Tačiau didžiosios darbuotojų dalies atlyginimai neauga taip sparčiai, o dėl didesnės kainų infliacijos mažėja reali jų uždirbamų pinigų vertė, rašo portalas „The Conversation“.
Daugiau nei penktadalis darbuotojų sunkiai įperka pragyvenimui reikalingus dalykus. Jiems išgyvenimo kainos krizė yra ne koks nors nuvalkiotas politinis šūkis, o realybė, jų gyvenimo faktas. Tai jiems – tikras sunkmetis. Tad raginama persvarstyti infliacijos ir apskritai ekonomikos valdymo politiką.
Ekonomikos vadovėliuose mokoma, kad mažesnis nedarbas lemia didesnį darbo užmokesčio kilimą – neigiamas nedarbo ir darbo užmokesčio augimo santykis yra vadinamosios Filipso kreivės pagrindas. Vadovėliuose taip pat kalbama apie algų ir kainų spiralės galimybę, kai didesnės kainos skatina didesnį darbo užmokestį. Šį požiūrį patvirtina XX a. septintojo dešimtmečio pavyzdys, kai ir kainos, ir darbo užmokestis didėjo vienu metu, o tai lėmė stagfliacijos laikotarpį.
Tačiau šiandieninė padėtis atskleidžia, kaip kainų ir darbo užmokesčio infliacijos gali būti atsietos. Ekonominei teorijai iššūkį kelia tai, kad realus darbuotojų darbo užmokestis mažėja ir, atrodo, nėra jokių perspektyvų, jog darbo užmokestis pasivys bendrąją infliaciją. Taip yra nepaisant to, kad nedarbo lygis – mažas. Žemesnis realus pragyvenimo lygis dabar reprezentuoja apmokamo darbo ir daug darbo vietų turinčios ekonomiką kainą.
Kodėl darbo užmokesčio infliacija – maža?
Nuo 2007-2008 m. pasaulinės finansų krizės, darbo užmokestis iš tikrųjų menko. Iškart po krizės realusis darbo užmokestis sumažėjo, ir nors nuo 2012 m. dėl labai mažos infliacijos jis galėjo vėl didėti, tačiau tik visai neseniai vėl pasiekė 2008 m. lygį.
Paradoksalu, kad nedidelio nedarbo laikotarpiu pasiekta tik tiek. Nėra iki galo aišku, kaip tai paaiškinti, tačiau svarbūs gali būti keli veiksniai.
Pirma, tai profsąjungų galios mažėjimas ir įmonių galios didėjimas. Kitaip nei 1970-aisiais, britų darbuotojai negali kolektyviai reikalauti ir užsitikrinti darbo užmokesčio didinimo per profesines sąjungas.
Jiems tenka derėtis individualiu lygmeniu, o geriausias būdas gauti didesnį atlyginimą dažnai yra tiesiog susirasti naują darbą. Padidėjusi įmonių rinkos galia taip pat padeda paaiškinti, kodėl išaugo pelnas: per 20 metų jis realiai padidėjo apie 60 proc., kai tuo tarpu realusis darbuotojų darbo užmokestis padidėjo apie 14 proc.
Antra, yra ir kitų nedarbo rodiklių. Nors registruotas nedarbas sumažėjo, faktinis nedarbo lygis yra aukštesnis: nedarbingumo pašalpas gaunantys darbuotojai, kurių gana daug tam tikrose vietovėse, pavyzdžiui, Velse ir Škotijoje, būtų dirbę, jei būtų buvę tinkamų darbo vietų, tačiau į oficialią nedarbo statistiką jie neįtraukiami.
Tai, kad pastaruoju metu padaugėjo ekonominio neaktyvumo atvejų, kai darbuotojai (ypač vyresnio amžiaus) pasitraukia iš darbo rinkos, taip pat rodo, kad egzistuoja užslėptas nedarbas. Jis svarbus, nes tai reiškia, kad darbuotojų derybinė galia gali būti mažesnė, nei rodo pagrindiniai nedarbo rodikliai.
Trečia, čia esama ir tam tikro vėlavimo. Nors dabar darbo užmokesčio infliacija nedidėja tiek, kiek kainų infliacija, kai kurie teigia, kad artimiausiais mėnesiais ji pradės didėti ir galbūt net pralenks kainų augimą. Šį argumentą pateikė Anglijos banko vadovas Andrew Bailey, ragindamas riboti darbo užmokesčio augimą.
Tačiau nors negalima atmesti galimybės, kad darbo užmokestis gali padidėti daugiau nei infliacija, manyti, kad darbuotojai – visuose sektoriuose ir regionuose – sugebės įtvirtinti savo galią taip, kad apsaugotų savo realųjį darbo užmokestį, atrodo pernelyg drąsu. Iš tikrųjų, kol tai dar nėra pastebima, darbo užmokesčio infliacijos tikimybė pasivyti bendrą infliaciją gali būti užgniaužta didėjančio nedarbo, atsirandančio dėl ekonomikos traukimosi.
Laikas naujai politikai
Šiuo metu Jungtinės Karalystės ir kitų šalių centriniai bankai kovoja su infliacija didindami palūkanų normas ir atsisakydami „pinigų kūrimo“, kurį jie vykdė pagal kiekybinio skatinimo programą. Anglijos bankui prognozuojant, kad per ateinančius kelis mėnesius infliacija pasieks maždaug 10 proc., šis metodas atrodo vis mažiau ir mažiau įtikinantis. Verčiau reikia naujos politikos, kuri užtikrintų, kad darbo užmokestis pasivytų bendrąją infliaciją, ypač jei norima, kad darbuotojai nepatirtų ekonominės žalos.
Sveikintina, jog vyriausybė (pavėluotai) siūlo tiesioginę finansinę paramą mažiausiai pasiturintiems visuomenės nariams, kad padėtų padengti sparčiai augančias sąskaitas už energiją. Nors vyriausybė prieš kurį laiką paskelbė, kad nuo 2023 m. daugumai įmonių ketina padidinti pelno mokestį nuo 19 proc. iki 25 proc., ji tik dabar nusprendė įvesti nenumatytą mokestį naftos ir dujų bendrovėms, kuris padėtų sumokėti už šią paramą, anksčiau vyriausybė priešinosi spaudimui tai padaryti. Platesnė šio staigaus posūkio išvada galėtų būti ta, kad valstybė privalo apsaugoti ekonomiškai nepalankioje padėtyje esančius asmenis, o tai apima ir tokį pajamų perskirstymą. Tačiau nerimą kelia tai, kad paramos išmokos yra vienkartinės. Ar vyriausybė ateityje siūlys naujas pinigines išmokas, jei energijos kainos ir toliau kils? Tikėtina, kad fiskalinio konservatyvumo instinktai to padaryti neleis.
Bet kuriuo atveju paramos išmokos nepadeda padidinti darbo užmokesčio infliacijos iki tokio lygio, kuris atitiktų bendrąją infliaciją. To pasiekti būtų lengviau, jei darbuotojai turėtų didesnę derybinę galią.
O norint ją atkurti, reikia radikalių reformų. Tai reiškia, kad reikia iš naujo pertvarkyti įmonių valdymo struktūras ir čia suteikti darbuotojams daugiau įtakos. Taip pat – stiprinti profesinių sąjungų galią ir plėsti viešosios ir darbuotojų nuosavybės formas.
Tik tada, kai pašalinsime galios disbalansą, kuris lemia mažą realųjį darbo užmokestį, užtikrinsime tvarią ir visų, o ne tik keleto žmonių interesus atitinkančią ekonomiką.
