Neseniai Švėkšnos specialiojo ugdymo centre (SUC) kilęs skandalas privertė krūptelėti ne tik eilinius lietuvaičius, bet ir sujudino iki tol ramiai gyvenusius valdininkus. „Vaje, kaip galėjo atsitikti, kad šiame centre klestėjo ne tik smurtas, bet ir prostitucija, kai vyresnės mergaitės pardavinėjo vyrams jaunesnes?!“ – aikčiojo ne vienas.
Pradėti tyrimai
Šiandien Tauragės apskrities vyriausiajame policijos komisariate yra pradėti bent keli ikiteisminiai tyrimai dėl vaikų pardavimo prostitucijai. Šiuo atveju pardavėjai ir prostitutės – paauglės ir net mažametės. Kaip viešai buvo pranešta, vyresnės merginos dėdavo skelbimus į interneto svetaines arba paskelbdavo savo kontaktus vienoje televizijos laidų, o seksu susigundžiusiems klientams pasiųsdavo savo jaunesnes drauges.
Nustatyta, kad už seksualines paslaugas nepilnametės dažniau prašydavo ne pinigų, o rūkalų, drabužių, kvepalų, maisto ar alkoholio. Klientus nepilnametės patenkindavo čia pat – centro pašonėje esančiuose apleistuose pastatuose, automobiliuose ar netoliese esančiuose miškeliuose.
Klaipėdos apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas sakė, kad bandoma surinkti ir duomenų apie vyrus, kurie pirko ir išnaudojo nepilnametes. „Tai sudėtingas procesas, kadangi ryšiai užsimezgė per masines informavimo priemones, telefonai šiais laikais taip pat ne visi yra vardiniai. Šiokius tokius kontaktus gavome, kol kas įtarimus esame pateikę tik vienam vyrui. Ne visos mergaitės suinteresuotos kalbėti, kadangi nesupranta, kodėl prie jų prikibome ir ko norime. Trims nepilnametėms, išnaudojusioms savo jaunesnes drauges prostitucijai, šiuo metu pateikti įtarimai dėl pelnymosi iš prostitucijos, tačiau tyrimo eigoje jie gali keistis“, – sakė prokuroras.
Nurodymai duoti
Švėkšnos specialiojo ugdymo centro direktorė Laima Navickienė viešai dievagojosi, kad ji ir jos darbuotojai dėl mergaičių susitikinėjimo su įtartinais vyrais per mėnesį parašydavę po 5-6 skundus policijai, tačiau ne visada sulaukdavusi pagalbos. Direktorė piktinosi, kad už tai, jog viešai išdrįso prabilti apie problemą, dabar esanti viešai puolama.
Tačiau gilinantis į situaciją paaiškėjo, kad „bėda viena nevaikšto“: centro globotiniai prabilo apie patirtą smurtą ne tik iš bendraamžių, bet ir savo globėjų. Apsilankę nevyriausybinių organizacijų atstovai pamatė akivaizdų skirtumą: prieš keletą metų centrui skirti milijonai buvo panaudoti ne globotinių gerbūviui gerinti, bet centro darbuotojų bei vadovybės kabinetų remontui.
Kilęs skandalas, žinoma, pasiekė ir šalies prezidentės ausis, tad tuoj pat buvo sušauktas įvairių atsakingų institucijų pasitarimas prezidentūroje.
„Įvykiai Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, didėjantis patyčių aukų skaičius mokyklose apnuogino tikrąsias vaiko teisių apsaugos problemas. Atsakingos institucijos turi nustoti stumdyti atsakomybę, atsikratyti biurokratinio požiūrio ir imtis konkrečių veiksmų. Apie kiekvieną vaiką turi būti galvojama kaip apie savo“, – teigė į prezidentūroje vykusį pasitarimą sukviestiems įvairių atsakingų institucijų atstovams šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Vėliau šalies vadovės patarėja Daiva Ulbinaitė pranešė, jog per susitikimą prezidentė susidarė nuomonę, kad vienoje vietoje tokios koncentracijos tokių sudėtingų vaikų apskritai negali būti, nes neįmanoma užtikrinti jų priežiūros. „Prezidentė mano, kad Švietimo ir mokslo ministerija, perėmusi iš savivaldybės savo žinion šią specialiąją mokyklą, turėtų galvoti galbūt ir apie jos uždarymą ir likvidavimą“, – aiškino šalies vadovės patarėja. D. Ulbinaitė pabrėžė, kad ir kitos Lietuvoje veikiančios panašios įstaigos turi būti išskaidytos į mažesnes – globojančias ne daugiau kaip dešimt vaikų.
