REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Iš Rusijos į Izraelį dar prieš 27 metus atvykęs Ilja Taraščanskis neteko savo 15-mečio sūnaus, o jo 13-metę dukrą „Hamas“ smogikai tikriausiai pagrobė į Gazos Ruožo teritoriją. Vyras portalui „Spektr“ papasakojo apie tai, ką jiems teko išgyventi spalio 7-ąją, kuomet gyvenvietę užpuolė teroro išpuolį surengę smogikai.

Iš Rusijos į Izraelį dar prieš 27 metus atvykęs Ilja Taraščanskis neteko savo 15-mečio sūnaus, o jo 13-metę dukrą „Hamas“ smogikai tikriausiai pagrobė į Gazos Ruožo teritoriją. Vyras portalui „Spektr“ papasakojo apie tai, ką jiems teko išgyventi spalio 7-ąją, kuomet gyvenvietę užpuolė teroro išpuolį surengę smogikai.

REKLAMA

Beeri kibucoje visą savo gyvenimą pragyvenęs I. Taraščanskis šeštadienį pabuvo nuo kurtinančių sprogimų – prasidėjo „Hamas“ puolimas. Prasiveržę per sieną šimtai teroristų puolė tikrinti kiekvieną namą, apmėtė granatomis, degino pastatus ir žudė civilius.

Ilja buvo išsiskyręs, o vaikai pas jį turėjo praleisti būtent tą savaitgalį. Ankstyvą spalio 7-osios rytą jis pabudo nuo „labai stipraus apšaudymo iš Gazos pusės“.

REKLAMA
REKLAMA

„Kiekviename kibucos name yra slėptuvė nuo bombų – tai kambarys sustiprintomis sienomis. Mūsų name toks kambarys buvo Lioro miegamasis. Pabudau nuo oro pavojaus sirenų ir mes su Gali nubėgome pas jį. Jau po kelių minučių po apšaudymo „Whatsapp“ kibucos grupėje pasirodė pranešimai, kuriuose rašyta pasilikti saugiuose kambariuose, nes į teritoriją įsiveržė teroristai. Tačiau mūsų slėptuvės nebuvo numatytos atremti fizinę žmonių, kurie ateina žudyti, ataką. Duryse nėra spynų.

REKLAMA

Iš pradžių mes galvojome, kad pas mus įsiveržė maža grupė. Turime pirmojo reagavimo grupę iš 15 žmonių – kažkas panašaus į teritorinę gynybą, kurią sudaro mokantys ginklu naudotis žmonės, kurie pirmieji stoja į kovą, jeigu į kibucą įžengia nedraugiškai nusiteikę asmenys. Tą dieną kibucos teritorijoje buvo 11 to būrio žmonių.

Po pirmojo pranešimo apie teroristus kibucos teritorijoje žmonės pradėjo rašyti, kad girdi arabų kalbą, pas juos kažkas beldžiasi ir bando patekti į namus. Dar po kažkiek laiko rašė, kad kažkas įsiveržė ir bando atidaryti slėptuvių duris. Durys nerakinamos, rankeną reikia stipriai laikyti, kad apsaugotum įėjimą. Buvo šeimos, kur namie tebuvo moterys ir vaikai – jie nesugebėjo sustabdyti teroristų ir nukentėjo pirmieji. Mes girdėjome pagalbos klyksmus, prašymus atsiųsti kariuomenę, kad nors kas nors galėtų priešintis“, – pasakojo savo išgyvenimus vyras.

REKLAMA
REKLAMA

Įsiveržė į namus

Netrukus Ilja išgirdo šūvius jau netoli savo namų, todėl užsibarikadavo slėptuvėje. Nuo pirmųjų pavojaus sirenų jau buvo praėjusios 4 valandos, o pagalbos vis dar nesimatė.

„Vienu metu aš išėjau iš slėptuvės ir išgirdau arabų kalbą. Vaikai liko viduje. Aš girdėjau pavienius šūvius ir automatų pliūpsnius. Jaučiau, kad šūviai vis arčiau namo. Įėjau į slėptuvės vidų ir uždariau duris.

