Būdami NATO siena ir aktyvūs Ukrainos rėmėjai, Lietuvoje šį Kremliaus informacinį spaudimą jaučiame kasdien – nuo socialinių tinklų srautų iki naujienų portalų. Dezinformacija čia nebėra tik teorinė grėsmė, ji nuolat veikia mūsų informacinę aplinką, siekdama skaldyti ir sumažinti pasitikėjimą. Tačiau ar mes iš tiesų suprantame jos galią ir tikrąjį pavojų?
Apie tai tv3.lt portale kalbamės su propagandos ekspertu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytoju dr. Nerijumi Maliukevičiumi. Savo įžvalgose jis aiškina, kas iš tiesų yra propaganda, kaip ją atpažinti ir kokių priemonių imtis, kad apsisaugotume nuo jos poveikio.
Kaip žmonėms, kurie niekada apie tai negalvojo, aiškiai paaiškinti, kas yra propaganda, ką slepia žodis „naratyvas“ ir kokius pagrindinius įrankius Rusija naudoja dezinformacijos kare?
Tai, man atrodo, nereikia per daug komplikuoti ir įsivaizduoti, kad kažkokiomis griežtomis sąvokomis tu gali kažką paprastai pasakyti. Šiaip propaganda, kaip terminas, yra kilęs iš paprasto lotyniško žodžio propagare, reiškiančio skleisti žinią, informaciją. Šita prasme taip ir turėtume suprasti, kad tai yra tam tikra strategija, kuria bandoma skleisti sau naudingas tam tikras žinutes, bandant paveikti oponento elgesį. Tas elgesys gali būti įvairus: norima kažkokių tikslingų veiksmų arba, kaip tik, norima, kad oponentas kažko nedarytų.
Čia jau mes tada tikriausiai svarstome apie tą sekantį dalyką, ką jūs klausėte – kas tie naratyvai. Naratyvai tai ir yra tos ilgalaikės žinutės. Naratyvas yra platesnė sąvoka ir ji gali iliustruoti tam tikrą pasakojimo temą ar kažkokią žinučių visumą. Tas naratyvas gali būti, pavyzdžiui, parodyti, kad Lietuva po Sovietų Sąjungos griūties yra nepavykusi valstybė. Vladimirui Putinui tai yra labai svarbu jo vidaus auditorijai, kad nekiltų kažkokių minčių Rusijos regionams, kažkokių nepriklausomybės siekių ir panašiai. Tada Putinas bando parodyti kaimynes kaip kažką tokio griūvančio, nepavykusio. Šia prasme yra kuriamos istorijos apie sunaikintus fabrikus, išgriautus kolūkius ir visokius kitokius dalykus. Tai naratyvas – bendra tezė, kurioje mes galime atrasti įvairiausias žinutes.
Minėjote, kad „propaganda“ kaip sąvoka reiškia skleisti žinią. Kaip atsitiko taip, kad mes dabar į šį žodį žiūrime iš neigiamos pusės?
Labai geras klausimas – jis parodo tam tikrą istorinę perspektyvą. Propaganda, senais laikais, buvo Katalikų bažnyčios įkurta institucija – Tikėjimo sklaidos kongregacija (lot. Congregatio de Propaganda Fide). Jos tikslas buvo kovoti su reformacijos iššūkiu, efektyviau skleisti žinią apie katalikų tikėjimą netikinčiųjų bendruomenėse.
Dabar, kai mes klausiame, kodėl tapo toks neigiamas terminas, tai todėl, kad šį terminą „pasiskolino“ totalitarinės sistemos, tokios kaip nacių Vokietija arba Sovietų Sąjunga, ir panaudojo šitą strategiją agresyviai visuomenės mobilizacijai ir pavergimui. Dabar pavadinti kažką propagandistu jau yra tarsi įžeidimas, bet, iš principo, propaganda, kaip terminas, yra galiojantis. Galime, galbūt, sakyti, kad oponentai vykdo propagandą, o mes vykdome strateginę komunikaciją, nors iš principo ta veikla bus panaši. Čia, žinote, kaip yra sakoma: pas oponentą yra šnipai, o pas mus žvalgai, nors veikla yra tapati.
Tikiu, kad ir šviesiausi žmonės kartais pakliūva į propagandos pinkles. Gal yra tekę jums patikėti kokia melagiena? Ką tada galvojote, kokių veiksmų ėmėtės?
Taip, ir čia yra labai natūralu. Nereikia įsivaizduoti, kad mes galime gyventi visiškai sterilioje aplinkoje, būti jau tokie atsparūs, kad čia mūsų niekas nepaveiks. Dabar daug informacinio triukšmo, daug emocinių žinučių. Reikia paprasčiausiai mokytis ir iš kitų klaidų, ir iš savo klaidų. Mano labai iliustratyvus pavyzdys: kai Britanijos karalienė susirgo ir buvo jau tikrai priešmirtinė ta jos liga, tą dieną jau daug kas spėliojo, kokios čia bus naujienos.
Vienas iš mano kolegų, taip pat tyrinėjančių propagandą ir dezinformaciją, tuo metu „Twitter“ tinkle (dabartinis „X“ – aut. past.) pasidalino užuojauta, kad neva karalienė mirė, tarsi su nuoroda į BBC naujieną, skelbiančią, kad karalienė mirė. Aš automatiškai tą su savo užuojauta taip pat paplatinau, bet staiga man kažkas tapo įtartina. Ta mano paplatinta melagiena pas mane prakabėjo gal kelias minutes, nes aš po to nuėjau patikrinau, kad tas BBC tinklapis yra fake‘inis – tik spalvos ir viskas yra panašu, o interneto adresas yra visiškai ne tas. Čia labai gera pamoka.
Kodėl aš paplatinau? Todėl, kad aš galvojau, kad tą informacijos tikrinimo darbą turėjo atlikti mano pažįstamas, kuris tarsi supranta, kaip tos melagienos kyla. Pamoka tokia, kad asmeniškai turime skirti laiką, dėmesį tikrinant informaciją ir nereikia įsivaizduoti, kad jau būsime tokie atsparūs, kad čia ne karto nesuklysim ir ant melagienos nepaslysim.
Kalbant apie socialinėje erdvėje matomas naujienas, ypač melagingas, koks elgesys būtų veiksmingiausias – ignoruoti, pakomentuoti ar pasidalyti, kad tai netiesa?
Reikia iš tikrųjų suprasti socialinių tinklų veiklos principus, algoritmų veiklos principus. Kai jūs klausiate, gal visgi reiktų pakomentuoti, aš sakyčiau, jei tai yra mano pažįstamas, tai asmenine žinute jam galėčiau parašyti, nebūtina viešai čia kažkaip rodyti tą savo išmonę. Tuo labiau, jei viešai papost‘ini, tai suteikia dar daugiau matomumo pagrindinei žinutei. Tada ir tavo draugų ratas mato tą originalią melagieną, o ne tai, ką tu norėjai pakomentuoti.
Bet, šiaip, jeigu rimtai svarstyti, tikriausiai pirmas žingsnis turėtų būti, ypatingai socialiniuose tinkluose, toks pauzės momentas. Tu turi pagalvoti apie save, kokią emociją man sukelia ta melagiena. Tada pagalvoti, ar informacija patikrinta, pačiam patikrinti šaltinius, pasižiūrėti, ar kitos žiniasklaidos priemonės apie tai rašo, ar čia tik kažkokia skandalinga sukurpta istorija, kurią norima padaryti tokią virusinę, plintančią.
Tai va, bet čia tokie elementarūs patarimai – reikia giliau įkvėpti, neskubėti ir atitinkamai neplatinti toliau tos melagienos. Melagienos gyvena socialinėje terpėje kaip savotiški virusai, kai mes juos toliau platiname ir skleidžiame.
Gal šiek tiek grįžkime būtent prie Rusijos skleidžiamos propagandos. Gal galėtumėte pakomentuoti kuo skiriasi propagandos stilistika vidaus auditorijai, Rusijos gyventojams, ir kokią propagandą Rusija skleidžia Vakarams, ką matom mes?
Irgi labai geras klausimas, nes Putinui yra labai svarbi savotiška vidinė mobilizacija, kariniams tikslams ir savo valdžiai užtikrinti. Svarbiausia žinutė, tikriausiai, kurią bando paskleisti Rusijos visuomenei, tai yra tai, kad ta „karinė operacija“, netgi ne karas, o kaip jie vadina „speciali karinė operacija“, yra sėkminga, tikslai, suprask, yra pasiekiami. Atitinkamai bandoma pavaizduoti tą oponentą – Ukrainą arba apskritai Vakarus – kaip savotiškus, nežinau, nacius ir visokie kiti epitetai, kuriamas toks apsiaustos tvirtovės vaizdinys. Žodžiu, suprask, tik Putinas gali išsaugoti Rusiją nuo sugriuvimo, nuo tų išgalvotų priešų ir panašiai.
Vakaruose tikriausiai pagrindinis tikslas yra mažinti paramą Ukrainai, nes Putinas kovoja savo šitą karą dviem frontais. Ukrainoje kovoja realiais dronais, tankais ir Rusijos žmones mesdamas į tą mėsmalę, o Vakaruose jis kovoja tą tokį informacinį karą. Ukraina gali tęsti savo kovą ir priešintis tada, kai mes, bendrai Vakarai, sugebame ją palaikyti, tiek ekonomiškai, tiek karine parama.
Putinas tai pilnai supranta ir bando paprasčiausiai tą paramą menkinti visais įmanomais būdais. Tie būdai – tai ir dirbtinai kuriamos taikos viltys, demonizuojama Ukraina ir bandoma sugriauti pasitikėjimą ja, lygiai taip pat demonizuojami Ukrainos pabėgėliai Europos šalyse. Tai įvairios strategijos, kurios potencialiai mažina palaikymą Ukrainos kovoje.
Labai visi daug kalba apie Rusijos skleidžiama propagandą. Net KAM 2025 metų grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime Rusijos skleidžiama propaganda yra įtraukta kaip viena iš grėsmių. Tačiau kokio dydžio iš tikrųjų yra ši problema Lietuvoje? Ar įmanoma turėti šalį, kurioje propaganda neegzistuotų?
Man atrodo, kad nereikia pervertinti grėsmės ir matyti ją didesnę negu ji yra. Didžiausia grėsmė yra mūsų potencialus nepasiruošimas, silpnumas atremti agresiją. Mums reikia, visų pirma, koncentruotis į realius mūsų fizinio apginamumo iššūkius ir lygiai taip pat siųsti tokią žinutę Putinui, Rusijai, kaip atgrasymo žinutę. O propagandą reikia adekvačiai vertinti. Tai gali turėti tam tikras pasekmes, keliant įtampą visuomenėje, ypatingai sudėtingu laikotarpiu, kai būna rinkimai ar panašiai. Atitinkamai, tai yra grėsmė, bet tai nėra egzistencinė grėsmė savaime.
Kartais Lietuvoje mes bandome viską nurašyti Rusijos propagandai ir dezinformacijai, kai iš tikrųjų kai kurie dalykai tėra tokios vidinės viešos politinės batalijos, kažkokie ginčai, kas šiaip jau yra natūralus demokratinis procesas. Putinas tikriausiai plotų katučių, jei mes čia pradėtume aktyviai vykdyti savo vidines kovas su savimi, įvardinant tai kaip kovą su Rusijos propaganda. Reikia labai protingo, pamatuoto, analize paremto žvilgsnio į šitą saugumo problemą.
Prieš keletą metų esate minėjęs, kad Kremliaus propaganda nėra tokia visagalė, kaip dažnai yra manoma. Tai iš to, ką sakote, suprantu, kad vis dar sutinkate su šiuo teiginiu?
Aš vis dar laikausi šios nuomonės. Netgi stebint, kaip agresyvėja Rusijos propaganda, tai tėra simptomas, kad reikia vis daugiau emocionalių žinučių, melu paremtų žinučių siekiant savo tikslų. Čia yra daugiau Putino silpnybės, propagandos tam tikrų problemų rezultatas. Propaganda dažniausiai būna efektyvesnė, kai ji yra užslėpta, subtili, ir kartais net pats nesupranti, kad savo elgesį pakeitei būtent dėl tokios manipuliacijos.
Dabar Putinas vos ne visus vadina rusofobais, kovoja jie Ukrainoje nebe su naciais, bet su satanistais. Tarp kitko, kai kurie mūsų politikai irgi pastaruoju metu tokias pačias frazes vartoja. Šneku apie „Nemuno aušros“ vadą, kuris irgi apie satanistus prašneko. Man tik klausimas, ar nėra toje pačioje informacinėje terpėje kai kurie mūsų politikai atsidūrę. Bet tai yra labiau tokios silpnybės simptomas.
O kaip galima ugdyti tą atsparumą propagandai, kad nepakliūtum ar net išsilaisvintum iš Rusijos informacinės terpės?
Aš kažkokio auksinio recepto nepateiksiu. Aš, kaip tik, noriu paprovokuoti atsakydamas jums: gal verta mūsų švietimo sistemoje grįžti prie klasikinės santykinės švietimo sistemos ir paprasčiausiai prisiminti senas geras tiesas, kad pagrindų pagrindas yra logika ir retorika. Tada, kai tu supranti, kaip logikos klaidos yra panaudojamos propagandai arba kokios retorikos technikos yra naudojamos bandant įtikinti, tai jau tada mūsų jaunąją kartą tai pavers atsparesniais visokio tipo manipuliacijoms.
Šiaip, kai šnekame apie žiniasklaidos atsparumą, raštingumą, tai neturėtų būti koncentruojama vien į kažkokią kovą su Putino propaganda. Tai apskritai mūsų jaunos kartos paruošimo iššūkis visai tai naujai informacinei aplinkai, kurioje bus daug melagienų – įvairių, ne tik politinių, bet ir sveikatos, finansinių ir visokių kitokių. Neaišku dar ir, kaip dirbtinis intelektas bus įtrauktas į tokias manipuliacijas.
Aš, kai prisimenu senus savo mokyklos laikus, kai tik atsirado kompiuteriai, pas mus klasėse atsirado kompiuterinio raštingumo pamokos. Dabar tai atrodo kaip kažkoks nesuprantamas dalykas, o tada visi mokiniai džiaugėsi, buvo įdomu, ėjom į kompiuterių klasę ir mokėmės elementaraus programavimo, darbo su kompiuteriu, nes čia yra ateitis ir tu turi tai išmokti. Tai jeigu tokia informacinė ateitis laukia mūsų, būtų kvaila tam nesiruošti ir atitinkamai nesimokyti.
Kaip tik užsiminėte apie dirbtinį intelektą – per paskutinius porą metų dirbtinis intelektas, deepfake‘ai kardinaliai pakeitė socialinę erdvę. Labai įdomu, ar šios priemonės daro didelę įtaką Rusijos skleidžiamiems naratyvams? Ar Rusija išvis naudoja šias priemones?
Taip, taip. Čia labai svarbus aspektas – naudoja ir tikrai pakeitė tą aplinką. Tyrėjai šneka apie automatizuotos propagandos iššūkį, kur visai šitai veiklai nebereikia kažkokio žmogiško resurso, reikia tik kūrybinio žmogiško užmanymo, kuris gali būti pozityvus arba piktavalis. Daugelį dalykų gali atlikti automatinės sistemos. Žodžiu, turinį gali sukurti dirbtinis intelektas – ar tai būtų video, paveiksliukai, ar tekstas – tada atitinkamai sklaidą gali užtikrinti botai ir troliai. Tada sistemos gali matuoti emocinį auditorijos reagavimą į tai ir dar labiau pritaikyti kai kuriuos aspektus. Tai taip, automatizavimo vis daugėja ir iš tikrųjų tai tampa nemažu iššūkiu.
Pavyzdžiui, viena iš Kremliaus operacijų, kuri vadinasi „Portal Kombat“, buvo tyrinėjama. Tai yra „Pravda“ tinklo sistema Europoje, kiekvienoje Europos valstybėje. Atliktas tyrimas nustatė, kad pagrindinis šios operacijos tikslas – ne įtikinti kažkokius skaitytojus ar vartotojus, bet užtvindyti šita fake‘ine informacija dirbtinio intelekto modelius. Tada, kai žmonės bendraus su „ChatGPT“ ar kitais modeliais, jie (DI modeliai – aut. past.) pradės pateikinėti atsakymus būtent Kremliaus propagandiniais resursais paremtu pagrindu. Tai didžiulis iššūkis.
Pabaigai, kokios yra esminės praktinės priemonės ar elgesio taisyklės, kurios padėtų padidinti visuomenės atsparumą propagandai?
Man atrodo, vienas aspektas yra, galbūt paradoksalus, bet aš sakyčiau: mažiau skirti dėmesio Kremliaus propagandai, daugiau skirti dėmesio savo pilietinėms veikloms, savo demokratinių procesų kokybei. Jeigu ne pompastiškai šnekėti, o paprastai, tai tada svarstyti, ar mes esame pasiruošę potencialioms krizinėms situacijoms, nepropagandinėms kovoms, o realioms kovoms. Jeigu reikia apginti valstybę, tada kokie mūsų potencialūs sprendimai ir panašiai.
Kodėl aš sakau: tai yra savotiškai toks paradoksalus kelias, bet pakankamai efektyvus, nes mes gi šnekame apie atsparumą, tai tada ir būsim atsparesni visokiems iššūkiams, tiek demokratiniams, tiek gynybiniams iššūkiams, kai būsime tam pasiruošę. Tada kažkokios propagandinės žinutės jau nebesugebės išmušti iš mūsų to pagrindų pagrindo ir neturės kažkokio tokio efekto.
Tai va, man atrodo, ta kova turi būti labai pamatuota ir protinga, ir kartais neverta lįsti į neproduktyvias propagandines kovas su Kremliumi dėl kokios istorijos ar panašiai. Dažnai toks ir yra tikslas – įtraukti tave, atitraukti tavo dėmesį nuo kitų prioritetinių dalykų. Tai yra gal lengviau pasakyti negu suprasti, tai reikalauja tam tikro pilietinio sąmoningumo, sugebėjimo atsitraukti nuo tos informacinės aplinkos ir permąstyti dar kartą savo prioritetus, tikslus, veiklą. Man atrodo, tai ir būtų toks produktyviausias kelias.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
