REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
117
Rasa Jančiauskienė (nuotr. asm. archyvo)

„Nežinia, kiek laiko, kiek dėmesio ir meilės reikės, kad žmonės vėl pasijustų saugūs, neįžvelgtų vienas kitame grėsmės“, – vertindama dabartinę situaciją atslūgus COVID-19 epidemijai sakė Kauno klinikų Onkologijos skyriaus vadovė doc. Rasa Jančiauskienė. Nors viruso plitimui suvaldyti neišvengiamai reikėjo imtis priemonių, gydytoja pabrėžia, kad visgi karantino žala yra sunkiai išmatuojama. 

117

„Nežinia, kiek laiko, kiek dėmesio ir meilės reikės, kad žmonės vėl pasijustų saugūs, neįžvelgtų vienas kitame grėsmės“, – vertindama dabartinę situaciją atslūgus COVID-19 epidemijai sakė Kauno klinikų Onkologijos skyriaus vadovė doc. Rasa Jančiauskienė. Nors viruso plitimui suvaldyti neišvengiamai reikėjo imtis priemonių, gydytoja pabrėžia, kad visgi karantino žala yra sunkiai išmatuojama. 

REKLAMA

„Kiek baimės žmonės patyrė nuo nesiliaujančio srauto „naujienų“? Kaip dar labiau išaugsiančios eilės gydymo įstaigose paveiks mirtingumą nuo kitų ligų? Ar normalu, kad keliose ligoninėse negavęs pagalbos žmogus kreipiasi į suvirintoją?“ – svarstė ji.

Apie tai, kaip keitėsi pagalba onkologiniams pacientams ir ko ši pandemija gali pamokyti, kalbamės su Kauno klinikų Onkologijos skyriaus vadove, onkologe chemoterapeute, Nacionalinės vėžio profilaktikos ir kontrolės programos įgyvendinimo ir onkologinės pagalbos organizavimo stebėsenos tarybos nare doc. Rasa Jančiauskiene.

REKLAMA
REKLAMA

Karantinas dėl koronaviruso jau trunka kone tris mėnesius. Sakykite, kaip pasikeitė jūsų darbo kasdienybė šiuo laikotarpiu? 

Pagal naują tvarką karantino metu beveik 2 mėn. galėjo būti teikiama tik būtinoji medicinos pagalba ir ta planinė pagalba, kurios nesuteikus paciento būklė galėjo ženkliai pablogėti. 

REKLAMA

Apsisprendėme iškart – onkologinė planinė pagalba privalo būti teikiama. Nes tas „planiškumas“ yra sąlyginis. Jos nesuteikus laiku, liga gali atsinaujinti, o tais atvejais, kai liga išplitusi, metastazavusi – tolesnis progresavimas nulemtų ankstyvesnę mirtį.

Karantino laikotarpiu buvo nebevykdoma jau pasveikusių nuo vėžio žmonių stebėsena, atrankinės patikros programos. Tačiau tais atvejais, kai žmonės buvo siunčiami dėl pirmą kartą nustatyto ar įtariamo vėžio, kai buvo įtariamas ligos atsinaujinimas anksčiau pagydytam ligoniui – tokie pacientai buvo konsultuojami onkologų, tiriami ir sprendimai dėl jų tolesnio gydymo priimami daugiadalykės komandos aptarimuose. 

REKLAMA
REKLAMA

Daug paslaugų pradėtos teikti tik nuotoliniu būdu. Kiek efektyvi gali būti tokia pagalba onkologiniam ligoniui? 

Deja, pacientų patekimo kelias tapo daug sunkesnis – šeimos gydytojai turėjo skambinti onkologui ir prieš siunčiant pacientą aptarti, ar tikrai ta pagalba būtina ir kur turėtų būti suteikta. Sunkumų kilo ir dėl to, kad nustojo važinėti tarpmiestiniai autobusai. Kai kurie savo automobilio neturintys žmonės prarado galimybę atvykti gydymo kursams. 

Taigi ten, kur tai galėjome padaryti, pradėjome pagalbą teikti nuotoliniu būdu. Pavyzdžiui, tiems pacientams, kurie gydomi tabletinėmis vaistų formomis, vaistus išrašydavome nuotoliniu būdu. Prieš tai pacientui tekdavo pasidaryti kraujo tyrimą pagal gyvenamą vietą, atsiųsti mums el. paštu. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žinoma, ilgai taip tęstis negali, betarpiška konsultacija laikas nuo laiko reikalinga, pacientams tenka atvykti sudėtingesniems tyrimams, kurie atliekami ne kiekvienoje ligoninėje. Telefonu neįvertinsi ir neapčiuopsi limfmazgių, blužnies ar gumbo krūtyje, nepastebėsi galimai reikšmingų pakitimų. Nebevykdant atrankinės patikros programų, negalėsime aptikti ankstyvos stadijos vėžio – o pasveikimo tikimybė priklauso nuo ligos išplitimo.

Ar šis, COVID-19 infekcija pažymėtas, laikas labiau pavojingas onkologiniams pacientams?

Vėžiu sergančių žmonių imunitetas, be abejo, yra blogesnis. Iš esmės tai yra viena iš priežasčių, dėl ko žmogus suserga – imuninė sistema neatpažįsta pakitusių ląstelių ir jų laiku nesunaikina. Be to, ir skiriamas vėžio gydymas neretai prisideda prie imuniteto pablogėjimo. 

REKLAMA

Tarkim, po taikytos chemoterapijos kraujyje sumažėja ląstelių, kurios kovoja su infekcijomis. Ir tuomet bet kokios bakterijos ar virusai, net ir tie, su kuriais žmogus nuolat gyvena, gali sukelti infekciją. Kol pasiekiamas norimas gydymo poveikis, sumažinamas navikas, pacientui  kartais tenka pereiti per vadinamuosius „pancitopenijos slėnius“, kai trūksta įvairių kraujo ląstelių.  

Teko matyti tokį atvejį, kai esamas ar buvęs pacientas būtų susirgęs COVID-19 infekcija? 

Svarbu paminėti, kad klinikoje gydome maždaug trečdalį Lietuvos vėžiu sergančių pacientų (kas yra tikrai didelis srautas). Turime 221 konservatyviai (t. y. ne chirurginei) pagalbai skirtą stacionaro lovą – visos jos buvo naudojamos, į dienos stacionarus kasdien ateidavo ir ateina virš 200 pacientų. 

REKLAMA

Tačiau per šiuos du mėnesius neturėjome nė vieno paciento, kuriam būtų nustatyta koronavirusinė infekcija ar kuriam būtų teigiamas viruso testas.

Tai yra labai svarbu. Kadangi kitose medicinos srityse (tiek chirurgijoje, tiek vidaus ligose) planinė pagalba nebuvo teikiama, tai onkologijos srityje išbandėme, galima sakyti, vadinamąjį Švedijos variantą – apribojimų buvo mažiausiai. 

Rūpinantis pacientais, matyt, situaciją sunkino ir tai, kad vienas koronaviruso simptomų – padidėjusi kūno temperatūra – dažnai lydi ir onkologinę ligą?

Tikrai taip, visada tenka susidurti su karščiuojančiais pacientais – tai įprasta onkologijoje, bet šiuokart nežinai, ar čia nėra naujojo viruso sukeltas karščiavimas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Karantino pradžioje daug pacientų susidūrė ir su dar viena netikėta problema – neturėjo kur pasidaryti kraujo tyrimų, kurie yra būtini prieš tęsiant vėžio gydymą chemoterapija, biologine terapija, imunoterapija (jų šeimos gydytojų klinikos kažkodėl nutraukė šių tyrimų atlikimą). Todėl mūsų chemoterapijos dienos stacionaruose bandėme „gelbėti situaciją“, imdavom mėginius patys ir tokiu būdu pacientų apsilankymų dar padaugėjo.

Be abejo, apsaugos priemonės buvo taikomos: tiek personalas, tiek pacientai dėvėjo kaukes, įeinantiems buvo matuojama temperatūra, padidinome atstumus tarp sėdimų vietų, patalpas dezinfekuodavome, oro dezinfekcijai naudojome ozonatorių. 

REKLAMA

Išties labai noriu padėkoti visiems savo kolegoms, kad šiuo sunkiu, nerimo kupinu laikotarpį ištvėrėme pakankamai garbingai, darėm tai, ką privalėjom.

Norime to ar ne, koronaviruso sukelta krizė vienaip ar kitaip palietė mus visus. Jūsų nuomone, ar daugelį lydinti emocinė įtampa gali turėti daugiau žalos žmonių sveikatai nei pati COVID-19 infekcijos grėsmė?

Šiandien žinome kur kas daugiau nei kovo pradžioje, kai reikėjo greitai priimti sprendimus. Esam maža šalis, vargu ar galėjom elgtis labai kitaip nei aplinkinės šalys. Tikiu, kad viskas, kas buvo padaryta, vyko iš gerų intencijų siekiant apsaugoti žmones ir prisiimant didelę atsakomybę, kartu išvengiant dar labiau drastiškų sprendimų. Prisiminkim – kai kurie politikai netgi siūlė įvesti nepaprastąją padėtį. Ačiū Dievui, to neįvyko. 

REKLAMA

Bet dabar, manau, atėjo metas iš naujo įvertinti situaciją. Mes neturime galimybės pasirinkti gerą variantą. Mes turim rinktis iš dviejų blogybių. Nuspręsti, kas blogiau – liga ar gydymas. Onkologai tai daro kasdien. Ir tais atvejais, kai potenciali gydymo nauda yra mažesnė nei galima žala, mes, aptarę tai su pacientu, tokio gydymo neskiriame.

Karantino žala sunkiai išmatuojama: prarastos darbo vietos, bankrutuojantys verslai, – pasak Iljos Laurso, kiekvieną karantino mėnesį Lietuva praranda apie 1 milijardą eurų. Kiek baimės žmonės patyrė nuo nesiliaujančio srauto „naujienų“? Štai vakar mačiau – sėdi berniukas su kauke automobilyje šalia tėčio. Jau nebereikia jos dėvėti, bet jis atsisako nusiimti – bijo. Du broliukai atsisakė vasarą vykti prie jūros – bijo užsikrėsti. Įsivaizduojat, kokia žala vaikų psichikai padaryta? O vyresnių žmonių padėtis? Nežinia, kiek laiko, kiek dėmesio ir meilės reikės, kad žmonės vėl pasijustų saugūs, neįžvelgtų vienas kitame grėsmės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šiandien jau aišku, kad Rytų Europos šalyse situacija yra kur kas geresnė nei Vakarų šalyse. Kas tai nulėmė – mūsų imuniteto ypatybės, cirkuliuojančio viruso ypatumai, sveikatos sistemos tinklas? Į tai turės atsakyti mokslininkai.

Galėtumėte įvardyti, ką susidūrus su šia pandemija galima buvo daryti kitaip? 

Akivaizdu, kad Lietuvoje cirkuliuojantis virusas nėra toks užkrečiamas ir mirtinas, kaip buvo manyta. Nuoširdžiai manau, kad dera apsvarstyti kelių pagrindinių Lietuvoje susiklosčiusių praktikų (ne)teisingumą.

Vienas dalykas, iki šiol ligoninėse, nustačius vienintelį viruso nešiotoją pacientą ar personalo narį, buvo nušalinami su infekuotu žmogumi kontaktavę medikai – dešimtimis, šimtais. Įvertinus Lietuvos epidemiologinę situaciją manau, kad tai –  klaida. Jei jaučiasi gerai, juo labiau jei atlikus testą jis neigiamas – jie turi gydyti ir slaugyti. Taip elgiamės absoliučiai visų kitų infekcijų atveju. Nušalinant daugumą darbuotojų paralyžiuosime bet kurią sistemą. 

REKLAMA

Taip manyti mane verčia keletas pavyzdžių iš realaus gyvenimo. Man žinoma situacija, kai kovo 13 d. susirgo gydytojas rezidentas. Bene 12 dienų jis sirgo namuose, patyrė į gripą panašius simptomus. Atsiradus galimybei išsitirti „stotelėje“, paaiškėjo, kad jis turi koronavirusą. Nedelsiant buvo nušalintas visas skyriaus, kuriame jis dirbo prieš 12 dienų, personalas, kitą dieną visiems medikams, skyriuje gydomiems pacientams buvo atlikti tyrimai – visų rezultatai buvo neigiami. Ta diena buvo košmariška – skyriuje galėjo dirbti tik vienintelis iš kitur pakviestas gydytojas. 

O dar kitą dieną visi jau galėjo grįžti į darbą, nes, ačiū Dievui,  baigėsi tos 14 dienų, kurios praėjo nuo paskutinio kontakto su rezidentu. Ir paklauskim savęs, kas būtų buvę, jei rezidentas būtų buvęs ištirtas pirmą sukarščiavimo dieną? Greičiausiai būtų tekę dviem savaitėms uždaryti labai specializuotą skyrių, kuriame gydomi sunkiausiomis ligomis sergantys, chemoterapija gydomi pacientai. Nes siauros specializacijos „atsarginių“ gydytojų nėra iš kur paimti.

