Štai ir turime pirmąją Europos čempionato finalo dalyvę - Vokietiją. Vokiečiai šiaip ne taip palaužė traumų ir diskvalifikacijų pandemijos iškankintą karingąją turkų armiją, nors Bazelio kovos lauke abiejų rinktinių ginklai žvangėjo beveik vienodai stipriai.
Taktiniai pokyčiai
Vokietijos komandos treneris Joachimas Loewas pasielgė labai standartiškai ir ir į aikštę išleido lygiai tą patį vienuoliktuką, kaip ir ketvirtfinalyje su Portugalija, kai prieš blankai atrodžiusį Cristianą Ronaldo ir jo kompaniją buvo pasiekta nesunki pergalė. Negana to, vokiečių strategas net paliko tą pačią taktinę schemą 4–5–1 su vieninteliu Miroslavu Klose puolimo smaigalyje. Čempionate apverktinai atrodžiusiam kitam puolėjui Mario Gomezui vietos startinėje sudėtyje ir vėl neatsirado.
Turkų stovykloje naujienų buvo kur kas daugiau. Fatihas Terimas savo dispozicijoje turėjo tik 16 futbolininkų, nes vieni ligoninėje, kiti namuose įvairias traumas gydėsi Emre Belozoglu, Nihatas Kahveci, Servetas Cetinas ir Emre Gungoras, o dar keturi žaidėjai - Emre Asikas, Tuncay‘us Sanli, Arda Turanas bei vartininkas Volkanas Demirelis - turėjo priverstinį laisvadienį dėl ne laiku ir ne vietoje prisirinktų geltonų ar raudonų kortelių.
uefa.com nuotr.
Taigi imperatoriumi vadinamam Turkijos futbolo specialistui reikėjo labai smarkiai pasukti galvą norint iš likusių sveikų turkų sulipdyti komandą, galinčią pasipriešinti vokiečiams. Kaip ir jo kolega, F. Terimas pasirinko atsargią taktinę schemą su vieninteliu snaiperiu Semihu Senturku priekyje.
Parodyk, kaip žaidi, pasakysiu, kas esi...
Nepaisant visų negandų ir nelaimių būtent turkai pirmieji susitvarkė su rungtynių įtampa ir dažniau lankėsi aiškia dvikovos favorite laikytos Vokietijos aikštės pusėje, kartais net įkeldami koją ir į jos baudos aikštelę. Tiesa, nei Kazimui-Richardsui, paleidusiam tolimą bombą, nei Hamitui Altintopui, pabandžiusiam savo laimę iš arčiau, įvarčio pasiekti nepavyko.
13 minutę Ayhanas Akmanas varžovų baudos aikštelėje parideno kamuolį į laisvą plotą aktyviajam Kazimui-Richardsui, bet šio tarsi iš patrankos iššautas smūgis, nors ir pramušė Jensą Lehmanną, bet atsitrenkė į skersinį. Vokiečiai buvo akivaizdžiai nepasiruošę tokiai mačo eigai ir iš nuostabos tik kraipė galvas.
Kol jie tą darė ir bandė atsikvošėti Turkijai pagaliau pavyko suregzti ir rezultatyvią ataką – 22 minutę po sumaišties Vokietijos baudos aikštelėje kamuolys dar kartą atšoko į skersinį, bet po to nukrito tiesiai po kojomis Ugurui Boralui. Turkas į kamuolį kaip reikiant nepataikė, bet ir to užteko, kad pasimetęs Jensas Lehmannas, susipainiojęs tarp savo paties kojų ir visiškai praradęs nuovoką, būtų nuginkluotas – 1:0.
uefa.com nuotr.
Panašu, kad tokio šalto dušo Joachimo Loewo auklėtiniams kaip tik ir reikėjo, nes po kelių minučių jau jie iš džiaugsmo kėlė rankas į viršų. Kairiuoju kraštu prasiveržęs į saugo poziciją prieš rungtynes nustumtas Lukasas Podolskis nepagailėjo kamuolio Bastianui Schweinsteigeriui, kuris, įspūdingai aplenkęs turkų gynėją Mehmetą Topalą ir iššokęs jam iš už nugaros, technišku smūgiu pasiuntė kamuolį į tolimąjį Rustų Recbero vartų kampą – 1:1.
Po tokios įvykių gausos nei vienos, nei kitos komandos žaidėjai atsitraukti į gynybą ir ramiai laukti pirmojo kėlinio nesiruošė. Turkams nepavyko paspęsti dirbtinės nuošalės spąstų ir tuo vos nepasinaudojo Lukasas Podolskis - pabėgęs nuo gynėjų jis neįvertino vartų dydžio ir šovė gerokai virš jų.
Skolingi neliko ir Turkijos futbolininkai. Kartą jau pajutęs įvarčio skonį Uguras Boralas nusprendė, kad šiandien yra jo diena ir pabandė tolimu ir klastingu baudos smūgiu iš kampo užklupti vokiečių vartų sargą nepasiruošusį. Vis tik kaip reta patikimai sužaidęs Jensas Lehmmanas kumščiais išnešė kamuolį toliau nuo savo tvirtovės.
Pirmajame kėlinyje daug geriau už savo priešininkus rungtyniavę turkai nesugebėjo susikrauti bent jau minimalios persvaros ir nuojauta kuždėjo, kad jiems dar 45 minutėms parako žaisti tokiu pačiu tempu gali ir neužtekti. Vis dėlto tenka pripažinti, kad ilgiau kontroliavę kamuolį, dažniau smūgiavę į vartus ir sukūrę daugybę pavojingų epizodų (du kartus pataikė į skersinį) F. Terimo auklėtiniai dar kartą įrodė, kad aikštėje žaidžia ne ant marškinėlių užrašytos pavardės, o žmonės.
eurosport.com nuotr.
Tiesa, po pertraukos, matyt, prisiminę, kad ir jie šį tą moka, kiek atkuto ir vokiečiai. 52 minutė turkams vos netapo katastrofiška. Philippas Lahmas baudos aikštelės prieigose išmaudė Sabrį Sarioglų ir šis per daug negalvodamas patiesė Miunchenos „Bayern“ žaidėją ant žaliosios vejos. Iki tol beveik be klaidų teisėjavęs rungtynių arbitras iš Šveicarijos Massimo Busacca nutarė, kad Ph. Lahmas greičiausias bus užkliuvęs ne už varžovų kojos, o už baudos aikštelės linijos, ir į epizodą kištis nesiryžo.
Kaip parodė vaizdo pakartojimas, vienuolikos metrų baudinio gal ir nebūtų reikėję skirti, nes Sabri Sarioglu nuskynė atraminę vokiečio koją, kuri buvo ne baudos aikštelėje, bet nevykęs teisėjo sprendimas sukėlė emocijų bangą visame stadione ir jame nuvilnijo švilpimų banga.
57 minutę savo nepasitenkinimą įtartinais teisėjo veiksmais jau reiškė Turkijos žaidėjai ir sirgaliai. Hamitas Altintopas švariausiai išmušė kamuolį iš po Michaelio Ballacko kojų, bet M. Busacca išgalvojo pražangą ir paskyrė gana pavojingą baudinį – tiesiai prieš Rustu Recbero ginamus vartus. Prie kamuolio stojo pats „nukentėjusysis“, bet iš arbitro dovanos savo rinktinei nesugebėjo išpešti nieko doro ir smūgiavo tiesiai į tvarkingai išrikiuotą turkų žaidėjų sienelę.
Savo kojos taiklumą patikrino ir Thomasas Hitzlspergeris, bet abu jo tolimi šūviai, nors ir buvo įspūdingi, tikslo nepasiekė. Žaidimas visiškai išsilygino, o progų tiek prie vienų, tiek prie kitų vartų vis mažėjo. Ir kai jau atrodė, kad be pratęsimo niekaip nebus apsieita, kaip perkūnas iš giedro dangaus į turkų vartus krito įvartis.
bbc.co.uk nuotr.
79 minutę Ph. Lahmas iš kairiojo krašto pakabino kamuolį į baudos aikštelę ir ten aukščiau už visus pakilęs Miroslavas Klose ramiu galvos mostu išvedė vokiečius į priekį – 2:1. Už praleistą įvartį kelių beržinės košės porcijų nusipelno ne tik aplaidžiai varžovą iš savo akiračio paleidę turkų gynėjai, bet ir 35-erių metų veteranas vartų sargas Rustu Recberas, palikęs savo vartus ir nesugebėjęs net rankomis pasiekti kamuolio.
Įvartis, be abejo, nieko dar nereiškė ir turkai kapituliuoti net nesiruošė. Iš pradžių nesėkmingai pakėlę kampinį, po kelių minučių jie savo vis tik pasiekė. 86 min. dešiniajame krašte Sabri Sarioglu išsivadavo iš Ph. Lahmo globos ir atliko perdavimą prie artimojo varžovų vartų virpsto. Ten pirmasis suskubęs Semithas Senturkas iš neįtikėtinai aštraus kampo nuginklavo Jensą Lehmanną, ir šiam beliko tik bejėgiškai skėstelėti rankomis dėl dar vienos savo klaidos.
Vis dėlto pačioje susitikimo pabaigoje sėkmės, likimo ir atsitiktinumo deivė Fortūna atsuko nugarą Turkijos rinktinei. 90 minutę ilgą distanciją sukoręs Ph. Lahmas priartėjo prie turkų baudos aikštelės, sužaidė sienelę su Thomasu Hitzlspergeriu ir iššokęs vienas prieš Rustu Recberą nedvejodamas pasiuntė kamuolį į vartų tinklą – 3:2. Vokietijos žaidėjai šventė, Joachimas Loewas it mažas vaikas, gavęs saldainį, šokinėjo iš laimės iki padebesių, ir net turkai po tokio nokautuojančio smūgio į paširdžius atsitiesti jau nebesugebėjo.
uefa.com nuotr.