Į mūsų namus teroristai atėjo kažkur po 4 valandų nuo pirmųjų sirenų. Jų buvo apie penkis žmones. Jie atėjo prie durų ir bandė jas atidaryti. Aš atsirėmiau nugara, laikiau rankeną taip, kad mano rankos taptų spyna, visa jų kova buvo dėl tos rankenos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vaikai naršė telefonuose, prašė pagalbos, tačiau jos nebuvo. Dabar aš jau suprantu, kad kibucoje buvo šimtai teroristų, kuriems priešinosi pirmojo reagavimo būrys – ten žuvo penki žmonės. Vaikai panikavo, nesuprato, kas vyksta ir iki pat pabaigos tikėjosi, kad kažkas ateis ir mums padės. Aš suvokiau, kad pagalbos laukti nėra iš ko ir reagavau, kaip robotas: „baisu“ – „be panikos“ visas kūnas įsitempė ir mobilizavosi, kad neleistų jiems įeiti. Veikiau instinktyviai, bandydamas iš visų jėgų laikytis tos rankenos.

Galų gale, bendromis pajėgomis, ji lūžo, ir durys liko užblokuotos strypais. Jie negalėjo įsiveržti. Buvo tylu. Mes tikėjomės, kad tie žmonės paprasčiausiai išeis. Tačiau jiems niekas nesipriešino, niekas negrasino, jie turėjo begalę laiko. Ir tada jie grįžo su grąžtu, pasidarė dideles skyles aplink spyną ir metė į vidų savadarbes granatas, kurios viduje sprogo.

REKLAMA

Viena skeveldra sužeidė sūnų į petį. Man pataikė į pilvą ir rankas. Teroristai bandė nuimti duris nuo vyrių. Jie suvarpė jas automatais, vėliau padegė iš išorės, manau, atsinešė padangų. Kartūs juodi dūmai pateko į vidų, o mažytis kambarys greitai jais prisipildė, mes pradėjome dusti. Lioras ir aš bandėme uždengti skyles duryse viskuo, kas tik pasitaikė po ranka – čiužiniu, antklode, pagalvėmis. Nieko rimčiau neturėjome. Mes su su Lioru buvome su vienais apatiniais – mus užklupo ankstyvą rytą.

Kol bandėme pridengti skyles, aš akies krašteliu pamačiau, kaip Gali priėjo prie neprašaunamo kulkomis lango ir bando jį atidaryti, nes jai trūko deguonies. Aš pribėgau prie jos, bet buvo vėlu: vos langas atsidarė, mes sulaukėme automato šūvių serijos iš išorės. Jau nieko nesimatė, viską uždengė dūmai. Lioras suriko kažkur iš kambario vidaus: „Tėti, aš dūstu, man sunku kvėpuoti!“ Aš atsisukau į sūnų, kviečiau jį, tačiau jis nieko nebeatsakė. Tuomet aš pačiupau Gali, ir mes iššokome. Lioras neiššoko“, – pasakojo apie teroristų apsuptį vyras.

REKLAMA

Išsigelbėjo, bet neteko vaikų

Iššokęs pro langą vyras sugebėjo pasprukti, tačiau dukros ir sūnaus išgelbėti jam nepavyko. Vėliau jis kelias valandas slapstėsi, kol išgirdo, kad atvyko kariuomenė ir prasidėjo mūšis su teroristais.

„Aš nusiritau kūlversčiu. Gali nušoko ir nejudėjo iš baimės. Į mus pradėjo šaudyti, ir aš pradėjau bėgti nežiūrėdamas į šalis, mačiau kulkas, kurios sminga į žolę. Jie buvo už kokių 20 metrų nuo manęs, aš mačiau, iš kur jie šaudo.

