Ar gali meno ir kultūros žmonės gauti pakankamai lėšų pragyvenimui ir kūrybai Lietuvoje, jeigu ir ta negausi parama, kurią yra pajėgi skirti mūsų valstybė, visiškai galimas dalykas, atsiduria ne menininkų kišenėse, o tų, kurie Lietuvoje įsigudrino rasti aukso gyslą iš valstybinio meno projektų finansavimo. Vilniaus, Europos kultūros sostinės, renginiai yra, matyt, tik aisbergo viršūnė tokių pavyzdžių, kaip sukuriamos struktūros, kurios gali būti panaudotos neskaidriam mokesčių mokėtojų pinigų įsisavinimui.
Tokios mintys kilo ne tik man, bet ir daugybei kitų žmonių, kuriuos teko sutikti Naujųjų metų naktį Vilniuje, sukviestų, kaip buvo skelbta, stebėti įspūdingo garso ir šviesos spektaklio Katedros aikštėje. Turėjome pamatyti nepakartojamo grožio šou su prieš tai žiniasklaidoje įvairiose nuotraukose demonstruotais spalvotų lazerių efektais. Panašius reginius ne vienas Lietuvoje jau yra matęs kitose pasaulio valstybėse, bet dar niekad iki šiol to niekas nebuvo regėjęs Lietuvoje, todėl ir plūdo minios Naujųjų metų naktį į Vilniaus Katedros aikštę pažiūrėti žadėto stebuklo.
Iš tikrųjų, tai buvo „stebuklas“, kokio anksčiau neteko matyti Lietuvoje, nes net mūsų šviesos efektų ir fejerverkų specialistai yra pajėgūs sukurti, matyt, gražesnių dalykų, tik už mažesnę kainą. Šviesos efektų kūrėjas Gertas Hofas ir kiti žinomi meistrai kuria nuostabius šviesos ir lazerių spektaklius, ką gali patvirtinti kiekvienas tai matęs kitose šalyse, bet tai, kas buvo parodyta Lietuvoje, pradedant Vilniaus, Europos kultūros sostinės, renginius, tikrai neprilygsta šiems jo darbams. Neblogai atrodė tik per televizorių. Nežinia, galbūt šio renginio organizatoriai tiesiog pasirinko pusinį produktą, sumokėdami autoriui tik dalį tos kainos, kurios reikėtų surengiant tikrai nuostabų šou, kaip ir kitose valstybėse, o gal dalis pinigų nusėdo čia, Lietuvoje. Nebūtinai Vilniaus, Europos kultūros sostinės, organizatorių kišenėse. Lietuvoje atsirado verslininkai-politikai, darantys įtaką brangiems, valstybės finansuojamiems meno projektams. Jie siekia užsitikrinti Kultūros ministerijos ar kitų valdžios institucijų, atsakingų už kultūros projektų finansavimą, kontrolę ir sugeba prisikrauti sau kišenes iš valstybės lėšų kultūrai, o Lietuvos menininkus pasiekia tik grašiai.
Lietuvoje dar nepriimtas sprendimas dėl milijoninius įsipareigojimus valstybei galinčio uždėti Gugenheimo modernaus meno muziejaus statybos, o pastarąjį pusmetį jau tenka kalbėti ir apie neskaidrius, ir neaiškius projektus Vilniaus, Europos kultūros sostinės, programoje. Ir vienuose, ir kituose projektuose už renginio organizatorių nugarų šmėžuoja tos pačios verslininkų-politikų pavardės, vadovaujančių taryboms, atsakingoms už valdžios lėšų skyrimą šiems projektams.
Jokios nuobaudos iš valdžios pusės nesulaukta, kai Vilniaus, Europos kultūros sostinės, organizatoriai praėjusią vasarą iš savo biudžeto skyrė beveik 800 tūkstančių litų žinomos islandų atlikėjos Bjork koncertui Vingio parke, nors tai buvo komercinis renginys, o Vilniaus, kaip Europos kultūros sostinės, metai dar nebuvo prasidėję. Buvo numatyta, kad dar pusantro milijono litų bus skirta šiais metais roko festivaliui „Be2gether“. Šis festivalis yra organizuojamas privataus asmens ir jo privačioje teritorijoje, tačiau šiam žmogui pavyko surasti raktą į Lietuvos valdžios institucijų ir jų aukščiausiųjų pareigūnų pinigines, skelbiant, kad toks festivalis padės demokratijos vystymui Baltarusijoje.
Nenuostabu, kad svarstant šalies biudžetą naujai valdžiai ir prabilus apie galimus finansinius apkarpymus minėtiems renginiams, dabar jau viešosios įstaigos „Vilnius - Europos kultūros sostinė“ vadovė Elona Bajorinienė prabilo, kad tokie suvaržymai užtrauks didelę gėdą Lietuvai, nes parodys, kad Lietuva nepajėgi surengti Europos kultūros sostinės renginių. Valdžios atstovams pabandžius įsigilinti į šios viešosios įstaigos sudarytus kontraktus dėl renginių organizavimo, paaiškėjo, kad didžiosios dalies jų jau negalima atšaukti, nepatiriant didelių finansinių baudų. Kas atsakys už surogatinius renginius ir neskaidrų milžiniškų finansinių lėšų panaudojimą, neaišku, nes valdžia vis dar nepajėgi kažką rimtai pakeisti.
Katedros aikštėje dar iki minėto šou keletą dienų regėjome ten stovėjusius šios vokiškos kompanijos autofurgonus su įranga ir kažkodėl rusiškais užrašais. Lietuva jau įgyja patirtį pasinaudoti pagalba tų vokiškų specialistų, kurie kažkodėl myli rusišką kalbą. Ledo aikštė Rotušės aikštėje taip pat įrengta ne Lietuvos specialistų, o vokiškos kompanijos pastangomis. Ar lietuviai to nebūtų galėję padaryti, lieka paslaptis.
Internetas mirga marga nuo įvairių komentarų, kad Naujų metų naktį regėtas „stebuklas“ Katedros aikštėje galėjo būti viena įžūliausių pinigų plovimo operacijų per meno projektus Lietuvos istorijoje, bet niekas iki šiol negali atsakyti, ar taip sakoma tik iš pavydumo ir įtarumo, ar girdime žmonių proto ir logikos balsą, kurio valdžia nebegali ignoruoti. Laikas Lietuvoje sudaryti nepriklausomų menininkų ir ekspertų komisiją, kuri išnagrinėtų, kaip naudojamos valstybės lėšos meno ir kultūros projektams, bei atsakytų piliečiams, ko daugiau – kultūros ar chaltūros – šioje veikloje.
