REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Birželio mėnesį Europoje siautusi futbolo karštinė baigėsi. Henry Delaunay vardo trofėjų į savo tėvynę parsigabens Luiso Aragoneso vadovaujama nenugalimoji ispanų armada, kuri finale rezultatu 1:0 įveikė Vokietijos vienuolikę.

REKLAMA
REKLAMA

Pasiekimai

Laimėję Europos čempionato finalą, ispanai tapo tik trečiąja rinktine, kuriai H. Delaunay vardo trofėjų pavyko iškovoti daugiau nei kartą. Ispanų varžovai vokiečiai liko su 3 trofėjais savo sąskaitoje, tuo tarpu prancūzai Senojo žemyno pirmenybes yra laimėję dusyk. Ispanai Europos čempionate triumfavo po 44 metų pertraukos. Be to, per pastaruosius 24 metus ši Pirėnų pusiasalio valstybė nė karto nebuvo įveikusi nė Europos, nė Pasaulio čempionato finalinio etapo ketvirtfinalio barjero.

REKLAMA

Prieš šį čempionatą nuolat kritikuotas treneris Luisas Aragonesas tapo vyriausiu strategu, atvedusiu savo ekipą į pergalę Europos čempionate. Susitikimo dieną L. Aragonesui, kuris po čempionato palieka Ispanijos nacionalinę rinktinę ir keliasi dirbti į Stambulo „Fenerbahce“, buvo 69 metai ir 338 dienos.

Nepaisant to, kad dėl traumos nežaidė šios dienos rungtynėse, Ispanijos rinktinės puolėjas Davidas Villa be aukso medalio gimtinėn parsiveš ir rezultatyviausio čempionato žaidėjo titulą. D. Villa čempionate pasižymėjo 4 kartus ir vienu įvarčiu aplenkė artimiausius konkurentus: rusą Romaną Pavliučenko, vokietį Lukasą Podolskį, šveicarą Hakaną Yakiną bei turką Semihą Senturką. Tiesa, reikia pridurti, kad D. Villa visus savo įvarčius sumušė dar per pirmąsias dvi šio čempionato rungtynes ir nuo to laiko tylėjo.

REKLAMA
REKLAMA

Vokietija pratęsė pergalių bei pralaimėjimų Europos čempionatų finaluose loginę seką. Vokiečiai laimėjo 1972 metų Europos čempionato finalą, tačiau pralaimėjo 1976 metų pirmenybių finale. Dar po 4 metų vėlgi buvo iškovota pergalė, o 1992 metais patirtas pralaimėjimas. Galiausiai 1996 metais vokiečiai vėl nugalėjo, tad, tęsiant seką, sekmadienį J. Loewo auklėtiniai turėjo pralaimėti. Būtent taip ir įvyko...

Be to, vokiečių kapitonas Michaelis Ballackas šiais metais pralaimėjo jau antrą europinio turnyro finalą. UEFA Čempionų lygos finale jo atstovaujamas Londono „Chelsea“ klubas turėjo pripažinti „raudonųjų velnių“ iš Mančesterio pranašumą, o dabar ir Vokietijos nacionalinė vienuolikė kluptelėjo nužygiavusi iki pat finišo tiesiosios.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Verta prisiminti, kad iki šiol vos 4 žaidėjams yra pavykę laimėti Europos čempionatą prieš tai su savo klubu patyrus nesėkmę Europos klubinių komandų taurės turnyre. Madrido „Real“ klubui atstovavę Ignacio Zoco bei Amancio Amaro 1964 metais triumfavo su Ispanijos rinktine, o 1980 metais „Hamburger“ vienuolikės žaidėjai Manny Kaltas bei Horstas Hrubeschas tą patį pakartojo atstovaudami Vokietijos vienuolikei.

Be to, Vokietijos rinktinės vartų sargas Jensas Lehmanas šiose rungtynėse tapo Europos čempionatų rekordininku. Iš Londono „Arsenal“ į „Stuttgart“ vienuolikę persikėlęs futbolininkas tapo pačiu vyriausiu futbolininku, kada nors žaidusiu Senojo žemyno pirmenybių finale.

REKLAMA

Parodyk, kaip žaidi, pasakysiu, kas esi...

Prieš šį čempionatą rašiau, kad Šveicarijoje ir Austrijoje bus daugiau dramos nei Šekspyro „Hamlete“, daugiau aistrų nei iki gyvo kaulo įgrisusiose meksikietiškose muilo operose, daugiau intrigos nei liaudies garbiname pigiame Dano Browno „Da Vinčio kode“, daugiau veiksmo nei visuose jūsų iki šiol matytuose Holivudo filmuose, daugiau meilės bei pasiaukojimo savo komandai nei Giuseppes Verdi operoje „Rigoletas“ bei daugiau neapykantos varžovams nei Hunterio S. Thompsono „Baimėje ir neapykantoje Las Vegase“.

REKLAMA

Dabar panašu, kad šie žodžiai pasitvirtino ir futbolo gurmanai 3 savaites galėjo mėgautis futbolo aikštelėse vykusiais mūšiais. Čempionate būta visko: ir įspūdingų mirtinų dūrių paskutinėmis rungtynių minutėmis, ir beviltiškų pasirodymų, kai komandos žaidėjų akyse susitaikymas su niūria lemtimi matomas dar net nenuaidėjus finaliniam teisėjo švilpukui. Būta kilnios kovos, paremtos garbingo žaidimo principais, ir manipuliacijų, kuriomis siekta apmulkinti mūšiui vadovaujančius arbitrus bei išprovokuoti priešininkus. Tris savaites džiaugsmas bei ašaros, triumfas ir neviltis, aistra ir abejingumas žengė koja kojon. Galiausiai visą šią futbolo šventę vainikavo Vienoje įvykęs čempionato finalas, kuriam abejingi neliko net ir aukščiausi valstybių politikai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ernsto Happelio vardo stadione kartu ispanais pergale džiaugėsi karalius Juanas Carlosas su karaliene Sofia bei ministras pirmininkas Jose Luisas Zapatero. Su vokiečiais kartu pralaimėjimo kartėliu dalinosi šalies prezidentas Horstas Kohleris bei kanclerė Angela Merkel. Futbolu susiviliojo ir buvęs JAV gynybos sekretorius Henry Kissingeris, buvęs Formulės-1 čempionas Michaelis Schumacheris ir Holivudo žvaigždė Harissonas Fordas. Visi jie atvyko atiduoti pagarbos sporto karaliui futbolui bei pagrindiniams futbolo spektaklio atlikėjams, t. y. patiems futbolininkams, kurie pastarąsias savaites buvo patys geriausi savo šalių ambasadoriai. Pagarba jiems!

REKLAMA

Jei kalbėsime trumpai, finalinių rungtynių verdiktas yra aiškus – ispanai nusipelnė pergalės. Luiso Aragoneso auklėtiniai tapo pirmąja ekipa nuo pat 1984 metų Prancūzijos rinktinės, sugebėjusia laimėti ne tik visas grupės etapo varžybas, tačiau po to dar ir iškovoti nugalėtojos titulą. Ispanų futbolas veikiausiai sužavėjo daugelį.

L. Aragoneso ekipa į vieną lydinį sujungė tai, kas yra geriausia – individualų meistriškumą bei komandinę drausmę. Jei tarkime portugalai tikrai gali būti vadinami kamuolio virtuozais, tai taip pat gali būti konstatuota, kad jų ekipa stokoja disciplinos bei tvarkos aikštėje. Jei Vokietijos rinktinė neabejotinai yra gerai sustyguotas mechanizmas, tai taip pat gali būti priduriama, kad šioje ekipoje, galbūt išskyrus Michaelį Ballacką, stinga žaidėjų, kurie savo individualiais veiksmais galėtų turėti įtakos rungtynių baigčiai.

REKLAMA

Ispanų gretose atrodo nestigo nieko. Komanda turėjo aiškų žaidimo braižą, kurio laikėsi viso čempionato metu: gausybė tikslių, trumpų perdavimų padėdavo užvaldyti aikštės vidurį bei pamažėle smaugti priešininkų gynybą. Tačiau gynybos užnugariu irgi visuomet būdavo pasirūpinama ir ispanai niekada strimgalviais nepuldavo atakuoti priešininkų gynybinių įtvirtinimų. O ir priežasčių strimgalviais pulti ispanai turėjo nedaug, nes išskyrus nieko nebelėmusias grupės etapo rungtynes su Graikija L. Aragoneso auklėtiniams taip nė karto ir neteko vytis varžovų. Į pergalę nenugalimoji armada žygiavo ramiai ir užtikrintai. Prie šios komandinės taktikos pridėjus tokius virtuozus kaip Fernando Torresas, Xavi ar Čescas Fabregasas, gavosi puikus sprogstamasis užtaisas, nuo kelio šlavęs visas po kojomis pasipainiojusias ekipas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Finalo susitikime ispanai žaidimo gijas taipogi laikė savo rankose. Vėlgi, kaip ir rungtynėse su rusais, Pirėnų pusiasalio atstovai savo varžovams vos vieną kartą leido smūgiuoti į vartų plotą. Pristabdytas buvo tiek M. Ballackas, tiek atkrintamosiose varžybose įsismaginęs Bastianas Schweinsteigeris. Nepastebimas liko ir L. Podolskis.

Apskritai vokiečių žaidime netrūko techninio broko, o be to, trenerio Joachimo Loewo atlikti keitimai didelės naudos komandai neatnešė. Jei vadovausimės Victoro Hugo išmintimi, kad, leidžiantis į prarają, kiekvienas judesys yra problemos sprendimas, tai nė vienas J. Loewo judesys vokiečių iš bedugnės neištraukė.

REKLAMA

Nei Kevinas Kuranyi, nei Mario Gomezas žaidimo atakuojant nepagyvino. Pastarasis „Stuttgart“ ekipos puolėjas apskritai gali būti laikomas vienu didžiausių šio čempionato nusivylimų. Būtent bedantis vokiečių puolimas ir paskandino vokiečių ledlaužį.

Geriausias žaidėjas

Fernando Torresas tapo paskutiniuoju Balsas.lt geriausio rungtynių žaidėjo titulo laimėtoju. Šiame Europos čempionate Fernando įvarčiais nežibėjo ir jų pelnė vos 2. Tačiau būtent tas antrasis įvartis gali būti vadinamas auksiniu, kadangi jo dėka laimėtas finalinis susitikimas. Negana to, Fernando buvo itin aktyvus aikštėje ir nuolat stengėsi neleisti atsikvėpti vokiečių gynėjams.

REKLAMA

1984 metais, kai ispanai paskutinį kartą žaidė Senojo žemyno pirmenybių finale, El Ninjo pravardžiuojamam futbolininkui tebuvo vos 3 mėnesiai. Ironiška yra tai, kad žmogus, kuris tą dieną nužudė Ispanijos rinktinę, šiandien įteikė F. Torresui aukso medalį. „Liverpool“ puolėjas trofėjų gavo iš UEFA prezidento bei rezultatyviausio 1984 metų Europos čempionato žaidėjo Michelio Platini rankų.

Rungtynių nevykėlis

Šį titulą visi kartu turi pasidalinti Vokietijos rinktinės gynėjai. Šis apdovanojimas jiems skiriamas tiek už pasirodymą finale, tiek už viso čempionato metu demonstruotą formą. Kaip puikiai pastebėjo portalas „Goal.com“, ši Vokietijos gynybos linija yra bene pati blogiausia nuo pat praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio. Kažkada Vokietija turėjo tokius gynėjus kaip Franzas Beckenbaueris, Berti Vogtsas, Mathiasas Sammeris ar Andreasas Brehme. Dabar Vokietijos rinktinės gynėjai išsiskiria nebent savo fiziniais duomenimis, tačiau aikštėje akivaizdžiai matyti, kad jie sunkiai spėja su varžovų puolėjais.

REKLAMA
REKLAMA

Philippas Lahmas puikiai gali įsijungti į atakas, tačiau jo ginamame krašte tiek per pusfinalį, tiek per finalą neretai žiojėjo milžiniškos skylės, o ir pats žaidėjas, išeikvojęs daug jėgų atakoje, dažnai nesuspėdavo paskui savo ginamuosius.

Vidurio gynėjų pora Christophe‘as Metzelderis bei Peras Mertesackeris irgi nežibėjo ir dažnai darydavo tiek pozicinių klaidų, tiek pralaiminėdavo kovą vienas prieš vieną. Arne Friedrichas taip pat buvo tik pilka pelytė.

Verta pastebėti, kad įvarčio į vokiečių vartus šiame čempionate nepelnė vos dvi ekipos – Lenkija bei Austrija. Nė viena šių ekipų tikrai nepasižymi puikiu puolimu – abi komandos turnyre pelnė vos po vieną įvartį. Tuo tarpu visi kiti varžovai kamuolį į Jenso Lehmano ginamus vartus siuntė bent po vieną kartą. Apibendrinant galima konstatuoti, kad vokiečius šiame čempionate dažnai gelbėjo ne gebėjimas gintis, o gebėjimas įmušti daugiau įvarčių nei varžovai.

Būtent J. Lehmanas finalo susitikime kelis kartus gelbėjo savo ekipą nuo įvarčio. Vis dėlto klaidų jam pačiam taip pat nepavyko išvengti – dėl vienintelio įvarčio šis vartininkas kolektyvinę atsakomybę turėtų pasidalinti su P. Lahmu.

REKLAMA

Žmogus su švilpuku

UEFA patikėjo italui Roberto Rosetti diriguoti tiek pirmosioms, tiek paskutiniosioms šio čempionato rungtynėms. Jei pirmosiose rungtynėse, kai susitiko Šveicarija bei Čekija, ir buvo galima ginčytis, kad italas atėmė pelnytą 11 metrų baudinį iš turnyro šeimininkų, tai sekmadienį didelių priekaištų R. Rosetti veikiausiai negali turėti niekas. Taip, buvo epizodas, kai savo baudos aikštelėje ranka žaidė Joanas Capdevila ir, jei teisėjas būtų skyręs baudinį, jis veikiausiai būtų buvęs teisus. Teisėjas pasirinko kitą sprendimą ir vėlgi - smarkiai priekaištauti jam dėl to negalima.

Be to, arbitras parodė 4 geltonas korteles, tačiau visi prasikaltusieji buvo nubausti teisingai - kas kentėjo už pernelyg ilgą liežuvį, o kas už priešininko sveikatos netausojimą.

Pastaba kritikams

„Kiekviena epocha, kai tik išsprendžiama jos mįslė, tarsi sfinksas nugrimzta į prarają“ – teigė vokiečių poetas Heinrichas Heine. Europos futbolo čempionate į visus klausimus jau atsakyta ir kurį laiką dar gyvi būsiantys prisiminimai apie kovas Austrijos bei Šveicarijos stadionuose nusės į atminties gilumą, o naujų kovų ištroškę sirgaliai nenustygdami vietoje nekantriai žvelgs į ateitį.

REKLAMA

Futbolo teatro uždanga Austrijoje bei Šveicarijoje jau nusileido, tačiau futbolo mėgėjų gyvenimo ritmas ir toliau pulsuos sporto karaliaus ritmu. Balsas.lt taip pat liks ištikimas šiai sporto šakai. Dalinsimės karšiausiomis vasaros transferų naujienomis, sieksime supažindinti su įdomiausiais futbolo istorijos puslapiais, kviesime į Lietuvos čempionato rungtynes.

„Netoliese matyti pusiau subyrėjęs stadionas, pastaraisiais metais jis visai suskydo ir susmuko, pro betono plokštes po lietaus ima kaltis žolė, tribūnos apšiktos balandžių...“ – taip apie Charkovo „Metalist“ komandos stadioną savo knygoje „Depeche Mode“ rašo ukrainiečių rašytojas Serhijus Žadanas. Mūsų stadionai tikrai kažkuo primena šį vaizdą, tačiau tai tikrai nėra priežastis spjauti į lietuvišką futbolą, kuris žada intriguojančią kovą dėl A lygos medalių. Iki pasimatymo stadionuose!

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų