Alvydas Medalinskas

Šią savaitę po daugiau nei pusės mėnesio pertraukos bus pratęsta Seimo sesija, kai parlamento nariai grįš pailsėję po Kalėdų atostogų. Vieni jas praleido be rūpesčių Lietuvoje, kiti grįžo iš tolimesnių kraštų. Valdžia tai gali sau leisti, o didžioji dalis Lietuvos žmonių per ekonomikos krizę - ne. Valdžia nesupranta, kad jai besvarstant, keliais šimtais ar tūkstančiu litų susimažinti parlamentines išlaidas, o prieš tai 10 ar 15 proc.

Baigiasi Lietuvos tūkstantmečio metai, netrukus išgyvensime šv. Kalėdų stebuklą. Ką Kristaus gimimas davė Lietuvai per šį tūkstantį metų? Kokį pėdsaką Lietuvos gyvenime paliko ne tik katalikų, bet ir protestantų - reformatų ir liuteronų, o taip pat stačiatikių tikėjimas, šviesiausios asmenybės, išpažinusios vieną ar kitą krikščionišką tikėjimą? Kas šiandien ekonominio sunkmečio Lietuvoje gali žadinti viltį ir pasitikėjimą? Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Neprik...

Jeigu per ateinančias keletą savaičių Seimas apsispręstų pradėti svarstyti antikorupcinių priemonių paketą, tai būtų graži dovana šv. Kalėdų proga tiems Lietuvos žmonėms, kurių kantrybės taurę jau perpildė neteisingumas ir nebaudžiamumas valstybėje.

Po to, kai buvęs liberalcentristų lyderis Artūras Zuokas pareiškė, jog pasitraukia iš Seimo, netrūko svarstymų, kodėl taip atsitiko. Yra manančiųjų, kad tai padaryta spontaniškai, išprovokavus Seimo opozicijos lyderiui Valentinui Mazuroniui, kuris paklausė, ar negana teikti gražiai skambančius siūlymus, kurie nesuderinti nei su savo frakcija, nei valdančiąja koalicija, ir ar A.Zuokas žino, ką daryti, jei jo siūlymai nebūtų priimti.

Savivalė renčiant nelegalius statinius Lietuvoje tęsiasi ne pirmus metus, tačiau ją pažaboti imamasi tik dabar, kai statybų bumas baigėsi. Ko galima tikėtis? Ką daryti su nelegaliais pastatais? Kokia kitų valstybių praktika ir kas darytina Lietuvoje? Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susirinko pakalbėti aplinkos ministras Gediminas KAZLAUSKAS, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas ŠIMĖNAS, buvę aplinkos ministrai Henrikas ŽU...

Įvairios tautos turi savo nacionalinį panteoną, kur amžino poilsio atgulė daug nusipelniusieji istorijai bei kultūrai, o valdžia ir žmonės atiduoda šioms asmenybėms deramą pagarbą.

Po kelių savaičių sueis senaties terminas ir nuo atsakomybės už padarytą žalą galės išsisukti dar vienas aukšto rango pareigūnas - buvęs Valstybės turto fondo direktorius Povilas Milašauskas. Žmonėms dar kartą bus leista suprasti, kad Lietuvoje vienas teisingumas yra tam, kas pavogė vištą, - toks pilietis gali ir už grotų patekti. Kitas teisingumas - kelių dešimčių milijonų litų žalą padariusiam žmogui iš valdžios viršūnėlės.

Šį sekmadienį sueis dvidešimt metų, kai Lietuvos žmonės Baltijos kelyje susikabino rankomis kovodami dėl savo nepriklausomybės. Tas pats įvyko ir Latvijoje bei Estijoje. Baltijos kelias, nusidriekęs nuo Vilniaus iki Talino, parodė visam pasauliui, kad šių kraštų žmonės labiau už viską brangina savo laisvę.