REKLAMA

Analogiška situacija kilo kitame 60 lovų skyriuje, kur vienam iš pacientų virusas buvo nustatytas. Maždaug 2 savaitėms nušalinta didžioji dalis personalo. Visi pacientai ir personalas buvo ištirti – nė vienam, mano žiniomis, viruso nenustatyta ir per tas 2 savaites niekam infekcija neišryškėjo.

Tačiau nuo pat pradžių buvo baiminamasi, kad įsisukus virusui sveikatos sistema gali „lūžti“. Sveikatos apsaugos ministras net apribojo medikų darbą keliose įstaigose, įspėdamas jų vadovus, kad išplitus infekcijai atsakomybę prisiimti teks jiems.

Viešojoje erdvėje susiformavo nuostata, kad kalti yra ligoninių vadovai, jei jų vadovaujamose ligoninėse atsirado infekuotas pacientas. Drįstu manyti, jog tai – klaidinga nuostata. Mes negyvename sterilioje aplinkoje. Aplink mus ir mūsų organizme – trilijonai virusų, ir dažnas jų susilpnėjus imunitetui gali tapti pavojingas. Man tai panašu į medžioklę su varovais. Gal žinote, kas norėtų tokioje situacijoje atsidurti? 

REKLAMA
REKLAMA

Bijau, kad tos nuostatos laikantis bet kuris vadovas stengsis, kad reikalavimai patekti į ligoninę ar polikliniką būtų kuo griežtesnis, nes tada sumažėja rizika, kad pateks infekuotas. 

Tačiau ilginami tarpai tarp realių pacientų konsultacijų reiškia, kad galėsim konsultuoti dvigubai mažiau pacientų. Jeigu laukimo konsultacijai eilės iki karantino buvo ilgos, kokios jos bus dabar? Kaip tai paveiks mirtingumą nuo kitų ligų? Juk iš vidutiniškai 110 kasdien įvykstančių mirčių, 109 įvyksta dėl kitų priežasčių, ne dėl vienintelio viruso. 

Ar normalu, kad keliose ligoninėse negavęs pagalbos žmogus kreipiasi į suvirintoją? Ir ką gi, suvirintojas puikiai ištraukia akyje įstrigusią metalo drožlę. Bet ar taip turi būti? Infarkto, ūmaus pilvo atveju kiekviena valanda yra aukso vertės. Norint išgelbėti žmogaus gyvybę ir sveikatą nėra kada jo vežioti pirmyn atgal, esminė pagalba turi būti suteikta per kelias pirmas valandas.

Ko ši pandemija gali mus pamokyti?

Įvardinčiau kelis dalykus. Visų pirma decentralizacija. Akivaizdu, kad infekcijai plisti lengviausia dideliuose miestuose. Tai matome tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Štai Švedijoje yra 10 mln. gyventojų ir tik 1 mln. – sostinėje Stokholme. Tuo metu didžioji dalis infekcijos atvejų buvo užfiksuota Stokholme. Todėl pirmas dalykas, ką turime padaryti, tai vystyti regionus. Negali beveik visa Lietuva gyventi penkiuose miestuose. Tas pats pasakytina apie ligoninių tinklą – privalom jį išlaikyti. Tai yra gyvybiškai svarbu, o ne vien tik „apsimoka/neapsimoka“ klausimas.

REKLAMA

Dar vienas prioritetų – nacionalinio smulkaus ir vidutinio lietuviško ūkio vystymas. Kritiniu laikotarpiu pamatėm, kaip valstybės perima kitoms valstybėms būtinus krovinius. O lietuviškos įmonės buvo geranoriškos ir greitai reagavo į labai padidėjusius specifinius visuomenės poreikius (dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatai, dezinfektantai, kaukės, aprangos).

Ne mažiau svarbūs dalykai – sveikatos ugdymas ir sveikos aplinkos kūrimas. Norint būti sveikiems, turėti gerą imunitetą, pirmiausiai turim valgyti sveiką maistą. Valstybė privalo skatinti ir remti ekologinio maisto auginimą, skatinti jo vartojimą, užtikrinti centralizuotai tiekiamo vandens kokybę. Epidemiologine prasme pavojinga miestus vis labiau tankinti pastatais. Norėdami išlikti turime saugoti bioįvairovę. 

Ačiū už pokalbį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų