Kai kurie gyventojai vaikų tvirkintojus siūlo kastruoti ar uždaryti į kalėjimą iki gyvos galvos. O specialistai sako, kad trūksta švietimo – patys tėvai gėdijasi vaikams aiškinti, kur jų kūno ribos. Tą, pasak Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovės, rodo ir tai, kad kalbėdamiesi su vaikais net lytinius organus tėvai įvardija gyvūnų vardais.
Teisiamųjų suole sėdintis vaikų tvirkintojas Remigijus Jakštys pernai nuteistas dėl 4 paauglių berniukų tvirkinimo, dabar kaltinamas 3 nepilnamečių seksualiniu išnaudojimu. Visuomenę supurtė ir Seimo nario Kristijono Bartoševičius galimos pedofilijos skandalas. Tai visai neseniai nuvilniję ir visuomenę sukrėtę seksualinio smurto prieš vaikus atvejai.
O jų šalyje – ne vienas. Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovės, seksualinio smurto prieš vaikus skaičiai kasmet auga.
„Jeigu per praėjusius visus metus nustatyta, pranešta galimo smurto, seksualinio smurto 300 atvejai, tai šiais metais per 3 mėnesius turime virš 105 atvejų. Tai yra tikrai, aš negaliu sakyti, kad tai yra džiuginanti tendencija, bet yra svarbu pasakyti tai, kad žmonės reaguoja, mes esame aktyvesni, mes daugiau dėmesio skiriame“, – kalba tarnybos vadovė Ilma Skuodienė.
Ne ką džiugesnė ir kita statistika.
„70–85 procentai vaikų pažįsta tuos žmones ir jais pasitiki. Čia yra labai labai svarbus ženklas“, – aiškina I. Skuodienė.
O specializuotą pagalbą nuo seksualinio smurto nukentėjusiems vaikams teikiančiuose globos namuose atsiduria ir tie, kurie apie tai, kad yra seksualiai išnaudojami, pasakyti dar net nemoka.
„Kokio amžiaus jauniausias vaikas yra buvęs jūsų įstaigoje? – Kūdikis. Tai tikrai amžiaus ribos nėra. Yra daug vaikų, kurie yra metų, dvejų amžiaus, tokie visai, na, mažučiai“, – kalba globos namų „Užuovėja“ psichologė Vilma Paliaukienė.
Tačiau seksualinę prievartą patyrusiems kūdikiams ar vaikams prireikia ne tik psichikos sveikatos specialistų, bet ir medikų pagalbos.
„Vien praeitą savaitę buvo 4 tokie atvejai“, – teigia Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas Rimantas Kėvalas.
Gyventojai svarsto, kokios bausmės turėtų sulaukti vaikų tvirkintojai:
„Žiauriai bausti, aš manau. – Kokia bausmė ta turėtų būt? – Į kalėjimą, o kalėjime ten jais pasirūpins.“
„Nemanau, kad čia bausmės padės. Matomai reikia auklėti ir šeimose, kadangi labai leidžiama viskas.“
„Gal ir mirties bausmė, gal kai kuriose arabų šalyse. – Ar padėtų jinai? – Mirties bausmė, žinoma, padeda. – Atgrasytų tuos pedofilus visus? – Arba mes išnaikintume, jie dingtų. Suprantat? Bet aš patariu liberaliau.“
„Kalėjimas iki pensijos, iki pensijinio amžiaus, arba, jeigu tai yra piktybinis, tai turi būti tam tikras cheminis, biologinis ar fizinis kastravimas.“
„Griežtint bausmes jiems.“
„Aš ir kastruočiau, ir tiesiog nubausti kaip reikiant reikia.“
Nors didžioji dalis TV3 Žinių kalbintų žmonių norėtų pačios griežčiausios bausmės vaikų tvirkintojams, jie gali užsidirbti arba laisvės apribojimą, arba laisvės atėmimą iki 15 metų.
Kauno apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė sako, kad pastaruoju metu ir ikiteisminių tyrimų dėl seksualinės vaikų prievartos daugėja.
„Yra geriau atpažįstamas seksualinis smurtas ir jo apraiškos, dėl to daugėja pranešimų. Iš kitos pusės, tiesiog gali būti tokia situacija, kad natūraliai dėl aplinkos, dėl sociumo, dėl pačių žmonių asmenybių ypatumų tiesiog daugėja tokių nusikalstamų veikų, bet taip, jų daugėja“, – kalba vyriausioji prokurorė Auksė Lipkevičienė.
Tiesa, norint įrodyti seksualinio smurto prieš vaikus nusikaltimus, teisėsaugai kyla iššūkių – ikiteisminiai tyrimai gali užtrukti net iki metų, mat reikia rasti įrodymų, o ir tiesioginių liudijimų nėra, nes dažniausiai nusikaltimai įvyksta artimoje aplinkoje.
„Labai sunku iš pradžių nustatyti ir pamatyti tą seksualinę prievartą, o vėliau, aišku, surinkti duomenis, kurie leistų turėti jų tokį kiekį, kad pakaktų priimti procesinį sprendimą, tai yra perduoti baudžiamąją bylą į teismą“, – tvirtina A. Lipkevičienė.
O kad kelias seksualiniam smurtui prieš vaikus būtų užkirstas, labai svarbi prevencija. Pasak Ilmos Skuodienės, trūksta švietimo mokyklose, o ir tėvai su vaikais apie jų kūno ribas nesikalba.
„Mes lytinius organus linkę įvardinti visais kitais malonybiniais, netgi galėčiau sakyti, tam tikrais gyvūnais pavadinti, ką tai vaikui, koks tai yra vaikui signalas, kad yra gėda kalbėti apie tai, gėda įvardinti net kūno vietas, koks signalas vaikui – kad net gėda pasakyti ir kaltė apie tai, kas su tavim vyksta, jeigu kitas elgiasi kažkaip netinkamai“, – sako I. Skuodienė.
Tiesa, trūksta ir specializuotų paslaugų, reikalingų seksualinį smurtą patyrusiems vaikams.
„Mūsų pagalbos centre yra 10 vietų, tai per savaitę galime priimti ne daugiau kaip 10 vaikų. Tai praktiškai kiekvieną savaitę pilnas namas ir yra“, – kalba V. Paliaukienė.
„Akivaizdu, kad mes negalim turėti 60 skirtingų kiekvienoj savivaldybėj, sėkmingų, gerų specializuotų centrų, nes akivaizdu, kad mes tiek specialistų valstybėje neturime. Tiek mes, tiek kitose valstybėse yra labai panašiai, todėl iš tikrųjų yra labai svarbu turėti bent keletą tokių centrų. Šiandien mes turim vieną „Užuovėjos centrą“, – sako Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.
Pasak Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, žmonės tapo jautresni ir nepakantesni seksualiniam smurtui prieš vaiką – palyginus šių ir pernai metų pirmus 3 mėnesius pranešimų apie galimą nepilnamečių tvirkinimą padaugėjo penktadaliu.
„Turime vaikais tikėti, tai, ką jie sako – vaikai seksualinio smurto neišsigalvoja“, – tvirtina I. Skuodienė.
