REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Ir vėl mes trečios klasės traukinyje. Vėl aplinkui juda kruta kinai: eina pro šalį po kelis kartus – tai arbatos pasidaryti, tai dūmeliu pasimėgauti. Kas kelias valandas šluota nešinas praeina ir stiuardas, liepdamas visiems pakelti kojas, demonstruodamas įmantrius šlavimo judesius.

REKLAMA
REKLAMA

Kinai dūmelį traukia ilgai, kad tik į du, atrodo, ne vietoje atsisėdusius lietuvaičius paspoksotų. Žiūri jie nekaltomis akimis, tad kad ir kokį buržuiškai piktą žvilgsnį numestum, jie vis tiek nesiliauja nekaltai sprogdinę akis.

REKLAMA

Tikriausiai iš dalies tai buvo klaida. Visiems laiko „užmušėjams“ išsikrovus, sugalvojau pasipraktikuoti kaligrafiją ir prisiminti keletą išmoktų kiniškų rašliavų.

Toks žingsnis, be abejonės, buvo tiesioginis manevras vagono žvaigždės titulo link. Draugai kinai apspitę žiūrėjo, kaip sekasi piešti hieroglifus, o už kokybiškai parašytą būdavau apdovanojamas gausiais aplodismentais.

Taip dar viena naktelė ant kietų sėdynių neprailgo, o vos prašvitus atsivėrė visiškai kitokia gamta – Guilin miesto apylinkės. Kažkada čia buvo jūra ir jai pasitraukus susidarė specifinio grožio reljefas, na, bet apie tai „Vikipedijoje“.

REKLAMA
REKLAMA

Vos tik išlipę, supratome, kiek čia turistų. Vakariečiai čia atvyksta pažiūrėti gamtos, o kinai baltaodžių. Jei lygintume su Kinijos mastais, tai – nedidelis kaimelis, pagal gyventojų skaičių gal kaip Vilnius, tačiau visi čia kalba angliškai – nuo sumuštinių pardavėjo iki kišenvagio, kurį, beje,  pagavau atsekinėjantį mūsų kuprinės užtrauktukus.

Deja, su juo neteko ilgiau pabendrauti, nes kol per kelias minutes pagaliau atsistojau į pradinę „KungFu“ padėtį, jis jau buvo nuėjęs, tad mano iššūkio nebebuvo kam priimti. Ir tegu, juk žmogus nieko iš mūsų ir nepešė. Tiesiog pats negalėjau tuo patikėti, kaip mane, atgimimo laikų vaikį, užaugusį tarp Gariūnų ir kitų didžiausių Lietuvos turgaviečių prekystalių, išdrįso ir pamėgino apvogti. Pasipiktinome kaip tikri žiurkėnai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nepaisant to, ir toliau apžiūrinėjome saulės ir mėnulio pagodas, dramblio uolą, fotografavomės su kormoranais ir, aišku, kaip visada – su vietiniais. Tik šį kartą mažiau, mums baigėsi visi dezodorantai, o ir tikros skalbimo mašinos nebuvome matę jau porą savaičių.

Na, viską įvertinus, gražu čia. Patiko paslaugos, aplinka, klubai, barai, netgi viską parduoti bandantys vietiniai ir, aišku, lyg želė apsilipdę draugiški amerikiečiai.

Vakare tiesiog pasimėgavome storapade pica ir vietiniu alumi. Pakeliui į viešbutį, jau bene kelioliktas sutiktas kinas pasiūlė aplankyti vadinamąją „jo paties“ paveikslų galeriją. Sutikome.

REKLAMA

Kad jūs matytumėte, kaip jis išsisukinėjo ir kokiais įmantriais būdais gynėsi nuo mūsų prašymų vietoje nupiešti kokį nors paveikslėlį. Matyt, jis piešia peizažus tik tada, kai būna vienas... Kokiame nors vietiniame „štampofkių“ fabrikėlyje.