Na o šiomis dienomis šalies vadovė viešai pareiškė: „Yra duomenų, kad ir politikai dalyvavo (Švėkšnos SUC – aut. past.) vykusiuose baliuose su ikra ir su tos mokyklos vadovybe, taigi ten iš tiesų negražių dalykų buvo jau seniai. Jie buvo dangstomi, slapstomi ir gerai, kad pagaliau, bet, aišku, labai negražiai iškilo. Ir tikrai šią konkrečią situaciją reikia spręsti labai radikaliai“, – kaip kirviu nukirto D. Grybauskaitė. Tiesa, konkrečių politikų pavardžių prezidentė neatskleidė.
Baimė ar nenoras?
Deja, Švėkšnos atvejis – ne vienintelis. Šių eilučių autorė turi surinkusi nemažai informacijos apie tai, kas vyksta kitose panašiose įstaigose, girdėjusi ne vieno tokios įstaigos vadovo aiškinimus apie „nevaldomus globotinius“, „prastą teisėsaugos darbą“ ir pan., ne kartą girdėjusi vaiko teisių apsaugos, socialinių darbuotojų bei pedagogų pasiteisinimus dėl „pražiūrėtų“ vaikų.
Kodėl Lietuvoje klesti prekyba žmonėmis, net ir vaikų prostitucija? Kodėl institucijos , kurios turi pirmosios mušti pavojaus varpais, vis dar bijo garsiai kalbėti apie problemas? Apie tai ir svarstome su nevyriausybinės organizacijos „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms“ vadove Kristina MIŠINIENE.
– Vaiko teisių apsaugos, socialiniai darbuotojai, seniūnijų Vaiko gerovės komisijos, vaikų globos namai ir dar daugybė kitų institucijų, privalančių rūpintis vaiko gerove, socialiai remtinomis šeimomis yra arčiausiai potencialių aukų. Jos pirmosios turėtų mušti pavojaus varpais. Tačiau susidaro įspūdis, kad gaisro gesinti puolama tuomet, kai šis apėmęs jau visą namą – tarkim, kad Švėkšnos SUC atveju...
K. Mišinienė: – Tai didžiulė problema, kad ją spręsti imamasi tik tuomet, kai įvyksta kas nors baisaus. Važinėjame po visą Lietuvą, kviečiame į diskusijas, seminarus pedagogus, socialinius, vaiko teisių apsaugos darbuotojus, pateikiame konkrečių pavyzdžių, kaip dirbame, aiškiname, kaip galima laiku užkirsti kelią nusikaltimams.
Štai ir šį mėnesį užbaigėme JAV ambasados remtą projektą, kurio vykdymo metu apvažiavome 4 pasienio regione esančias savivaldybes ir kalbėjome apie šiose vietose vykstančią prekybą žmonėmis. Susidūrėme su tikrai puikiais žmonėmis, kurie, atrodo, ir išmano savo darbą ir viršvalandžius dirba, ir jautrūs, tačiau susėdus prie apskrito stalo išgirdome: pas mus viskas gerai. Ir tik tuomet, kai konkrečiais pavyzdžiais juos priremi, kad iš tiesų nėra gerai, pamažu tie darbuotojai atsiveria: ima pasakoti, kad tikrai pastebi prekybos žmonėmis, išnaudojimo reiškinius.
Štai Tauragėje paaiškėjo, kad paauglys pamokų metu talkino kontrabandininkams, kiti pasiguodė, kad buvo pranešta pareigūnams, tačiau niekas nesureagavo ir pan. Taigi, problema ta, jog tenka padėti daug pastangų, kad žmonės nebijotų viešai kalbėti apie tokias problemas.