Verta paminėti, kad to epizodo, kai buvo pasiektas įvartis, pradžioje turkai maldavo savo priešininkus išmušti kamuolį į užribį, nes vienas jų žaidėjas gulėjo ant vejos. Deja, F. Terimo vyrai ne tik kad nesulaukė gailestingumo, bet ir buvo priversti trečią kartą traukti kamuolį iš savo vartų bei atsisveikinti su Senojo žemyno futbolo fiesta.
Vokietijos žaidėjai, nusileidę savo priešininkams pagal kone visus žaidimo komponentus, pranoko juos savo meistriškumu ir fantastiška progų realizacija. Užtenka paminėti, kad visi trys vokiečių smūgiai į Rustu Recbero vartus buvo vainikuoti sėkme ir pasiekė tikslą. Be abejo, tai didžiulis akmuo ir į vartininko daržą, nes per visas rungtynes neatremti nė vieno šūvio tikrai nėra svajonių viršūnė.
Patys turkai į varžovų vartus pataikė net vienuolika kartų, bet pelnė tik du įvarčius – paprasčiausiai turkai, pajutę, kad J. Lehmannas nesijaučia labai tvirtai, itin dažnai naudojo savo tolimąją artileriją.
Geriausias žaidėjas
Philippas Lahmas. Pirmajame kėlinyje šiek tiek snūduriavęs Ph. Lahmas prabudo po pertraukos. Vos neuždirbęs vienuolikos metrų baudinio, atlikęs rezultatyvų perdavimą M. Klosei ir pats įmušęs lemiamą įvartį, Vokietijos rinktinei atvėrusį duris į finalą, kairiojo krašto gynėjas dar kartą pademonstravo, koks universalus ir naudingas komandai jis yra.
Pripažinęs, kad vokiečiai sužaidė tikrai ne pačias geriausias savo rungtynes, 24-erių metų „Bayern“ žvaigždė įvartį, pasiektą pačioje mačo pabaigoje, įvardino kaip patį svarbiausią per visą ligšiolinę savo karjerą.
eurosport.com nuotr.
Rungtynių nevykėlis
Jensas Lehmannas. Taip, Vokietija laimėjo ir nugalėtojai turėtų būti lyg ir neliečiami, bet kone visą rungtynių laiką akis badęs neužtikrintas vokiečių vartų sargo žaidimas, negali likti tinkamai neįvertintas. Tiek pirmojo, tiek antrojo turkų įvarčio metu J. Lehmannas sužaidė, švelniai tariant, tikrai neidealiai. Jei pirmu atveju susigaudyti kilusioje sumaištyje ir apginti savo vartus gal ir nebuvo labai paprasta, tai susitikimo pabaigoje naujasis „Stuttgart“ vartų sargas tikrai turėjo išgelbėti savo komandą. Semithas Senturkas iš itin aštraus kampo smūgiavo nei stipriai, nei išradingai, tad J. Lehmannas sureaguoti į ši turko bandymą tiesiog privalėjo – tuo labiau, kad kamuolys į vartus įriedėjo per artimąją vartų kampą. Panašu, kad vokiečio reakcija ir instinktai jau yra gerokai atbukę ir iš rinktinės pasitraukus legendiniam Oliveriui Kahnui, vartininko pozicija Vokietijai tapo didele problema ir bene silpniausia komandos grandis.
Žmogus su švilpuku
Šveicaras Massimo Busacca nė iš tolo nepriminė šveicariško laikrodžio. Nors ir pasirinkęs taktiką per daug nesikišti į žaidimą bei netrukdyti žaidėjams patiems išsiaiškinti savo santykius, jis padarė keletą grubių klaidų. Jei pirmajame kėlinyje vadinamųjų „kliurkų“ arbitrui daugiau ar mažiau pavyko išvengti, tai po pertraukos klaidos klaidelės pasipylė. Taip, pačių rungtynių M. Busacca per daug gal ir nesugadino ir nepriėmė katastrofiškų kuriai nors komandai sprendimų, bet galėjo pasirodyti ir geriau.
eurosport.com nuotr.
Vokietijos perspektyvos
Vokiečiai bet kokiu atveju jau žais Europos pirmenybių finale, o tai tikrai nėra prastas pasiekimas. Prieš lemiamą mūšį dėl čempiono titulo Joachimo Loewo žaidėjai turės viena diena daugiau poilsio nei jų varžovai, tad tai jiems irgi gali pasitarnauti. Be to, kaip po pusfinalyje išvargtos pergalės prieš turkus pripažino ir patys Vokietijos futbolininkai, jie tikrai neparodė viso savo potencialo ir sužaidė blankokas rungtynes, o tai gali būti irgi geras ženklas – juk dviejų mačų iš eilės prastai sužaisti tokia komanda negali. Tad naujasis Europos futbolo karalius paaiškės jau sekmadienį Vienos stadione ir Vokietija turi visas galimybes juo tapti.