Artėjant rinkimams į Europos parlamentą (EP) vis daugiau žmonių Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse susimąsto, ar yra prasmė eiti į šiuos rinkimus balsuoti. Juo labiau jeigu už lango bus gražus vasaros oras. Balsuoti yra kiekvieno iš mūsų pilietinė pareiga, tačiau Briuselio valdžia tokia tolima, be to, lyg ir taip mažai susijusi su kiekvienos Europos valstybės reikalais bei atskirų kraštų piliečių interesais, kad ši pilietinė pareiga tarsi išsitrina.

Ar esame tikri, kad valstybės vadovaujantys asmenys sako tiesą savo piliečiams apie savo darbus? Visų pirma, blogus darbus ir pilkąsias dėmes biografijose. Prezidentas Valdas Adamkus savo kalbomis aukštai iškėlė moralės kartelę politikams ir nuolat šnekėjo apie politikų atsakomybę piliečiams. Tačiau, kokius instrumentus turi valstybė ir piliečiai priversti sakyti tiesą aukščiausiuosius valstybės politikus, jeigu šiuos nuo tiesos sakymo įstatymo akivaizdoje saugo teisinio neliečiamumo statusas.

Pažvelgus į mūsų šalies partijų siūlomus sąrašus Europos parlamento rinkimams, tampa aišku, kad jiems gilų poveikį padarė pastarojo laikmečio Lietuvos gyvenimo tendencijos: vis labiau nagus rodanti ekonominė krizė Lietuvoje, prasidėjęs Seimo narių algų mažinimas ir teisinės valstybės kūrimo problemos bei jos perspektyvos.

Dar prezidento rinkimams neprasidėjus aišku, kad labiausiai savo rinkėjus nuskriaudė konservatorių ir krikščionių demokratų politikai.       Mesti iššūkį ne visiems pavyko Paaiškėjo kandidatai į prezidento postą. Jais tapo asmenys, surinkę ne mažiau kaip 20 tūkstančių Lietuvos piliečių parašų. Ne visi kandidatai perėjo šį išbandymą.

Žmonės sako, kad jeigu nemoki, nelįsk ir duok padaryti darbą kitam, kuris tai išmano. Protingas žmogus į šią išmintį atsižvelgia. Bet yra ir tokių, kurie stumiami vidinės garbėtroškos ar noro susikurti tvirtą finansinį gyvenimo pamatą veržiaisi į valdžią, kaip drugeliai į šviesą. Ir ten nusvyla sparnus.

Artėjant Lietuvos prezidento ir Europos parlamento rinkimų kampanijai daug naujų dalykų sužinome ir matyt dar sužinosime apie atskirų Lietuvos politinių partijų, jų lyderių bei visuomenės veikėjų, nusprendusių dalyvauti šiuose rinkimuose požiūrį į Lietuvos politinį gyvenimą.

Nenoriu patikėti tuo, kuo girdžiu. Negi iš tikrųjų  prezidentas Algirdas Brazauskas vėl nori tapti prezidentu? Įbristi į tą pačią upę, kur jau buvo, nors tik gali džiaugtis, kad dėl klestėjusios betvarkės ir neteisingumo jam pavyko išlipti sausam. Prezidentas lyg turėtų būti atsakingas už tai, kas darosi šalyje. Kiekvienas prezidentas, o juo labiau tas, kurio vardas kartu su šeima ne kartą minėtas istorijose, susijusiose su neskaidriais privatizacijos sandėriais.

Koks yra pagrindinis įvairių reformų ar įstatymų tikslas? Atspindėti visuomenės poreikius ir lūkesčius, sukuriant būtiną teisinį pagrindą susikaupusių problemų sprendimui ir brėžiant perspektyvą ateičiai, ar tiesiog įgyvendinti reformos bei įstatymų rengėjų interesus, viziją, jų ideologines nuostatas, nepaisant visuomenės požiūrio ir interesų? Atsakymas į šį klausimą nėra toks paprastas.

Trečiadienį darbą baigė viena paslaptingiausių komisijų, sudarytų ankstesnės Vyriausybės. Jos pavadinimas, matyt, nedaug ką sakytų, jeigu neištartume komisijos pirmininko pavardės, nes ši komisija labai retai net žiniasklaidos pranešimuose buvo vadinama savo tikruoju vardu: Energetikos tiekimo saugumo komisija. Nepaisant to, kad elektros energija, dujos ir branduolinis kuras Lietuvą pasiekia daugiausia iš Rytų, komisijos pirmininkas, jeigu ir važiavo į komandiruotes, tai daugiausia į Vakarus.

Praėjusios savaitės įvykiai parodė, kad Lietuvoje yra labai aktuali santykių problema tarp valdžios ir visuomenės. Ekonomikos sunkmečiu vienu iš svarbiausių pilietinės santarvės elementų tampa suvokimas, kad valdžia yra pasirengusi dalytis su žmonėmis šio laikotarpio našta. Ar valdžiai Lietuvoje nesvetimas solidarumo jausmas su visuomene? Kokių ekonominių žingsnių valdžiai reikia imtis, kad ekonomikos sunkmečio bėdos neužgriūtų tik ant visuomenės pečių.

Sausio 13-ąją, iškilmingo posėdžio metu, minint Laisvės gynėjų dieną Tautos prisikėlimo partijos vadovas Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas pareiškė, kad svarbiausia, ką mes „išsinešėme“ iš to meto, tai pasitikėjimas vieni kitais, savo rinktais parlamentarais ir parlamentarų atsakomybė – piliečiams. Tačiau tuo pačiu metu, kai partijos vadovas tarė šiuos žodžius Seimo salėje, jo partijos nariai vienas po kito patenka parlamento etikos sargų nemalonėn, įskaitant A. Valinsko žmoną Ingą Valinskienę.

Gali. Jeigu nauja valdančioji koalicija įgyvendins tai, ką praėjusį penktadienį susitikime su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo nariais pažadėjo padaryti premjeras Andrius Kubilius. Jie teigė, kad valdančioji koalicija imsis įstatymų paketo, dėl kurių politikas ar valdininkas, gyvenantis ne pagal darbo pajamas ir, matyt, sugebantis prisidurti savo pragyvenimui iš valstybės bei mūsų visų mokesčių mokėtojų pinigų, turės atsakyti prieš įstatymą.

Ar gali meno ir kultūros žmonės gauti pakankamai lėšų pragyvenimui ir kūrybai Lietuvoje, jeigu ir ta negausi parama, kurią yra pajėgi skirti mūsų valstybė, visiškai galimas dalykas, atsiduria ne menininkų kišenėse, o tų, kurie Lietuvoje įsigudrino rasti aukso gyslą iš valstybinio meno projektų finansavimo.

2008 metai, kuriuos palydime, iš pradžių buvo sugalvoti tik kaip Skaitymo metai, bet vėliau jie tapo ir Sąjūdžio metais. Valdžiai toks dvigubas metų įvardijimas buvo netikėtas, bet, kai „Respublikos“ dienraštis paragino metus, pasitinkant Sąjūdžio 20 metų sukaktį, paskelbti Sąjūdžio metais, nebebuvo kur dėtis. Pernelyg giliai nuostabūs prisiminimai apie Sąjūdžio laikus yra įaugę į vidutinės bei vyresnės kartos Lietuvos žmonių atmintį.

Artėjant į pabaigą Skaitymo metams, Seime užvirė ginčai dėl spausdinto žodžio likimo. Konservatorių ir krikščionių demokratų frakcijos atstovo Gintaro Songailos iniciatyva penktadienį buvo priimta pataisa, kuri iš nepakeliamų mokesčių kilpos ištraukė regioninę spaudą ir knygas. Iki šiol spausdintinių leidinių gamybai galiojo lengvatinis 5 procentų pridėtinės vertės mokesčio tarifas.

Naujoji Andriaus Kubiliaus Vyriausybė į priekį žengia tiesiog septynmyliais batais. Tik praėjusią savaitę prezidentas Valdas Adamkus priėmė Gedimino Kirkilo vadovaujamos Vyriausybės atsistatydinimą ir Seime pritarta naujos Vyriausybės programai, o šią savaitę Seimas jau svarsto A. Kubiliaus Vyriausybės pakoreguotą valstybės biudžetą, kurį tikimasi priimti dar prieš Kalėdų šventes.

Tai, kas iki šiol  buvo išsakoma už uždarų valdžios kabinetų durų, praėjusią savaitę tapo viešu dalyku. Didžiųjų Lietuvos politinių partijų užsienio politikos strategai turi skirtingus požiūrius į Europos Sąjungos santykius su Rusija bei kitus svarbius užsienio politikos klausimus. Visų pirma, taktiką ir strategiją Europos Sąjungos viduje bei išorės jėgų poveikį posovietinėse valstybėse, kurias Europos Sąjunga vadina naujomis kaimynėmis, o po Komisijos sprendimo ir Rytų partnerėmis.

Ji ateina. Žingsnis po žingsnio. Klastingai kėsindamasi įslinkti į kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Galinti jį suardyti. Pakeisti. Pasukti kita linkme. Mes turėtume gintis. Apsaugoti save,  šeimą ir artimuosius, valstybę, bet esame maži šioje globalinių procesų jūroje ir nedaug galime pakeisti. Jeigu dirbome sąžiningai, neturėjome užslėptų juodųjų pinigų, kurie šiomis dienomis įgyja aukso vertę, kai pusdykiu ar bent jau už pusę kainos gali nusipirkti viską, tai jaučiamės bejėgiais.

Sujudo aukščiausiojo rango Lietuvos diplomatai. Vienas po kito per šalies žiniasklaidą bando įrodyti, kad juoda yra balta, o pralaimėjimas Europos diplomatijoje yra didelis Lietuvos laimėjimas. Visa tai po to, kai prieš keletą savaičių Lietuvos diplomatija Europos Sąjungoje patyrė tokį smūgį, kokio neturėjo per Nepriklausomybės laikotarpį.

Tą naktį, kai Seimas pirmą kartą nepatvirtino Arūno Valinsko parlamento pirmininku gal ir buvo parlamento salėje tokių Permainos koalicijos atstovų, kurie siekė pamokyti naujai iškeptą politiką už aroganciją. Ir darė tai sąmoningai. Bet žvelgiant į kandidato į premjerus Tėvynės Sąjungos lyderio Andriaus Kubiliaus veidą aiškiai matėsi, kad toks akibrokštas jam buvo netikėtas ir vargu, ar ši pamoka galėjo būti kolektyvinis Permainų koalicijos sumanymas, siekiant pastatyti A. Valinską į vietą.

Praėjusį savaitgalį po ilgos pertraukos į vieną salę vėl susirinko Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatai. Jautriu žodžiu į visus kreipėsi poetas, vienas Sąjūdžio pradininkų Justinas Marcinkevičius, kalbėjo Sąjūdžio politiniai bei ideologiniai lyderiai Vytautas Landsbergis ir Romualdas Ozolas, kiti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatai iš visos Lietuvos.

Per Vėlines, girdėjau dviejų pagyvenusių žmonių pokalbį. „ Ar matei tuos, galovynus per televizorių“, paklausė vienas pašnekovas. „O ką ten rodė“, pasiteiravo antrasis. „A. Valinską su kompanija“, nusijuokė šis. Nesupratau, kas tie galovynai ir kas bendra tarp jų ir naujai iškepto Lietuvos politiko, gal net būsimo Seimo pirmininko. Todėl paklausiau keleto vyresniojo amžiaus žmonių, ar jie girdėjo apie galovynus. Pasirodo, girdėjo.

Seimo rinkimai baigėsi ir daugiausia balsų gavusių partijų vadovai prabilo apie tai, su kuo žadama jungtis į porinkimines koalicijas. Realiausia atrodo centro dešiniųjų koalicija, bet joje netrūksta potencialių perbėgėlių, jei politikos vėjas pasisuks konservatorių nenaudai, šiems pabuvus valdžioje.