Prie Laimės žiburio
„Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raidžių. Pamatę tat žmonės ėjo prie kalno, stebėjos į žiburį, bet, negalėdami ant to kalno užlipti, negalėjo išskaityti aukso raidžių. Ant galo atsirado jaunikaitis, kuris susirinkusiai miniai perskaitė: „Žmonių Laimė“.
Šiuos žodžius dažnas puikiai prisimena – vidurinės mokyklos programoje Jonui Biliūnui ir jo kūriniams buvo skiriama nemažai vietos, rašytojo „Laimės žiburio“ ištraukas ne vienos kartos atstovai mokėsi mintinai.
Ir tais tolimais, J. Biliūno laikais, ir dabar, ir, be abejo, ateityje laimė žmonėms buvo ir bus didžiausia siekiamybė ir vertybė, svarbiausias gyvenimo tikslas. Nors tą laimę kiekvienas suvokia savaip ir skirtingai.
Taip trumpai gyvenusio rašytojo J. Biliūno laimė, be abejo, buvo kūryba, rašymas, gebėjimas suvokti ir popieriuje perteikti pačius svarbiausius, jautriausius, skausmingiausius gyvenimo reiškinius, nupiešti, kaip jis pats sakydavo, „psichologinius paveikslėlius“.
Šiandien apie J. Biliūną sakome – rašytojas, poetas, kritikas, publicistas, politikas. Pirmoji jo knyga „Įvairūs apsakymėliai“ išleista 1906-aisiais, o vos metams nuo to svarbaus įvykio praėjus, rašytojas išėjo – mirė ant žmonos rankų Zakopanėje, kur buvo išvykęs gydytis nuo džiovos.
Dabar J. Biliūno palaikai ilsisi ant Liudiškių kalvos po dangų remiančiu Laimės žiburiu.
Kelias į gyvenimą
Atvažiavus į Anykščių kraštą, jei liks nors trumpa valandėlė nuo triukšmingų susitikimų, spalvingų reginių, įspūdingų kraštovaizdžių, ją praleiskite Niūronyse, J. Biliūno gimtinėje-muziejuje.
Lankytojus pasitikusi muziejaus darbuotoja Nijolė Kirvelienė papasakos ir parodys daug įdomaus.
Praleidus laiką tose pačiose erdvėse, kurias regėjo mažojo Jonuko akys, pavaikščiojus tomis pačiomis kalvomis, lomelėmis, kur jo bėgiota, – priartės J. Biliūnas, atsivers jo paveikslas ir asmenybė. Nebebus tai tik literatūros klasikas, novelių meistras, o savas ir, regis, pažįstamas žmogus, kurio kūryba skambės dar įtaigiau, suprantamiau.
Vos dvylikos sulaukęs Jonukas, kuriam tėvai buvo skyrę mokslų kelią, paliko gimtuosius namus. Vežimu buvo nuvežtas į Subačiaus geležinkelio stotį, iš ten traukiniu išdundėjo į Liepoją mokytis. Nuo tada jis į gimtinę grįždavo tik kaip svečias. Dabar J. Biliūno gimtinėje stūksanti troba statyta 1905 metais vyriausiojo Jono brolio Mykolo. 1906 metų vasarą čia paskutinį kartą viešėjo, toje troboje laiką leido ir rašytojas.
Brolis specialiai padarė didesnius langus seklyčioje – anykštėnų stancija vadintoje, kad džiova sergančiajam būtų čia šviesiau ir erdviau.
Troba, kurioje augo Jonukas, stovėjo kiek toliau, duris atgręžusi į kitą pusę. N. Kirvelienė sako, kad anosios pamatai išlikę, jie buvo rasti.
Aštuntas vaikas
J. Biliūno gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1879 metų balandžio 11-oji. Dabar jo gimtinės seklyčioje galima pamatyti tautodailininko darbą – iš medžio išdrožtą panoraminį paveikslą, kuriame pavaizduota namuose susibūrusi Biliūnų šeima, tokia, kokia ji buvo Jonukui gimus.
Motina ant rankų laiko pagranduką, kiti vaikai jau gerokai didesni.
Kaip pasakoja N. Kirvelienė, gimus mažiausiajam sūnui, vyresni broliai sunerimę, kad žemę reikės dar ir su juo dalytis, bet tėvas tuomet pareiškęs: nesijaudinkit, šį vaiką leisime į mokslus.
Juozapas Biliūnas ir Julijona Gražytė-Biliūnienė – pasiturintys ūkininkai žemdirbiai. Vyriausias jų sūnus Mykolas gimė 1858 metais, paskui Anelė, Juozapas, Antanas, Julija ir kiti.
Mažylis Jonas buvo mokomas kaimo daraktoriaus, lankė ir pradžios mokyklą. O nuo 1891-ųjų pradėjo mokytis Liepojos (Latvija) gimnazijoje. Taip toli teko keliauti todėl, kad tik ten buvo leidžiama siekti mokslo ne stačiatikių valstiečių vaikams.
Tėvai ir artimieji norėjo, kad Jonas taptų kunigu. Tačiau Liepojoje jis įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą, reikšdavosi kaip laisvamanis pozityvistas, o vėliau ir kaip socialdemokratas.
