tai, kad toks būtų įmonės pavadinimas. Visgi vienas televizijos kanalas, turėjęs laidą, kurios pavadinime buvo žodis „planeta“, padavė jį į teismą. Ir šį teismą mano pažįstamas pralaimėjo. Kadangi tokį sprendimą priėmęs teismas buvo papirktas. Prancūzijoje! Neturiu pagrindo netikėti šiuo pažįstamu. O paskui dar kalbėsime apie Lietuvą kaip apie „bananų respubliką“, kaip apie išimtį iš taisyklės, turėdami omenyje korupciją?
Turiu išvykti – atsisveikinu su Paryžiumi. Ko aš tikiuosi iš Lietuvos: labiausiai man trūks prancūziško mandagumo. Aerouoste mane pasitiks paniurę, nesišypsantys darbuotojų veidai. Ir taksistas visą kelią bus pasipūtęs. Užmokėsiu jam dviem litais daugiau ir jis man (beveik esu tuo tikras) nė nepasakys „ačiū“. Vilniuje man nebebus taip paprasta pasijusti mesje. Net užmokėjęs penkiasdešimt litų už pietus, negaliu būti tikras, kad mane pavadins „ponu“ ir, man išeinant, nusišypsoję palinkės geros dienos. Net jei paliksiu arbatpinigių. Ir tikrai triskart nepadėkos, kaip dėkodavo Paryžiuje kiekvieną kartą, kai pirkdavau vieną bagetę ar kavos puodelį.
Tačiau gal reikia lyginti Lietuvą su šalimis Rytuose? Užpernai Kryme, Jaltoje, į klausimą, kiek kainuoja ledai, man atsakė: „Ką, patys negalit pažiūrėt? Akis turit? Ten viskas parašyta!“. Privačioje parduotuvėlėje! Vakarietiškas žmogus tokio košmaro negali nė įsivaizduoti. Lietuvoje nėra sovietinio įžūlumo – ir tai jau gerai. Jei pasikeistų žmonių elgesys gatvėje, jei išnyktų pyktis, atsirastų šypsenos, geranoriškumas – galima būtų visus Lietuvos pliusus (pasakišką gamtą, žmonišką gyvenimo tempą, dar išlikusius dvasingus santykius, tikėjimą, išsilavinimo ir kultūros lygį) išryškinti, pasiremti jais ir pažadinti jausmą, kad ši šalis – toli gražu ne blogiausia vieta planetoje. O gal ir viena geriausių.