Aišku, pakėlė mus kiek per anksti lauke skanduotes šaukiantis pionierių būrys, tad buvome žvalūs kaip kareiviai ir pasiruošę į gamtą.

Yangshuo kaimelį pasiekėme tik pavakariais, nes bambukinė valtis plaukė kiek lėčiau nei tikėjomės. O dar tas nuolat  „kosėjantis“ variklis, kuris užgesdavo būtent ten, kur yra sekliau ir paupio prekeiviai galėdavo atbristi iki valties bei pasiūlyti skaniausio alaus.

REKLAMA

Taip ir išleidi pinigus lietuvaitis, mat alus čia tik 3 laipsnių stiprumo, tai reiškia, kad reikia imti mažiausiai du butelaičius, kad būtų bendrai bent jau 6 laipsniai. Bet ko tik nenupirksi už tokį vaizdelį, kai pasišiaušusi šokoladinė Ispanijos pilietė ant aukštakulnių beviltiškai šaukia „I need re-compensation“. Matyt, kinai nepagalvojo, kaip plukdyti tokias ponias bambukinėmis valtimis. Gaila buvo valtininko, jis angliškai tik kelis žodžius supranta.

Pats Yangshuo – turistų skruzdėlynas, kur kaip vaiduoklių medžiotojai su gitaromis ir „gitariniais“ kubais ant nugaros švaistosi liaudies muzikantai. Miestelis mums labai patiko jau vien dėl to, kad viešbutis buvo virš „rock“ muzikos naktinių klubų – galingai žavėjo nuo bosų besikilnojančios pagalvės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O dabar – motoroleris

Išsinuomojome galingiausią motorolerį ir išvykome toliau į kaimą. Pasiskirstėme darbus. Vienas vairuoja, kitas – šturmanas. Aišku, už kelių kilometrų teko išgirsti: „O o o,  stojame, nebežinau, kur esame“.

Iš to nedarėme  problemos – kitos dienos vakare jau buvome radę kelią atgal. O iki tol klaidžiojome vietiniais keliukais. Gerai, kad tuo metu buvo žemės riešutų džiovinimo sezonas, tai nedrąsiai po kelias saujeles vis „pasiskolindavome“, taip nemirėme badu. O apie nakvynę laukinėje Kinijos gamtoje kitoje trilogijos dalyje.

REKLAMA

Tikriausiai per tas kelias dienas pamatėme viską, ką buvome skaitę ar matę apie Kiniją. Viskas viename regione ir tikriausiai vienas didžiausių šalies gamtos bei kultūros stebuklų.

Tiesa, patartume kitiems keliautojams iš karto atvykus kelti koją iš miestų bei turistinių organizacijų siūlomų lankytinų objektų – ekskursijų ar „McDonalds“ restoranų. Didžiavomės „motorinka“ pralėkdami prakaituotų turistų grupes, kurios beviltiškai laukė eilėse, kad pamatytų kinišką laukinę karvę ar specialiai turistams pastatytą kinišką kaimą.

REKLAMA

Na, buvo apėmęs liūdesys, kai be vairavimo teisių miškų keliukais kinišku motoroleriu besiduodančius jaunikaičius sustabdė policija. Už tai komunizmas baudžia arba tiesioginiu kyšiu policininkui į kišenę arba deportacija iš šalies.

Gerai, kad tai buvome ne mes, o poniutės ispanės ir jos vyruko motoroleris – taip ir juokėsi lietuviškas pavydas, kad kaimyno tvartas dega.

Ką gi, tikra „ryžių“ Kinija jau kišenėje, o toliau aštriausia kiniška virtuve garsėjantis kraštas –Sichuan provincija, už kurios tik Tibetas, Gobio dykuma, ošiančios bambukų jūros bei gyvūnai, nemėgstantys nespalvotų nuotraukų. Ir vės mes traukiny su pravertais langais.

Saulius Drakonas

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų