Vieni ekspertai ragina pirmiausiai mažinti šešėlį ir gerinti mokesčių administravimą, kiti pabrėžia, kad vien kontrolės nepakaks – būtina didinti gyventojų pasitikėjimą visa sistema.
Apie tai, ar Lietuvoje mokesčiai surenkami tinkamai ir ar didesnį dėmesį reikėtų skirti ne naujiems tarifams, o efektyvesnei kontrolei, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Vilniaus universiteto docentas Andrius Jaržemskis ir Vilniaus universiteto Kiekybinių metodų ir modeliavimo katedros vedėjas Algirdas Bartkus.
Iš esmės kitas akcentas, kuris dabar dažnai girdimas, yra toks, kad galbūt reikėtų pradėti ne nuo mokestinių pakeitimų, o pirmiausiai nuo tinkamo mokesčių surinkimo. Kitaip tariant, nuo prevencijos, kad Valstybinė mokesčių inspekcija galėtų užtikrinti, jog mokesčiai būtų surenkami, nes dalis jų vis dar nukeliauja į vadinamąjį šešėlį. Ar matote šioje vietoje tikslingą akcentą, kad kontrolės vis dar trūksta ir ne visi mokesčiai pasiekia valstybės biudžetą?
A. Jaržemskis: Supraskite, prie kiekvieno turgaus prekeivio inspektoriaus nepastatysite. Visuomenės noras mokėti mokesčius, sąmoningumas ir švietimas, kad tie mokesčiai vėliau lieka ir yra panaudojami, manau, turi gerokai didesnį efektą negu bandymas vieną ar kitą mokesčių nemokėtoją pagauti.
Tam, kad žmonės norėtų mokėti mokesčius, jie pirmiausia turi juos suprasti kaip adekvačius, sąžiningus ir teisingus. Aš labiau rekomenduočiau rinktis šį kelią, o ne baudimo ar drausminimo priemonėmis bandyti spręsti šį klausimą.
Pritartumėte?
A. Bartkus: O kaip gali nepritarti žodžiams, kurie yra teisingi? Tai, kas buvo išvardinta, iš tiesų yra teisinga. Tik galiu pridėti tam tikrų niuansų. Pabandykime pažvelgti į viską sprendimų priėmėjų akimis. Ekonomikoje makroekonominis rezultatas, kurį mes stebime, susideda iš visos eilės mikroekonominių sprendimų. Vartotojai priima savo sprendimus, įmonės priima savo sprendimus, o galiausiai turime tam tikrą rezultatą.
Kai kalbame apie apmokestinimą, įmonių akimis, tai yra gana įdomus dalykas. Ypač kai kalbame apie darbo apmokestinimą, kapitalo apmokestinimą, gyventojų pajamų mokestį ar pelno mokestį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tas pats.
Man vienodai šviečia, ar dalį mokesčių sumokėsiu kaip pelno mokestį, ar kaip gyventojų pajamų mokestį, ar pervesiu socialinio draudimo įmokas už darbuotojus. Visa tai man yra sąnaudos. Kaip valdžia jas išskirstys, man nėra svarbu, nes esu orientuotas į vieną galutinį rezultatą – grynąjį pelną.
Tačiau iš tiesų situacija yra kiek sudėtingesnė. Didesnis neto darbo užmokestis, kurį gauna žmogus, didina jo motyvaciją, efektyvumą ir pastangas. Vadinasi, darbo kaštai yra ne tik išlaidos, bet ir tam tikra nauda, kuri grįžta per darbuotojo indėlį, jo našumą ir pastangas.
Jeigu paimtume variantą, kai didinamas pelno mokestis, o mažinamas gyventojų pajamų mokestis, ypač mažesnes pajamas gaunančiai visuomenės daliai, įmonės iš pradžių laimėtų vieną dalyką – darbuotojai gautų didesnį neto atlyginimą. Tai reiškia didesnį efektyvumą ir didesnį indėlį.
Tačiau jeigu kartu padidinamas pelno mokestis, grynas pelnas mažėja. Todėl ilgainiui dažniausiai įsivyrauja kita reakcija – darbo užmokesčio augimo tempas pradeda lėtėti. Po kelių laikotarpių galiausiai grįžtama į labai panašią situaciją, kokia buvo anksčiau. Ir, negana to, tuomet savo biudžetą šiek tiek labiau pastatome ant pelno mokesčio. O pelno mokesčiai, kaip jau sakiau, yra labai nepastovūs.
Prasta idėja valstybės pajamas statyti ant pelno mokesčio, nes prasidės kokia nors ekonominė krizė, pasikeis ekonominis ciklas, visi pereis į nuosmukį, nebus to pelno – nebus ir tų mokesčių. Tuo metu už darbuotojus įmonės mokesčius vis tiek privalo sumokėti. Pabandyk nesumokėti už juos mokesčių arba socialinio draudimo įmokų. Suksiesi, kaip nori, bet įsipareigojimus darbuotojams turėsi įvykdyti. Todėl tai yra stabilesnis pajamų šaltinis.
Jeigu kalbame toliau ir žiūrime plačiau, yra dar vienas dalykas – mokesčių vengimas. TVF rekomendacijose taip pat kalbama apie PVM atotrūkį. Jeigu žiūrėtume į Europą, pagal PVM atotrūkį lyderė yra Rumunija. Pavyzdžiui, 2023 metais ten jis siekė apie 30 proc.
Mes rikiuojamės į tokį antrą ešaloną, kuriame yra keturios valstybės – Lietuva, Lenkija, Italija ir Belgija. Mažiausias atotrūkis iš jų yra Belgijoje – apie 12 proc., o mes su lenkais turime maždaug 15–16 proc. Tačiau jeigu pažvelgtume į istorinius duomenis, Lietuvoje PVM atotrūkis yra buvęs ir didesnis nei 20 proc.
Taip, tai yra nesumokėti mokesčiai. Tai vienas iš šaltinių, kuris gali apsaugoti mus nuo poreikio didinti mokesčių tarifus. Tačiau vėlgi susiduriame su realybe. Išlaidos pajamas viršija daugiau kaip 28 proc. Vien tik su šitais PVM atotrūkiais mes to nesubalansuosime. Arba mūsų ekonomikos augimas turi pereiti į labai sparčią fazę.
Jeigu pasižiūrėčiau į Lietuvos ekonomikos augimą, tai nuo 2020 iki 2025 metų vidutinis augimo tempas buvo apie 1,7 proc. per metus. Palyginimui, nuo 1996 iki 2002 metų ekonomika augo vidutiniškai 6,9 proc. per metus, o nuo 2003 iki 2008 metų – apie 9 proc. Tai, ką matome, yra akivaizdu – ekonomikos augimo tempai Lietuvoje sulėtėjo.
Taip, jeigu lyginsime su kitomis valstybėmis, galėsime sakyti, kad mes vis tiek augome daugiau nei kai kurios šalys, kurios išvis neaugo. Tačiau istoriškai mūsų augimo tempai yra sulėtėję. Tuo metu planavimo mechanizmai ir noras gyvenimą padaryti geresnį niekur nedingo. Norime daugiau infrastruktūros projektų, daugiau investicijų, daugiau finansavimo.
Ir tos išlaidos nenueina šuniui ant uodegos. Mes finansuojame gynybą, švietimą ir daugybę kitų sričių. Todėl tas atotrūkis tarp pajamų ir išlaidų pas mus didėja. Kaip jį užpildyti? Didinant pajamas, daugiau dėmesio skiriant ekonomikos augimui ir panašiems dalykams. Labai svarbi yra ir komunikacija. Raimondas Kuodis labai daug laiko praleido aiškindamas žmonėms, kad nereikia operuoti vien neto alga. Reikia žiūrėti ir į bruto algą.
Mes taip pat turime iškomunikuoti, kad svarbu ne tik tas neto atlyginimas, kurį žmogus gauna į rankas. Svarbūs ir tie mokesčiai, nes būtent iš jų tiesiami keliai, statomi darželiai, kuriama infrastruktūra, finansuojama gynyba ir daugybė kitų dalykų. Žmogus gauna grąžą iš tų mokesčių, tik ne tiesiogiai į savo sąskaitą.
Tačiau pas mus vis dar yra nemažai komunikacinių barjerų. Taip pat labai didelis visuomenės poliarizavimasis. Pažiūrėkime į viešąją erdvę. Yra analitikų, kurie sako: „Aš esu kairiųjų pažiūrų“, o kitiems klijuojamos etiketės, kad jie yra verslo nupirkti. Tokia nuolatinė konfrontacija nepadeda surasti išeities iš situacijos. Tai nėra konstruktyvus sprendimas. Svarbiausia ekonomikoje visada yra suprasti žmonių motyvus. Kai juos supranti, tada gali priimti tinkamus sprendimus.
Vertindamas visas šias išvadas, aš puikiai suprantu turto mokesčio trūkumus. Tai tikrai nėra idealus mokestis ir jis turi nemažai ydų. Tačiau kartais, kaip gydytojas turi pasakyti pacientui, kad jam reikia tam tikro vaisto, taip ir Lietuvai gali reikėti tam tikrų sprendimų. Tik juos reikia tinkamai pristatyti žmonėms. Nes žmonės suprato „namai“, o valdžia liko nesupratusi, kodėl patyrė fiasko.
Taip atsitiko todėl, kad nebuvo iki galo išsiaiškintas žmonių suvokimas. O žmonės sprendimus priima pagal savo suvokimą. Jeigu ir toliau įvairius sprendimus stumsime gana drakoniškai, kaip buvo daroma tiek Šimonytės, tiek kai kuriuose Palucko Vyriausybės siūlymuose, kurie dažnai buvo kuriami nelabai įsiklausant į žmonių nuomonę, finale mes turėsime ne tik „Nemuno aušrą“, bet ir dar daugiau populistinių jėgų.
Kada atsiranda populistai? Tada, kai valdžia persistengia. Jeigu žmonėms sakoma, kad jie nebegalės naudotis viena ar kita transporto priemone, kad bus draudžiama tai ar kita, visada atsiras kas nors, kas pasakys: „Mes jums viską leisime. Mes jums sugrąžinsime laisvę.“ Toks persistengimas, ypač mokesčių klausimuose, mano vertinimu, mums išėjo ne į naudą. Todėl čia reikia daugiau geranoriškumo, daugiau racionalumo. Jeigu tai pavyks, tada išsisuksime iš šito reikalo.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
