Pavyzdžiui, socialiniai tinklai ar kompiuteriniai žaidimai gali paskatinti formuotis tokį vaikų pasaulio supratimą, kad žmonės yra nemirtingi, turi neribojamą kiekį gyvybių, kai iš tiesų mirtis yra viena ir galutinė – žiniasklaida apie tai informuodavo jau nuo savo atsiradimo laikų, pavyzdžiui, viešai skelbdama nekrologus. Dabar mirties tema dažnai yra pristatoma viešai ir dėl geopolitinės situacijos, t.y., karo Ukrainoje, taip pat nuolat įvykstant įvairioms nelaimėms ir nusikaltimams. Šis straipsnis ciklo „Žurnalisto darbas iš arti“ dalis, kuriame nagrinėjama, koks yra patikimų šaltinių vaidmuo viešinant informaciją apie mirtis ir kalbant tokiomis jautriomis temomis. Kartu straipsnyje nagrinėjama, kodėl svarbu, kad apie mirtį kalbėtų tam kompetencijos turintys ekspertai, pavyzdžiui, kunigai, psichologai, tinkamai apmokyti žurnalistai.
Nagrinėjamas ir praktinis aspektas – kaip apsisaugoti nuo visos dezinformacijos socialiniuose tinkluose, kur siekiama provokuoti, pateikiama daug melagingų žinių, kurios kartais iškreipia žmogaus psichiką, paveikia gebėjimą suvokti informaciją ir kontekstą, kuriame ji pateikiama.
Apie tai diskutuoja kunigas, vienuolis pranciškonas Edvinas Jurgutis ir psichologas Edvardas Šidlauskas.
Kaip jūs apibūdintumėte, koks dabar tas santykis šiuolaikinės visuomenės su mirusiais žmonėmis? Ar žmonės jau bijo mirties, gal į mirtį žvelgia labiau su baime negu anksčiau?
Kun. E. Jurgutis: Man atrodo, yra toks nukrypimas, nesupratimas. Kartais man keisčiausia, kai esu išgirdęs, kad neatveža vaikų į laidotuves, ypatingai jeigu su karstu, nes nenori traumuoti, nerodyti, bet tada mes suprantame, kai vaikai žiūri Helovyną ar kitus filmus, zombius, kur per filmą tūkstančiai šaudomi ir viskas gerai, vaikas gali žiūrėti, tačiau pamatyti savo artimą kažkaip trauma.
Su mirtimi mes tarsi bijome, bėgame nuo mirties, bet į virtualią mirtį esame labai atviri. Man atrodo, čia yra toks dalykas, kad mes labai daug mirties išgyvename virtualiai šiandien, galime pamatyti – dėl to ta realybė jiems labai nutolo.
Ar jūs norite pasakyti, kad ta virtuali erdvė, jeigu mes žiūrime filmus ar kažką kito, mes tarsi galime matyti pačius baisiausius vaizdus, bet kai gyvai esame prie savo artimo ar mirusio žmogaus, mes tarsi bijome labiausiai?
Kun. E. Jurgutis: Taip, būtent. Gal ta virtuali realybė, kur viską galime matyti taip tikroviškai, ištrynė ribą tarp tikro ir netikro. Aš skaičiau ir mačiau tyrimus, kuriuose būtent kalbama apie vaikus, kaip riboti kompiuterinius žaidimus, ką leisti ir ko neleisti.
Ypač Amerikoje matėme daug pavyzdžių, kur žmonės tampa nepakaltinami, nes nesupranta, ką padarė, mat užaugo visą gyvenimą žaisdami kompiuterinius žaidimus, kur galima šaudyti, žudyti, bet paspaudi „Enter“ ir prasideda iš naujo, turi naują gyvybę, labai paprasta pabėgioti nuo policijos.
Man atrodo, kai mes ateiname prie numirusių, pamatome savo žmogų ir suprantame. Net man pačiam būnant maldoje atrodo: „Tuoj dar sujudės, tuoj atsimerks ir atsikels“, bet tu turi suprasti, ir po truputį per gedėjimą supranti, kad taip nebebus.
Palaidojimo liturgija, kai mes išlydime, atiduodame žemei, mes suprantame, kad viskas – žemiškoji kelionė baigėsi, tačiau žmogus, nematęs realiai, o visą laiką matęs tik tai, kur paspaudi mygtuką ir vėl prasideda, vykdo misijas su tūkstančiais žmonių.
Jaunimas nebesupranta, kad vienas veiksmas gali būti toks, kad nebebus atgal mygtuko, nebebus, kad jis atsikels. Kartais jaunimas gali galvoti, kad muštynėse, trenks ir atsikels, bet kartais trenkia ir neatsikelia.
Atsisveikinimas su mirusiu yra ypač svarbus, ar ne?
Kun. E. Jurgutis: Tai turbūt esminis klausimas gedėjimo procese – paleidimas. Dažnai raginu, kad žmonės eitų ir rinktųsi, nes tikrai tai gal labiau iš psichologinės pusės atskleistų, bet tai yra tai, kad aš pamačiau, aš atėjau.
Ypatingai žmonės, kurie neatvyksta iš užsienio, kartais mirusįjį laiko šaldytuve, kad tik galėtų atvykti. Tu ateini, pamatai ir sakai: „Aš buvau, aš atėjau, ir aš mačiau, kaip iškeliavo“.
Ypatingai po mirtinos traumos, žmogus ateina ir jis tikisi: „Gal vieną dieną grįš, parskris, pasibels į duris“ ir laukia. Bandai žmogų nuteikti, bet jeigu jis nematė, negirdėjo, neišgedėjo, neišleido, jis tikisi ir toliau prabunda sakydamas: „O gal jis grįžo?“, žmogus ir po 10 metų toliau laukia.
Reikia padėti susitaikyti, paleisti, dėl to labai svarbu, jeigu tik gali, pamatyti, išlydėti, prisiliesti ir suprasti, tai yra tikra.
Gerbiamas psichologe Edvardai, paaiškinkite dabar, kiek svarbu žmogui yra atsisveikinti, priimti mirusįjį ir atsisveikinimą?
E. Šidlauskas: Brolis kunigas gerai pastebėjo problemą, kad žmonės nebijo virtualybės, nebijo smurto virtualybėje, bet iš tikrųjų vengia tikrovės. Esmė yra ta, kad virtualybė yra graži pasaka arba su siaubo elementais – tai yra pramoga, pabėgimas nuo tikrovės.
Kadangi tikrovėje dažnai esame nesėkmingi, ten reikia dėti daug pastangų, kentėti, pilti daug prakaito, kad kažkas gautųsi. Žmogus dažnai pasirenka lengvą, virtualią užsimiršimo formą, tokią amneziją, kurioje jis yra karalius ir viskas lengva.
Kai kalbame apie realius dalykus, apie mirtį, čia pasireiškia tas pats tikrovės neigimas – žmonės negali priimti tikrovės, jie atprato nuo jos. Jie tapo infantilūs, ir ne tik vaikai, bet ir suaugę. Tai yra dvasinis reiškinys, mes kvailėjame, žmogus tiesiog nebežino, kaip reaguoti.
Jis nepripratęs prie tų socialinių situacijų, nežino, kaip elgtis. Aš pats turėjau tokių klausimų iš tėvų, mamų, ką daryti? Sakyčiau, nėra vieno atsakymo, kad jau čia būtinai eik čiupinėk tą lavoną ir įsitikink, kad žmogus mirė. Svarbu žiūrėti jautriai, supratingai, kiek tas vaikas pats pagavęs tai, kas vyksta, kiek jis atsparus.
Kai kada buvau ir pataręs nevesti jo, tikrai manyčiau, sprendimas priklauso nuo vaiko emocinio brandumo ir jautrumo. Jeigu matosi, kad jau gali ištverti, tarkime, kokių 10–11 metų, aš manau, jau gali.
Gedulas ir mirtis yra natūrali gyvenimo dalis, ir tame glūdi didelė išmintis. Prisimenant religinius tekstus, pavyzdžiui, Bibliją, išminties išmoksi liūdesio namuose, o ne pramogų. Eidamas į pramogas, linksmybes, tu tik kvailas ir lėkštas liksi.
Jeigu nori suprasti gyvenimą, jo prasmę, pažvelgti giliau ir prasmingai išnaudoti laiką žemėje, eik į liūdesio namus, eik ten, kur mirė, ir pažiūrėk, kas tavęs laukia. Susimąstyk, kiek tau liko. Tai yra gilūs dalykai, aktualūs visais laikais.
Deja, žmogui visada norisi pasirinkti lengvesnį kelią – tas pramogas, nerimtumą, kai lyg už nieką neatsakai. Paspaudei „Enter“, gyvybė nauja užsikrovė, ir tu iš naujo tuo pačiu ratu sukuosi, kaip prakeiktas.
Kaip apsisaugoti nuo visos tos dezinformacijos socialiniuose tinkluose, kur siekia provokuoti daug melagingų žinių, kurios kartais iškreipia žmogaus psichiką ir visą informaciją?
E. Šidlauskas: Yra paprasti receptai, kaip tikrinti faktus, pasitikrinti savo savijautą, kaip mane veikia informacija. Reikia paklausti, koks galimas informacijos tikslas, ko čia siekiama, kokia nauda už to gali slypėti.
Tačiau čia yra kita dilema: mes gyvename informacinėje visuomenėje, ir tos informacijos yra perteklius. Informacija devalvuojasi kaip pinigai, todėl jos vis daugės, nes ji tampa bevertė. Daugės melo, noro emociškai pritraukti. Geras patarimas – tiesiog gyventi sąmoningai, suprasti patys, ko mes norime iš gyvenimo.
Neieškokime autoritetų, orientyrų iš kitur, už mane niekas neatsakys, ko aš noriu iš gyvenimo. Kai suprasiu, ko aš noriu, išsiaiškinsiu savo vertybes, man bus nebesvarbu.
Kai atrandu savo vidinę atramą, tie išoriniai vėjai, miražai, jau mažai jaudina. Kai nesigilinu į save, vis bandau rasti receptą kažkur kitur, tam nebus galo. Tai kaip su asilo morka – taip ir vedžios kaip asilą. Kol viduje nesusitvarkysi, tu visada būsi kvailas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