Nubėgus apie 200 metrų, aš supratau, kad esu kitame rajone ir pasislėpiau už didelio medžio. Ten aš prastovėjau kelias valandas. Tuo metu aš pastebėjau dvi teroristų brigadas. Jie buvo šalia, tačiau manęs nepastebėjo. Palaipsniui pradėjau suvokti, kad, tikėtina, netekau sūnaus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Laikas ėjo, ir staiga aš išgirdau, kad kažkas su jais susirėmė – prasidėjo tikras mūšis. Kurtinantys tankų sviedinių sprogimai, visur aplink šūviai, skraidė raketos, o mūšis artėjo link manęs. Aš išsigandau, kad pateksiu į apšaudymą, arba atsitraukiantys teroristai mane suras. Šalia buvo gelžbetonio siena su krūmais – nusigavau iki jos, pradėjau raustis į žemę. Ir išbuvau ten keletą valandų.

Tik vėlai vakare aš išgirdau hebrajų kalbą ir atpažinau mūsų karius. Jie ėjo su prožektoriais ir ginklais, šaukė, kad yra IDF (Izraelio kariuomenė, – red. past.) kariai, ieškojo, kas čia dar likę ir kam reikia pagalbos. Aš išlindau, jie paklausė, kas aš ir pasiėmė mane į šarvuotį. Pakeliui į pagrindinį įėjimą į kibucą mes pasiėmėme dar vieną šeimą. Tik tuomet aš pamačiau kokio masto tai įvykis: namai buvo sugriauti ir degė, mašinas sutraiškė tankas, aplink buvo daug karių ir karinės technikos. Mane išvežė į saugią vietą, kur jau laukė dalis šeimų.

REKLAMA

Aš nežinojau, kas su dukra. Sakiau žmonėms, kad mes iššokome iš degančio namo abu, tačiau dabar ji ne su manimi. Puoliau skambinti savo vaikų mamai, tačiau negalėjau prisiskambinti. Tuomet pradėjau suvokti, kas nutiko, jausmai grįžo, gyvybė, kuri buvo trumpai sustojusi, grįžo į mane. Tai buvo sukrėtimas. Ir aš pasakiau: „Man atrodo, aš netekau savo vaikų“, – prisimena 47-erių vyras.

Tik prieš kelias savaites I. Taraščanskis iš Izraelio saugumo tarnybų sužinojo, kad Gali tarp mirusiųjų kibucoje nebuvo, o tai reiškia, kad ji galėjo patekti į „Hamas“ nelaisvę. Viso Beeri kibucoje žuvo virš šimto žmonių, dar apie 250 aptiktų kūnų buvo vėliau sunaikintų teroristų.

REKLAMA

„Niekam nelinkiu atsidurti mano situacijoje“

Atskleidė jis ir tai, kaip sužinojo apie skaudžią netektį: „Netekčių mastą mes supratome tik praėjus kažkiek laiko, skaičiuodami žuvusiuosius ir dingusius be žinios. Kibucoje mūšiai vyko dvi dienas. <...> Prasidėjo identifikacijos procesas. Po kelių savaičių pas mus atėjo ir pasakė, kad Liorą atpažino. Jį aptiko kambaryje“.

Vyro teigimu, dar pirmąją naktį jis atsiprašė vaikų motinos, kuri taip pat gyveno toje pačioje kubicoje. I. Taraščanskio teigimu, ji jam atleido, nes puikiai suprato, kokioje situacijoje jie buvo atsidūrę. Į jos namus teroristai neįžengė, tačiau buvo nužudyta Iljos pirmoji žmona, ją sušaudė kartu su jų abiejų augintu šunimi.

„Tai yra siaubinga, ir aš niekam nelinkiu atsidurti mano situacijoje: kuomet tau tenka pasirinkti iš neįmanomo – palikti vaiką degančiame name, bėgti nuo kulkų. Visa tai – pasirinkimas. Man teks su tuo gyventi. Atvykus čia, į Tel Avivą, mes iškart susiradome psichologinių traumų specialistą“, – pripažino jis.

O kur nėra arabų žemės?
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų