Valdžią, verslą ir viešąsias paslaugas telkiant centruose, regionuose didėja nedarbas, skurdas, kuris kaimų ir miestelių gyventojus veja iš gimtinės.
Lietuvos darbo birža skelbia apie pastebimą pagyvėjimą darbo rinkoje, tačiau nedarbas mūsų šalyje yra vis dar vienas didžiausių ES. Ypač akis bado didelis nedarbas regionuose. Savivaldybių vadovai įsitikinę, kad provinciją padėtų išjudinti savivaldai suteiktos didesnės galios ir atsakomybė. O ekspertai užimtumui didinti siūlo nedelsiant suvienyti visų ministerijų ir kitų valstybės institucijų pajėgas.
Savivaldybėms – kasininkų vaidmuo
Lietuva neišsivaduoja iš nedarbo ir skurdo spąstų. Eurostato duomenimis, 2011 m. 33,4 proc. gyventojų gyveno ties skurdo riba. Tai vienas prasčiausių rodiklių ES. Atotrūkis tarp gyventojų gaunamų didžiausių ir mažiausių vidutinių pajamų Lietuvoje taip pat yra vienas didžiausių. Tokia socialinė atskirtis buvo nė motais aršia diržų veržimosi politika pagarsėjusiai konservatorių valdžiai. Kol kas tik žodžiais apsiriboja ir dabartiniai valdantieji.
Pernai penkioms savivaldybėms suteikus daugiau teisių ir savarankiškumo skirstant socialines pašalpas, sumažėjo jų gavėjų skaičius, buvo nustatyta nemažai piktnaudžiavimo atvejų. Šiemet ketinta ir kitoms savivaldybėms suteikti tokias pat galias, tačiau naujoji valdžia tam nepasiryžo.
„Išsigando, kad nuskriausime gyventojus. Kol Seimas spręs, kam skirti socialinę paramą, o savivaldybės atliks tik kasininko vaidmenį, mokėsime milijardą litų pašalpų. Kai savivalda buvo atsakinga už paramos skyrimą, visai Lietuvai užteko 50–80 mln. Lt pašalpoms. Kol paramos schemos bus tokios, nemažės ir nedarbas“, – įsitikinęs Ignalinos rajono meras Bronis Ropė.
Kovo 1 d. vidutinis nedarbas Lietuvoje buvo 12,4 proc. Mažiausias nedarbas (7,1 proc.) buvo Neringos savivaldybėje, o didžiausias (21 proc.) – Ignalinos rajone. Didžiulis nedarbas ir Alytaus (20,3 proc.) bei Zarasų (19,1 proc.) rajonuose, o Anykščių, Kelmės, Akmenės, Lazdijų rajonuose, Kalvarijos savivaldybėje nedarbas didesnis kaip 18 proc. Perpus mažesnis nedarbas Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose.
Nedarbas išaugo tris kartus
„Ignalinos rajonas yra seniausias pagal gyventojų amžių, darbingo amžiaus žmonių yra mažiau, todėl nedarbas yra didelis. Be to, apie 70 proc. rajono žmonių gyvena kaimuose, o jie mažiau mobilūs“, – didelio nedarbo priežastis įvardijo Utenos teritorinės darbo biržos Ignalinos skyriaus vedėja Alma Šerėnienė. Ignaliniečius, kaip ir kitų rajonų gyventojus, neturinčius nuolatinio darbo, nuo nedarbo kažkiek gelbėja sezoniniai darbai. Nuo pavasario daugėja darbų ūkininkų ar bendrovių ūkiuose, viešųjų darbų. O metų pabaigoje ir pradžioje nei žemdirbiams, nei seniūnijoms talkininkų beveik nereikia, todėl ir nedarbas išauga.
Pasak A.Šerėnienės, Ignalinos krašte ilgalaikių darbų pasiūloma retai, smulkus ir vidutinis verslas gana vangus. Darbo biržos darbuotojai palaiko ryšius su maždaug 170 darbdavių, iš jų apie 100 turi mažas įmones. „Jose dirba iki 10 darbuotojų. Nemažai yra tokių įmonių, kur išsilaiko tik patys savininkai, o naujų darbo vietų nekuria“, – aiškino Darbo biržos atstovė.