Parašė ir išplatino atsišaukimą „Lietuviai ir lietuvaitės“.
Dienos Panevėžyje
1899 metais atsisakęs studijuoti kunigystę, J. Biliūnas neteko giminių paramos, todėl pradėjo uždarbiauti privačiomis pamokomis.
Vėliau J. Biliūnas studijavo Dorpato (dabar – Tartu, Estija) universiteto Medicinos fakultete, bet buvo iš jo pašalintas už dalyvavimą anticarinėje studentų akcijoje – demonstracijoje. Grįžo į Liepoją, paskui išvyko gyventi į Šiaulius, čia irgi vertėsi iš privačių pamokų, dalyvavo inteligentų veikloje, rūpinosi darbininkų reikalais, pradėjo rašyti eilėraščius ir beletristinius vaizdelius, juos publikavo periodikoje.
1902 metais J. Biliūnas persikėlė į Panevėžį, kur tuo metu dirbo jo sužadėtinė Julija Janulaitytė.
Panevėžyje taip pat vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius ir socialdemokratines brošiūras.
Tuo laikotarpiu rašė publicistinius straipsnius, sukūrė pirmuosius apsakymus. Savo korespondencijas ir straipsnius, atspindinčius XX amžiaus pradžios Lietuvos aktualijas, pasirašydavo slapyvardžiais J. Barzdyla, J. Anykštėnas, Mergelė, J. Bežemis, Jonas Gražys, Jonelis, J. Niuronis ar santrumpomis J. B. ir kitokiomis.
1904 metais J. Biliūnas perėjo studijuoti į Leipcigo universitetą, kur pasirinko literatūros ir kalbos bei dailiųjų menų studijas. Leipcige jis ir susirgo džiova. Persikėlęs į Šveicariją, ten kurį laiką studijavo Ciuricho universitete literatūrą, bet 1905 m. dėl ligos turėjo pasitraukti iš studijų.
J. Biliūno biografai teigia, kad Šveicarijoje keitėsi rašytojo politinės pažiūros – jis nutolo nuo socialdemokratų ir grįžo į tradicinį katalikų tikėjimą, atitolo nuo aktyvios visuomeninės veiklos. Gyvendamas užsienyje, J. Biliūnas subrendo kaip rašytojas ir atskleidė savo talentą psichologinėmis novelėmis. Ciuriche parašytas bene reikšmingiausias kūrinys – alegorinė pasaka „Laimės žiburys“.
Novelės klasikas
Dėliodamas garsaus rašytojo biografijos faktus, negali atsistebėti, kiek daug nuveikta, kokius lobius sugebėjo sukurti ir palikti žmogus, kuriam šios žemės keliais vaikščioti buvo skirta tiek nedaug – vos dvidešimt aštuonerius metus. Kai tokio amžiaus žmonės dabar dar tik ieško gyvenimo tikslo, prasmės, tik pradeda pažintį su tikrosiomis vertybėmis, J. Biliūno jau buvo parašyta „Piestupys“, „Lazda“, „Ubagas“, „Brisiaus galas“, „Vagis“, „Kliudžiau“, „Joniukas“, apysaka „Liūdna pasaka“ ir kiti kūriniai.
J. Biliūno kūrybos tyrinėtojai atkreipia dėmesį, kad jo rašinių centre – engiamųjų likimas, dažnas veikėjas – neteisybės, asmeninės negandos slegiama būtybė. Užuojauta skriaudžiamiesiems, nelaimingiesiems – pagrindinė J. Biliūno moralinė ir estetinė nuostata Daugelį kūrinių rašė ir pats būdamas sunkus ligonis – džiova tais laikais daugeliui pakirsdavo jėgas, skindavo gyvybes. J. Biliūnas nuolat gydėsi ir Rozalimo (Pakruojo rajonas), Kačerginės (Kauno rajonas) džiovininkų sanatorijose. Tačiau liga buvo negailestinga.
J. Biliūnas mirė 1907 metų lapkričio 25 dieną (pagal naująjį kalendorių – gruodžio 8-ąją) Zakopanėje (Lenkija). Palaidotas Zakopanės kapinėse.
Tuo metu jau garsaus rašytojo, kraštiečio Antano Žukausko-Vienuolio rūpesčiu 1953 metais J. Biliūno palaikai buvo atgabenti ir perlaidoti Liudiškių kalvoje šalia Anykščių. Ant kapo pastatytas 14 metrų aukščio granitinis antkapinis paminklas su rašytojo bareljefu.
Atkūrus nepriklausomybę ant rašytojo kapo pastatytas kryžius – tas, kuris jo žmonos rūpesčiu buvo pastatytas ant kapo Zakopanėje. Sovietmečiu antkapinis kryžius slėptas.
*****
Jono Biliūno vardas suteiktas gatvėms 22 Lietuvos miestuose: Anykščiuose, Biržuose, Jonavoje, Palangoje, Panevėžyje, Vilniuje ir kitur. Jo vardu vadinamos ir 16 šalies miestelių ir kaimų gatvės. 1953 metais Jono Biliūno vardu pavadinta Anykščių vidurinė mokykla – dabar Anykščių Jono Biliūno gimnazija.
*****
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
