Berods dar užpreitą savaitę, landžiojant po portalo „Balsas.lt“ penktadienio publikacijas, dingtelėjo mintis: jeigu nebūtų Donskio, jį reikėtų išgalvoti... Tokiu nebeatšaukiamu, pritapusiu, organišku kultūrinių diskusijų plėtotėje man pasirodė šis autorius savo publikacijų sklaida. Iš tiesų, jeigu pamėgintume vaizduotės eksperimento dėka iš diskursų lauko išimti kaip tik didžiąja dalimi Donskio iniciatyva Lietuvoje pradėtas gvildenti temas, iš karto pajustume skaudžiai žioruojančią kiaurymę, niekaip nebeužlopomą plyšį, nors, žinoma, neturėdami tokių temų pilotažo patirties, taip pat neturėtume ir sugebėjimo pajusti nuostolio dėl to, ko neturime, ko dar neišbandėme. Iš kitos pusės žiūrint, net ir kolektyvinėm pastangom kažin ar pavyktų panešti tą naštą, kurią užsikrovęs pats vienas velka minėtas viešosios polemikos žanrų meistras, nes sėkmei užtikrinti čia neužtenka vien tik intelektualinių išteklių (šitai dar būtų galima sukaupti bendrom pastangom), čia, be visa ko kito, ypatingai svarbiu dalyku tampa kaip tik sugebėjimas įasmeninti problemą, individuali pasija, įprasminti subjektyvumo resursai. Kita vertus, taip suprantant prasmingo bendravimo sąlygas, tarsi ir patys įgyjame teisę remiantis savuoju atsparos tašku pradėti diskusiją su šiuo netrivialiu autoriumi, - ne siekiant užginčyti pastarąjį ar užsimojus kažką pamokyti, bet įvairovės idėjos labui greta punktyrais pažymint savąją subjektyvumo liniją. Kaip atrodo, toks paralelinių sekų komponavimas išeitų į naudą mums visiems, ne mažiau pasitarnautų taip pat ir minėtam autoriui, jau įpratusiam balansuoti anapus nuomonių įvairovės nutolusiose išdidžios vienatvės erdvėse. Dėl aiškių ir menkiau aiškių priežasčių Donskis iš tiesų beveik visą laiką buvo aplenkiamas diskutantams įvardijant vienas kitam keliamas pretenzijas, čia ,,apsižodžiaujant“ ir susipriešinant. Kita vertus, nuo seno gi žinoma, jog išskirtinės šiltnamio sąlygos negrūdina charakterio, bet galų gale suvis ištvirkina vaizduotę, o tai, tiesą sakant, aptariamu atveju parodo ta aplinkybė, jog Donskis paskutiniuosiuose savo straipsniuose jau sunkiai tramdydamas pyktį reaguoja į draugišką šaržą, į išties nekenksmingas, čia ar ten prazvimbiančias pašaipėles jo įsteigto viešojo intelektualo monumentalaus prasmėvaizdžio atžvilgiu. Ne siekdamas atsiteisti, pykčiu atsakydamas į pyktį, bet svajodamas apie tolerancijos ribų išplėtimą ir didesnį tarpusavio supratimą, aš vis tik dar kartą pamėginsiu sugrįžti prie minėtosios viešojo intelektualo temos. Iš tiesų esu įsitikinęs, jog priešingų nuomonių šiuo klausimu sugretinimas į sveikatą išeis mums visiems, nors, iš kitos pusės, abipusės naudos momentą čia ypač pabrėžiu dar ir todėl, jog noriu užliūliuoti „Balsas.lt“ redakcijos budrumą, kuri Donskio neliečiamybę visados saugo ne mažiau dėmesingai kaip kiklopas vienintelę savo akį.
Dar prieš keletą savaičių pasirodžiusiame straipsnyje Donskis deklaruoja savo nusivylimą šalimi, kurioje esą gero tono ženklu tampa nusiteikimas karikatūrinti viešojo intelektualo sąvoką. Jau tada autorius forsuoja išvadą, jog nepagarbus požiūris į šią sąvoką, - iš esmės paties autoriaus negrabiai įsteigtą ir apibrėžtą,- yra šalies nebrandumo rodiklis. Dar griežčiau šia tema pasisakoma praeitos savaitės publikacijoje, patikslinant, jog tokios neadekvačios šalies sudedamosiomis dalimis yra žmonių neišsilavinimas, atitinkami mentaliniai įpročiai, biurokratijos bukumas ir panašūs dalykai. Tokie dalykai, žinoma, gali sukelti pačią didžiausią alergiją, tačiau, kaip atrodo bent man, ištartas žodis ,,šalis“ yra labiau totalios apimties ištara nei reikėtų šiame kontekste autoriui, nurodant blogybes ar net tų blogybių šaltinį; šalies įsivaizdavimas apima, tarkime vardan iliustracijos, net tokį visai nutolusį nuo mūsų svarstomų reikalų dalyką kaip gamtovaizdis ir pan. Taigi kyla įspūdis, jog šio žodžio pavartojimas čia yra motyvuotas stilistiškai, siekiant ne tiek parodyti nusiteikimą kritiškai inventorizuoti konkrečias blogybes, kiek pademonstruojant savo gana nirtulingą panieką aplinkai, neva nesugebėjusiai perprasti gerųjų autoriaus intencijų. Tačiau nesigąsčiokime, taip sutirštindami spalvas dažnai kalba kaip tik nepikti žmonės, kurie dėl kažko staigiai, bet, regis, neilgam supyko, taip, t. y. demonstruodami vaikišką įsižeidusiojo miną, paprastai užsiveda ir prapliumpa švelnios prigimties žmonės; esą aš užsigavau, taigi dabar rodysiu špygą į visas keturias puses. Vis tik teisybės dėlei reikia pasakyti, jog tam tikrą suirutę, taip pat pusiau linksmus ir pusiau liūdnus terminologinius nesusipratimus sukėlė pats Donskis, savavališkai pabandęs pažyminčiojo žodžio ,,viešasis“ dėka europietiškos prigimties žodį ,,intelektualas“ praturtinti papildoma prasmine klaviatūra, kuri paprastai yra siejama su rusiškos kultūros terpėje užgimusio žodžio ,,inteligentas“ raiška. Tokia, regis, yra formalioji čia paminėtų terminologinių manipuliacijų sąlyga, nors drąsiai galima spėti, kad autorius su tokiu supaprastintu paaiškinimu nesutiktų. Tačiau, kaip atrodo, iš tiesų nieko gėdingo nėra bandymuose pakoketuoti su žodžio ,,inteligentas“ prasminiu kodu, nes Rytų Europoje dar ir šiandien gana gyvos yra reminiscencijos apie viešojo tribūno, pranašo ar vizionieriaus reikšmę visuomenės gyvenime.
Kitas reikalas yra kelios papildomos šio naujadaro konotacijos, kurios suvešėjo kaip nereikalingos ataugos, užgožiančios tikrąjį vaizdą. Prisiminkime, jog Donskis prasmėvardį „viešasis intelektualas“ įvedė per vieno konkretaus žmogaus pavyzdį, toks prasmėvardis buvo sumodeliuotas pagal, jeigu galima taip pasakyti, individualų kurpalį. Žinoma, galima teigti, jog individuali talentingo žmogaus saviraiška šiuo atveju tampa motininio tipo pavyzdžiu, kuris gali būti padaugintas, tiražuojamas, pamėgdžiojamas, tačiau paminėtosios aplinkybės, kaip atrodo, vis tik labai susiaurina užgimusios sąvokos pavartojimo lauką. Sutikite, jog ši naujai atsiradusi sąvoka nuo pat užgimimo pradžios funkcionuoja su Vasiliauskaitės veidu, taigi užtikdami nuorodą į viešąjį intelektualą mes iškart įsivaizduojame žmogų, kuris daugiau ar mažiau gėdijasi savo lietuviškos etninės prigimties, dažnai demonstruoja panieką tradicinės kultūros vertybėm. Vardan palyginimo pastebėsiu, jog kažkaip nevirsta liežuvis, net ir specialiai įsiręžus nepavyktų pavadinti viešaisiais intelektualais, pavyzdžiui, Ozolo ar Radžvilo, nežiūrint to, jog paminėti asmenys yra, švelniai tariant, ne mažiau vieši ir ne mažiau intelektualūs nei paradigminiu pavyzdžiu termino atsiradimui tapusi persona. Tokia, regis, iškart odiozinė yra šio termino šlovė.