Po sunkmečio sunku atsigauti Alytaus kraštui. Anot Alytaus teritorinės darbo biržos Darbo išteklių skyriaus vedėjos Nidos Dambauskienės, 2008–2010 m. nedarbas regione išaugo tris kartus. „Didelę įtaką regiono darbo rinkai daro Alytaus miesto pramonė, kuri pamažu praranda anksčiau turėtas stiprias pozicijas.
Nebelikus didžiųjų pramonės įmonių, gana dinamiškai besivystantis smulkusis ir vidutinis verslas negali sukurti tiek naujų darbo vietų. Sumažėjus jų Alytuje, nedarbas smogė ir aplinkinių rajonų gyventojams“, – sakė N.Dumbauskienė. Darbo biržos atstovė pabrėžė, kad Alytaus regiono darbo rinkoje didelių pokyčių nesitikima ir šiemet. Jau dabar akivaizdi problema – kvalifikuotų darbuotojų trūkumas.
Gelbėtų kastuvas
Sunkiai įveikiama sena problema – darbinius įgūdžius ir motyvaciją dirbti praradę vadinamieji etatiniai bedarbiai. Tarp jų nemažai ir tokių, kurie neturi jokių įgūdžių ir nesistengia jų įgyti. „Nemotyvuotų bedarbių yra apie 40 proc., tarp jų nemažai tokių, kurie atsikraustė į kaimą, nes nesugebėjo prisitaikyti mieste. Jie neaugina nei daržovių, nei gyvulių, gyvena tik iš pašalpų“, – rankomis skėsčiojo Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas. Anot jo, rajone veikiančioms įmonėms reikia siuvėjų, lentpjūvės darbininkų, tačiau kaimo gyventojai nesiveržia dirbti. „Darbdaviams darbuotojus tenka kviestis iš miesto, nors aplinkui pilna bedarbių. O jei kuris ir sutinka dirbti, tai tik iki pirmo atlyginimo“, – sakė jis.
Ignalinos rajono vadovas įsitikinęs, kad dirbti nesiveržiančius asmenis reikia auklėti darbu, o ne šelpti. „Jei žmogus sveikas ir darbingas, į rankas reikia duoti ne pašalpą, o kastuvą, dalgį ar dažų kibirą – tegu užsidirba. Kaime daug veiklos galima prasimanyti. Maisto produktų galima pagaminti ir savo reikmėms, ir kitiems parduoti, tik reikia stengtis, norėti ir veikti. Visi darbdaviai vieningai tvirtina, kad trūksta darbo jėgos, o Darbo biržoje užregistruota šimtai tūkstančių bedarbių“, – ryžtingiau mažinti valstybės išlaikytinių armiją siūlė B.Ropė.
Renkasi pašalpas
Merai pritaria Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) parengtiems pasiūlymams ilgalaikiams bedarbiams mažinti socialines išmokas. 2013 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo užregistruota 210 tūkst. bedarbių, iš jų 22,5 proc. gavo socialines pašalpas.
Šiuo metu bedarbiai piniginę paramą gali gauti 36 mėnesius, ir tik vėliau ji pradedama mažinti. Siūloma keisti tvarką ir nustatyti, kad socialinė pašalpa nedirbančiam asmeniui būtų mokama 12 mėn., o po to kasmet mažinama po 10 proc.
Skiriant socialinę pašalpą nepasiturintiems gyventojams taip pat numatoma suteikti daugiau teisių savivaldybių administracijai. Jei SADM siūlymams bus pritarta, savivaldybės galės paremti šeimas, kurių vidutinės pajamos ne daugiau kaip 20 proc. (t. y. iki 70 Lt) viršys valstybės remiamų pajamų dydį (350 Lt) vienam šeimos nariui. Jei tokios pajamos didesnės bent keliais litais, šeima pašalpų negauna.
Pinigine parama ketinama paskatinti ir darbą radusius ilgalaikius bedarbius: pusę metų prie atlyginimo jiems būtų mokama 50 proc. anksčiau skirtos socialinės pašalpos. Vyriausybė daug tikisi ir iš daugiabučių renovacijos. Atsisakiusiesiems dalyvauti daugiabučių atnaujinimo projektuose ketinama mažinti kompensacijas už šildymą ir karštą vandenį.
