Lietuva nėra originali ar ypatinga tuo, kad į jos politinę sceną braunasi arba yra įtraukiamos įvairaus pobūdžio įžymybės, skandalingi asmenys, - mano Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Lauras Bielinis.
- Atrodo Arūno Valinsko partijos sėkmė įkvėpė daugelį įžymybių pasaulio veikėjų, pasiryžusių eiti į politiką. Savivaldybių rinkimuose vėl matome dainininką Sašą Song, ragana besivadinančią Viliją Lobačiuvienę, krepšininką Darių Maskoliūną. Vienus tempia partijos, kiti patys įtikėję savo talentais. Bet juk ir Amerikoje iš „Terminatoriaus“ pažįstamas Arnoldas Schwarznegeris sėkmingai pabuvo dvi kadencijas gubernatoriumi? Gal nieko blogo? Gal mūsų raganoms ar kokioms porno žvaigždėms taip pat pavyks?
- Tikrai tenka pripažinti, kad Lietuva čia nėra kažkokia ypatinga šalis. Deja, XX amžiuje visose demokratinėse šalyse plito toks reiškinys, kokį dabar stebime pas mus. Į politinę valdžią, į pakankamai aukštas pareigas per demokratiškus rinkimus patekdavo vis daugiau žmonių, kurie nebuvo bei kokie nors valdymo specialistai, nei politikai. Patekdavo, nes buvo žinomi. Tegul net ir skandalingai žinomi. Tokių pavyzdžių galima surasti ir Amerikoje, ir Vokietijoje, ir Italijoje, ir kitur. Tai natūralu, nes esant ir vis didėjant milžiniškiems informacijos srautams – atsirinkti vis sunkiau. Todėl dalis rinkėjų ir pasirenka tai, kas yra ryšku. Kas šoka, dainuoja, krečia visokius juokus, skandalizuoja.
- Kaip apsisaugoti nuo visokių šarlatanų politikoje? Gal tai išvis neįmanoma demokratijos sąlygomis? Rusijoje į Dūmą, kai ten apskritai buvo rinkimai, buvo prasibrovęs dainininkas Josifas Kobzonas, garsus imtynininkas Aleksandras Karelinas, balotiravosi pornografijos žvaigždė Jelena Berkova. Dabar tendencija silpnėja, nes nebeliko rinkimų – nėra prasmės vilioti rinkėjų tokiais dalykais.
- Iš tiesų nemanau, kad mes Lietuvoje imsime ir sukursime kažkokias efektyvias teisines ar sistemines kliūtis. Tai neįmanoma net pagal Konstituciją, nes balotiruotis turi teisę kiekvienas pilietis, išskyrus labai ribotas išimtis. Žmonių norą rinkti vienus ar kitus asmenis gali riboti ir įtakoti tik jų pačių požiūris, noras atsakingai rinktis. Svarbiausia, jei norima efektyvaus valdymo ir gerų rezultatų, yra pilietinės visuomenės buvimas. Jokių kitų kliūčių sukurti tikrai demokratiškoje visuomenėje nepavyks.
- Kažkuris iš JAV Konstitucijos kūrėjų sakė norįs tokios sistemos, kuri ir kvailiui, atsidūrusiam prezidento poste, leistų Amerikai daryti tik gera. Tokia valstybės sąranga – įmanoma?
- Taip. Tokio mechanizmo tikrai norėtųsi sulaukti. Deja, tai teorija. Daug kas priklauso nuo žmonių. Prisimenant tą patį R. Reaganą, kuris buvo atėjęs iš Holivudo, tai buvo žmogus, kuris buvo apsuptas labai talentingų patarėjų, kurie užsienio politikoje, saugumo klausimuose padėjo jam išspręsti daugelį problemų.
- Bet jis ir viešai nevengė pripažinti, kad išmano toli gražu ne viską, tad nori turėti aplink save protingesnių žmonių.
- Taip – jis ir viešumoje nevaidino genijaus. Todėl labai vertino savo patarėjus ir komandinį darbą. Yra buvę taip, kad patarėjai, sakant kalbas, dėjo ant stalo raštelius su siūlymu kalbėti taip ar anaip. Jo patarėjų memuaruose apie tai rašoma. Tai nieko keisto. Svarbu, kaip tai vertina pats asmuo ir kaip priima sprendimus. Pagaliau tai paties vadovo reikalas, nes kvalifikuotą aplinką privalo atsirinkti jis pats.
- Lietuvoje – kitokios tradicijos? Ne visi politikai, nesvarbu iš kur atėję, taip galvoja?
- Sakyčiau, kad tiek velionis Algirdas Mykolas Brazauskas, tiek kadenciją baigęs Valdas Adamkus vertino komandinį darbą ir patarėjų indėlį, pakankamai intensyviai vertino jų ir kitų institucijų patarimus. Esu dalyvavęs ir pats A.M.Brazausko diskusijoje su patarėjais – jos buvo pakankamai aštrios, skyrėsi nuomonės, bet tai buvo naudinga. Dėl V. Adamkaus galiu pasakyti, kad šis žmogus tikrai klausydavosi, bet norėdavo sprendimą priimti pats, todėl prašydavo kelių problemos sprendimo variantų, kad galėtų išsirinkti geriausią variantą, įvertinti silpnas ir stiprias alternatyvų vietas. Rolando Pakso situacijoje matome kitokią priklausomybę nuo patarėjų. Kalbant apie Jurijaus Borisovo atvejį – kalbame apie priklausomybę nuo konkrečių interesų. Galima kalbėti apie konkrečių užduočių vykdymą. Tai nekritiškas požiūris į tai, ką sako patarėjai. Prezidentė Dalia Grybauskaitė beveik iš pat pradžių parodė,kad patarėjų korpusas jai tėra techniniai darbuotojai.
- Grįžkime prie artėjančių savivaldos rinkimų. Ar į šią grandį išrinkus daug šokėjų, dainininkų, raganų ir sportininkų padėtis labai pablogės?
- Kai koks nors šokėjas, baleto šokėjas ar klounas turės visuomenei aiškinti, kodėl ledas nėra barstomas smėliu ir kodėl nutekamieji vandenys patenka į geriamo vandens rezervuarus – bus labai juokinga, bet pro ašaras. Keletą metų kažkieno kito (mūsų visų) sąskaita mokytis – per brangu.
