Retas kuris žinome, kad Lapkričio 16-oji yra Tarptautinė tolerancijos diena. Mažai apie tai girdėjome. Beveik nesidomime, nes tolerancijos problemas bloškiame į vieną krūvą su baltomis varnomis. O jei balta varna, tai štiš! Kodėl štiš? O todėl, kad balta. Koks paradoksas: vaikydami baltas varnas, pasaulio akyse patys tampame baltomis varnomis.Kalbant apie toleraciją norėtųsi paminėti Aristotelio mintis, kad tolerancija ir abejingumas yra pirmieji mirštančios visuomenės požymiai.
Tarptautiniame žodyne tolerancija aiškinama kaip priešingos negu mūsų nuomonės, požiūrio ar įsitikinimo gerbimas, pakanta, nereiškiant savo nuomonės.
Lietuvos, kaip Europos šalies, pamatą sudaro krikščioniškosios vertybės, persmelktos tolerancija: Kristus vienodai bendravo ir su kitatikiais, ir su svetimšaliais nė nemėgindamas atversti jų į naująjį tikėjimą. Nepaisant to, šiandien Lietuvoje tolerancija atrodo fasadinė: ji būna arba apsimestinė, arba toleruojame tai, kas mums tiesiog nerūpi. Jei diskutuotume apie emigraciją, globalėjant pasauliui, tolerancijos turėtų daugėti, juk vis daugiau žmonių suinteresuoti jos egzistavimu, tačiau atrodo, kad yra priešingai – jos mažėja. Taigi, galima toleranciją suprasti (kartais ji taip ir suprantama) kaip nereagavimą, nesikišimą, pasyvumą arba indiferenciją, ypač tikėjimo klausimais – yra žmonių, kurie laiko save tolerantiškais, bet tikrai toliau indiferencijos nenukeliauja. Jie tiesiog sustabdo bet kokį aktyvų savo santykį su įvairiais dalykais. Bet yra ir kitokių žmonių. Žmonių, kurie supranta toleranciją ne kaip mėginimą ignoruoti svarbius klausimus, bet kaip kito žmogaus orumo pripažinimą, net jeigu tu ir nesutinki su juo. Manau, tai garbingesnė pozicija: suprasti, kad mes vieni kitų neperauklėsime. Ir nė neverta to daryti, nes niekas neturi tokio autoriteto pasaulyje, tokios įtakos žmonėms, kad visus priverstų būti vienodais.
Skirtumai egzistuoja tarp mūsų žmonių, ir juos reikia toleruoti protingai, kurie garantuotų civilizuotą bendrą būvimą: pagarba gyvybei, pagarba žmogaus vertei. Kai kurie tiki, kad dėl tokių dalykų galima susitarti gana nesunkiai, kiti mano, kad susitarti yra problemiška. Supratimas, kad kitas žmogus gali skirtis nuo mūsų ir pripažinimas, kad jis turi teisę būti kitoks nei mes. Juk mūsų žemėje gyvena daugybė skirtingų žmonių rasių, tikėjimų, grupių – baltaodžiai, juodaodžiai, katalikai, musulmonai, vyrai, moterys, homoseksualai ir heteroseksualai. Mes galime nemėgti kai kurių iš jų, ir, žinoma, kai kurie gali nemėgti ir mūsų. Tačiau jei visi laikysimės taisyklės, kad skirtumai nėra pagrindas nesantaikai, užgauliojimams ar persekiojimui, kiekvienas galėsime jaustis saugiai.Atvykę svetur ne tik pasisvečiuoti, bet emigruodami, tarsi pamirštame paprasčiausią supratimą, kad šie žmonės yra mums lygūs, kad jie tokie patys, kaip ir mes – piliečiai, asmenybės ir turi tokias pat teises. Gerai pagalvokime, kad ne visos nuomonės, ne visi žodžiai ar veiksmai gali patikti kitiems, tačiau jei tai išreiškiama kaip nuomonė, niekas negali tavęs nubausti vien dėl to, kad tu pasakei, jog nemėgsti vienokios odos spalvos ar kitataučio tikinčio ne tavo tikėjimu. Dažnai tenka girdėti tokią nuomonė: “Aš esu tolerantiškas, kol jų nematau ir negirdžiu", arba “Toleruoju, kol tai manęs neliečia". Tačiau sutikite su tuo, kad tai parodo tik abejingumą kitokiems žmonėms, o ne toleranciją. 1995 metais Jungtinių Tautų priimtoje Tolerancijos Deklaracijoje teigiama, kad tolerancija nėra nuolaidžiavimas, malonė ar paprasčiausiais atlaidumas. Atvirkščiai, tolerancija yra aktyvus, pozityvus požiūris, kurį lemia universalių žmogaus teisių ir laisvių supratimas ir pripažinimas. Kitaip tariant, toleruoti – nereiškia pakęsti, kentėti, ignoruoti ką nors tarsi kokią blogybę. Toleruoti reiškia suvokti ir pripažinti, kad kitos lyties, tautybės, tikėjimo, seksualinės orientacijos, pažiūrų ar kitų ypatybių turintis žmogus nėra blogesnis, žemesnis, menkesnis. Kad gražiausias lietuvių bruožas yra darbštumas, o prasčiausias – nepakantumas. Tuo tarpu ,,Indentity Foundation“ (Vokietija) aštuoniose Europos šalyse atlikti tyrimai rodo visiškai ką kita. Europos šalių gyventojams svarbiausia vertybė yra laisvė. Po to jiems gyvybiškai svarbu tolerancija. Svarbu todėl, kad toleranciją jie tapatina su demokratija.
Jei peržvelgsime Lietuvos senąja istoriją, joje rasime daug tolerancijos tiek įvairioms religijoms, tiek įvairių tautybių atstovams. Tolerancija, manau, ne tik yra reikalinga, bet ir būta norint atgaivinti pašlijusius dabartinius santykius su kitataučiais, o tolerancijos pradžiamokslis turėtų prasidėti šeimoje bei mokykloje dedant stiprias pamatines plytas savo vaikams, kurie perduos tai kitai kartai. Tik būdami tolerantiški mes pagerbsime savo Tėvynės istoriją ir pačius save.
Ką reiškia kiekvienam iš mūsų tolerancija? Gal stabtelkime ir susimąstykime kiekvienas, kaip ją galėtume perduoti savo vaikams. Kai per konsultacijas dažnai girdi frazes: “aš viską žinau ir suvokiu", tuomet norisi paklausti, tai kodėl šiandien esi čia pas mane viską žinodamas, ką daryti ir kaip elgtis sprendžiant problemą. Toleranciją, mielieji, reikia ugdyti. Lygiai taip pat kaip ir santuokai save ruošti, tam subręsti ir suaugti. Tai – procesas, kuris leidžia suprasti kas yra atsakomybė prieš kitą žmogų. Toleranciją išsiugdo per tam tikrą laiką. Manau, kad garbinga pozicija būtų suprasti, kad mes vieni kitų neperauklėsime. Ir nė neverta to daryti, nes niekas neturi tokio autoriteto pasaulyje, tokios įtakos žmonėms, kad visus priverstų būti vienodais.