Savivaldybių vadovai pastebi, kad tokių priemonių nepakaks, kol žmonės mažai uždirbs. „Jei ir atsiranda darbo mieste, kaimo gyventojams neapsimoka įsidarbinti, nes dažniausiai atlyginimo teužtenka važinėjimui ir pietums. Be to, ir susisiekimas daug kur prastas“, – atokiau gyvenančius kaimo žmones iš dalies pateisindamas sakė Alytaus rajono meras. „Jei, tarkime,
Didžiasalio gyventojas važinėtų į darbą Ignalinoje, vien kelionės išlaidos per mėnesį būtų 600 Lt. Transporto paslaugos, degalai brangūs, o kur dar maistas ir kitos išlaidos? Taigi, žmogui geriau suktis prie namų ir gauti pašalpas“, – tvirtino Darbo biržos atstovė A.Šerėnienė.
Valstybė nusileidžia rinkai
Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius profesorius Boguslavas Gruževskis įsitikinęs, kad užimtumo didinimas turėtų būti prioritetinis šios Vyriausybės uždavinys. Tam jis siūlo suvienyti visų ministerijų ir valstybės valdymo institucijų pajėgas. Anot profesoriaus, norint įveikti skurdą, būtina suderinti darbo apmokėjimo sistemą, užtikrinant minimalios mėnesio algos augimą bei pajamų diferenciacijos subalansavimą.
„Kai mažėja valstybės vaidmuo, didėja rinkos mechanizmų įtaka, kuri skatina judėti didesnių galimybių centrų link. Tokioje situacijoje pakraščiai lieka ir be kapitalo, ir be darbo išteklių. Atitinkamai mažėja pragyvenimo lygis ir auga skurdas. Į visus Lietuvos regionus galima pritraukti investicijų, nes visos teritorijos turi savo patrauklumo elementų, bet kas pasaulyje apie tai žino?!“ – retoriškai klausė B.Gruževskis.
Diskriminuoja provinciją
Ignalinos rajono meras įsitikinęs, jog šalies provinciją nuskurdino pati valdžia. „Centralizuojant valdžią ir beatodairiškai skatinant laisvosios rinkos principus, Lietuvos kaimas lieka be viešųjų paslaugų, netenka darbo vietų. Štai pernai vien Ignalinoje viešajame sektoriuje buvo panaikinta apie pusšimtį darbo vietų. Buvo uždaryti areštinė, policijos budėtojų skyrius, ugniagesių, greitosios medicinos pagalbos, elektros tinklų dispečerinės, „Sodra“, Darbo birža, teismas, miškų urėdija sumažino etatų. Neretai vietos žmonės atleidžiami, o didmiesčiuose didinami etatai. Anksčiau panaikintos apskritys, o kiek departamentų ir naujų darbo vietų pristeigė Vilniuje!“ – dėl regionų skurdinimo apmaudo neslėpdamas sakė B.Ropė.
Anot jo, didmiesčiams palanki ir ES paramos teikimo politika, tad provincija lieka be investicijų. B.Ropė siūlo pasimokyti iš Vakarų Europos šalių, kur ir didmiesčiams, ir regionams skatinti skiriama beveik vienodai lėšų. „Jei centrinė valdžia pakeistų verslo rėmimo politiką, o regionuose įsikūręs verslas būtų skatinamas lengvatomis, provincijoje steigtųsi įmonės, kaimo jaunimas nenorėtų bėgti iš gimtinės. Tada ir vilniečiai nestovėtų valandomis automobilių kamščiuose, neverkšlentų dėl vaikų darželių, automobilių stovėjimo aikštelių ir kitų patogumų trūkumo“, – samprotavo Ignalinos rajono vadovas.
Komentarai
Bedarbių gausa – kaimo nelaimė
Profesorius Antanas Svirskis
Lietuvos regionus galėtų išgelbėti smulkūs šeimos ūkiai. Jie galėtų priauginti ir prigaminti įvairaus kokybiško maisto, ir dėl to padidėtų užimtumas kaime. Tam turėtų būti teikiamas prioritetas. Tačiau žemės ūkio rėmimo politika tokia, kad daugiausia remiami tik stambūs ūkiai, o smulkieji ūkininkai traukiasi iš rinkos ir važiuoja uždarbiauti į vakariečių laukus bei fermas. Kiti gyvena iš pašalpų. Šitiek bedarbių regionuose – ar gali būti didesnė nelaimė kaimui?! Ar ne gėda lietuviams maitintis lenkiškais produktais? Štai Švedijoje taip išplėtotas kooperatyvų tinklas, kad gali sėkmingai gyvuoti smulkūs ūkiai. O kas iš tikrųjų skatina ir remia kooperaciją mūsų šalyje?
Vida Tavorienė