Iš kitos pusės žiūrint, pamėginkime įsivaizduoti, jog galbūt viešojo intelektualo sąvoka yra savotiškas normatyvinis užkeikimas, kvestionuojantis siaurakakčio nacionalizmo raišką, įpareigojantis sudėti aukas tolerancijos idėjos naudai? Jeigu iš tiesų būtų taip, tai šiam reikalui pažadintas aistras būtų galima prilyginti veržimuisi pro atviras duris. Kaip atrodo, jau išties nesunku kiekvienam pastebėti, jog tautiškumo išsižadėjimo retorika vis labiau tampa solidžios karjeros, kurios aukštumas dažnai yra pasiryžęs šturmuoti jaunas žmogus, būtina sąlyga (,,... kad tik, neduodie, kas nors ko nors nepagalvotų“). Regis, šiuo atveju intelektualo, pavadinto viešuoju, veikla yra net negatyviai apsimokanti kaip pateikianti tokio išsižadėjimo pavyzdžius, standartus, ruošinių apmatus. Ta proga leiskite pastebėti, jog, įsipareigojusi aptarnauti išimtinai stambiojo kapitalo interesus, politinė sistema Lietuvoje gravituoja kaip tik priešinga tautos gyvastingumo reikalui kryptimi dar ir dėl to, jog tokio tipo kapitalui tautinės sąmonės likučiai yra vien tik kliūtis, trukdanti įgyvendinti grandiozinės sėkmės projektus. Šioje situacijoje pilietis iš tiesų yra vienintelė instancija, galinti puoselėti tautos idėją, paskutinis išlikęs atsitraukimo kryptimi bastionas. Todėl čia pasinaudosiu teise esant reikalui kalbėti garsiai, pareikšdamas, jog tautinės sąmonės puoselėjimas yra žmogaus orumą kurianti donkichotiško pasipriešinimo užduotis.
Nepasakysiu, regis, nieko naujo pastebėdamas, jog mums šiandien būtų labai pravartu dar kartą pasimokyti iš žydų tautos, kuri visais laikais visus savo interesus ir vertybes subordinuodavo tautiškumo vertybei, kuri, pasitikdama ateitį, taip pat nėra linkusi išmainyti tautos idėją į jokias kitas, net labiausiai puošnias idėjas. Šiaip ar taip, tarp žydų kvailių beveik nepasitaiko, todėl šioje tautoje tokio plastmasių barškinimo, kuris mūsuose kažkodėl pavadinamas viešojo intelektualo veikla, neaptiksi, regis, nė su žiburiu.
Keletas epizodiškų susidūrimų kadaise man taip pat leido patirti milžinišką Donskio sugestijos galią, jo sugebėjimą užburti pašnekovus subtiliai niuansuotomis verbalizacijų tiradomis. Tai be jokios abejonės mielas, net labai mielas žmogus. Tačiau šiandien leiskite paklausti – kodėl pyksti, mielas Leonidai? Galbūt kaip tik dėl to, jog šįkart nesi toks pat teisus kaip visais kitais atvejais?..