Švėkšnos atvejis. Man užkliuvo šio centro direktorės viešai pasakyta frazė: „Bet juk visur tas pats vyksta, tik niekas nekalba“. Palaukite, tai jeigu tai vyksta visur, kodėl tylima? Ir antra, direktorė bando parodyti, jog ji drąsi, kad išdrįso pranešti apie tai, kas darosi jos vadovaujamame centre. Tačiau, ar tai drąsa?! O ar neprivalu pranešti, ar tai ne direktorės pareiga tai padaryti? Juk yra numatyta net baudžiamoji atsakomybė už nepranešimą apie nusikaltimą... Jeigu pranešimas apie nusikaltimą yra laikomas drąsa tokioje Europos Sąjungos šalyje, kuri yra pasirašiusi visas Žmogaus teisių konvencijas, kuri Briuselyje pirmoji kelia rankas, kai reikia ką nors apginti, tai visa tai rodo, jog reikia kažką smarkiai reformuoti ir keisti. Ir greičiausiai – mūsų sąmonėje.
Kodėl direktorė nesiėmė jokių veiksmų, kai jos auklėtiniai rašė pareiškimus apie centre patiriamą smurtą, kodėl ji, kai pareigūnai nesureagavo, kaip ji teigia, į jos pagalbos šauksmą, nesikreipė į kitas institucijas? Juk tai jos globotiniai, ji privalo užtikrinti jiems normalias gyvenimo sąlygas. Ar tas „laužas“, toji „liepsna“ turi pasiekti prezidentūrą, kad kas nors pajudėtų? Tad kol kas klausimas, kas yra šioms tarnyboms, kad gaisras imamas gesinti tik tuomet, kai jau nebėra kur dingti, lieka neatsakytas. Aš galvoju, kad turi būti nesaugu visiems socialiniams, vaiko teisių apsaugos darbuotojams, pedagogams, savivaldybių Vaiko gerovės komisijų darbuotojams, kurie mato tuos dalykus, kalbėti apie tai, ką jie mato, kai po to girdime tik spengiančią tylą mūsų krašte?
– Kai kurie socialiniai ir vaikų teisių apsaugos darbuotojai tvirtina, kad jie, girdi, neturi tiek galių, kad jų niekas negirdi, kad ne jų kompetencija ir pan? Ko gi iš tikrųjų trūksta?
– Manyčiau, jog būtina keisti požiūrį – štai kur esmė. Juk ir to paties Švėkšnos skandalo metu girdime: ko norėti, juk tos mergaitės jau pripratusios prie sekso, nėra čia kažkoks ypatingas įvykis... Ir toks požiūris vyrauja visuose lygmenyse. Tvirtinama: taigi, tie vaikai pripratę, kad juos muštų, kad juos prievartautų... O, va, mūsų nuosavas vaikas tai jau kitoks... O iš globos namų ar kitokių centrų – jau nurašyti... Kol mes taip mąstysime, tokius „laužus“, kaip Švėkšnoje, ir turėsime. Nepadės jokie nutarimai, jokie įstatymai. Ar ministerijų klerkai, kuriantys ir palaikantys tokius vaikų fabrikus nemato, kad vaikai pardavinėjami, išnaudojami, išvežami tiesiog pamokų metu,? Ir, kai staiga paskelbiamas viešai toks faktas, visi pašiurpsta: oi, kaip baisu! Ir tuo pačiu tvirtinama, kad tokie dalykai vyksta visur. Tai ko trūksta toms tarnyboms: žinių, supratimo ar noro išeiti iš savo kabineto ir apsižvalgyti, kas dedasi jų panosėje? Galų gale, ar apie tai turi kalbėti nevyriausybinės organizacijos? Manau, kad ministerijos turėtų sukrusti, tai jų tiesioginis darbas. Šiurpu, kad reikėjo sulaukti tų nelaimingų mergaičių automobiliuose, kad būtų peržiūrėti visi klausimai, kurie seniai turėjo būti išspręsti.
– Žodžiu, peršasi išvada, vaizdingai tariant, kad „nežino kairė, ką daro dešinė“?
– Taip, mano manymu, nėra vieningos sistemos socialiniam lygmenyje – nuo socialinės rizikos šeimos iki vaikų socializacijos centrų ir kitokio pobūdžio įstaigų. Įspūdis toks, kad niekam nei vienoje grandyje nėra svarbu, kas darosi šeimose ar socializacijos centruose – pasiuntė vaiką ir rūpestis nuo pečių nukrito. Jeigu tie socialiniai darbuotojai už kiekvieną tokį vaiką kovotų tarsi už savo gyvybę, turėtumėm kitokį vaizdą. O dabar tie vaikai patenka tarsi į mėsmalę, nes mąstoma: na ir ką, atiduokim tą vaiką į specialių poreikių ugdymo, vėliau į socializacijos centrą, dar vėliau į nepilnamečių pataisos namus, dar vėliau – į suaugusiųjų įkalinimo įstaigą. Ką dabar padarysi – genai kalti... Tačiau, jei visi tie darbuotojai kovotų už tuos pagalbos reikalaujančius vaikus kaip už nuosavus, kovotų už savo profesijos, diplomo prestižą, vaizdą matytume kitokį.
Turėtume reikliau pažiūrėti į tas pirmąsias grandis, kurios pirmiausiai turi pamatyti visas galimas grėsmes. Tačiau vėlgi – tai ministerijos prerogatyva: girdi, trūksta darbuotojų, maži atlyginimai, neprestižinis darbas, todėl dažnai ir dirba tie, kuriems nepavyko įsidarbinti kitur. Vyksta seminarai, konferencijos, mokymai – ir tarptautiniu mastu, daugybė idėjų projektų, gerų minčių išsirutulioja jų metu, tačiau tai tik teorija, valdininkų kalbos, o realybė yra visiškai kitokia. Visą tą milžinišką darbą dirba pavargęs nuo didžiulio krūvio socialinis darbuotojas, o jo laukia krūva nelaimingų vaikų. Aš nekalbu apie atskirus darbuotojus, kalbu apie sistemą, kai matome, kad visas gaunamas gėris tenka suaugusiųjų, o ne vaikų poreikiams tenkinti.
TIK FAKTAI
Kaip praneša Seimo kontrolierių įstaiga, sausio pabaigoje Seimo kontrolieriaus patarėjai, apsilankę vaikų socializacijos centruose, kur siekta įvertinti talpinimo į nusiraminimo kambarius tvarką, taip pat laikymo juose sąlygas, nustatė, kad tik dviejuose – „Gruzdžių“ ir „Saulutės“ socializacijos centruose nėra nusiraminimo kambarių, o vaiką ištikus nevaldomam emocijų protrūkiui su juo bendrauja socialinis darbuotojas, psichologas. Kituose – į nusiraminimo kambarius vaikai talpinami pažeidžiant teisės aktus, o Kauno vaikų socializacijos centre neteisėtai naudojamos papildomos suvaržymo priemonės – antrankiai, guminė lazda, ašarinės dujos.
Seimo kontrolierius Augustinas Normantas suabejojo nusiraminimo kambarių vaikų socializacijos centruose tikslingumu.Vis dėlto, jei būtų nuspręsta, kad nusiraminimo kambarius naudoti tikslinga, švietimo ir mokslo ministrui Dainiui Pavalkiui siūloma imtis priemonių, kad naudojant šiuos kambarius nebūtų pažeistos vaiko teisės ir užkirstas kelias neteisėtam specialiųjų priemonių naudojimui vaikų socializacijos centruose.
„Teisės aktai numato, kad vaikas į nusiraminimo kambarį patalpinamas, tik tuomet, kai dėl nevaldomo emocijų protrūkio kelia pavojų savo ir aplinkinių saugumui. Tačiau daugelyje socializacijos centrų vaiko patalpinimas į nusiraminimo kambarį taikomas kaip nuobauda“, – pabrėžia Seimo kontrolierius A. Normantas.
Xxx
O Švietimo ir mokslo ministerijos Komunikacijos skyrius pranešė, jog šiuo metu yra parengta ir svarstoma nauja Socializacijos centrų veiklos koncepcija, kurios pagrindinis tikslas – gerinti vaikų reabilitacijos ir socializacijos galimybes.
Švietimo ir mokslo ministerija artimiausiu metu rengs pasitarimą su Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos, Teisingumo, Vidaus reikalų ministerijų vadovais, Vaikų teisių kontrolieriaus tarnyba dėl socializacijos ir specialiojo ugdymo centrų tolimesnės veiklos.
Vieno vaiko ugdymui socializacijos centre skiriama apie 1570 eurų per mėnesį.
Pagalba visą parą
SOS numeriu +370 679 61 617 konsultuojami ir informuojami nukentėjusieji nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos bei pabėgę nepilnamečiai. Šiuo numeriu galima skambinti ir šeimų nariams, įvairių tarnybų atstovams, kurie įtaria apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
