Palapinę kurapkai įrenginėja ornitologas Gediminas Petkus. Vyras sako šalia namų tai darantis jau antrus metus iš eilės, mat žiemai rodant aštresnius nagus, šalia žmonių pasirodžiusios kurapkos buvo ženklas, kad joms reikia pagalbos. Tad po pušimis vos iškrito pirmas Gamtininkas ėmėsi įrenginėti pušų šakų palapinę.
Lygiai tokias pačias palapines, tik iš eglių šakų, galima įrengti ir atviruose laukuose, nebūtina po medžiais. Tokios palapinės – ir apsauga nuo šalčio, plėšrūnų, ir puiki paukščių maitinimosi vieta.
„Jos kaip yra maitinimo vietos, kaip paukščių restoranai, pajuokaukime, tiesiog ateina kurapkos būreliais, net matosi jų takai, kai jos vaikšto ant sniego, gali labai lengvai atpažinti, ar kurapkos ateina maitintis. Tose palapinėse esantys kviečiai ar avižos masina paukščius“, – sako G. Petkus.
Jeigu zyles esame įpratę lesinti kiekvieną dieną, tai kurapkoms užtektų atnešti maisto vieną kartą per savaitę. Tiesa, tada reikėtų didesnio maišo dovanų. Tinka ir avižos, ir kviečiai. O štai pamatyti kurapkas tiesiog čia ir dabar pavyksta ne kiekvienam.
Galim pamatyti tik takelius vien todėl, kad kurapkų Lietuvoje drastiškai mažėja. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atstovas sako, kad prieš beveik dešimt metų kurapkos buvo skaičiuotos. Mat nuo devyniasdešimt šeštųjų iki du tūkstančiai dvyliktųjų jų populiacija sumažėjo net šešiasdešimt – aštuoniasdešimt procentų. Suskaičiavus mokslininkai ne juokais sunerimo.
„Kurapka Lietuvoje yra nykstantis paukštis. Kaip rodo duomenys, buvo berods 2012 metais skaičiuota, buvo paskelbtas metų paukštis ir buvo berods nuo keturių tūkstančių iki septynių tūkstančių šių paukščių“, – gamtininkas Saulius Skuja.
Paskutiniais duomenimis, kai jau kurapkos buvo įtrauktos į nykstančių paukščių rūšių sąrašus, jos skaičiuotos vėl. Ir tada paaiškėjo, kad situacija pagerėjo – paukščių padaugėjo iki dešimties tūkstančių. Tačiau ir tai, pasak gamtininko, lašas jūroje. O kodėl paukščiai nyksta, mokslininkai turi kelis paaiškinimus. Vienas – ūkininkams ariant laukus kurapkos liko be natūralių buveinių.
„Tai toks tradicinis kaimo kraštovaizdžio paukštis. O kas vyksta su kaimo kraštovaizdžiu? Jis, tas tradicinis buvęs anksčiau Lietuvoje, jis nyksta, stambėja ūkiai, keičiamos sodybų senųjų žemės, suariamos, įsisavinamos žemės ūkiui aktyvesniam. O tie kas perka sodybas ir keliasi į kaimą – neūkininkauja, gražias vejas įsirenginėja“, – aiškina S. Skuja.
Laukai ariami iki pat griovių kraštų, nelieka jokių salelių ne tik kurapkoms, bet ir kitiems ant žemės perintiems paukščiams. Be to, naudojamos ir trąšos, jos taip pat sunaikina labai daug paukščių. Prie vadinamosios laukinės vištos nykimo prisideda ir laukiniai žvėrys – jų daugiau, o tai reiškia, kad šie paukščių suėda daugiau.
