400 kilometrų į šiaurę nuo Vilniaus galima aplankyti įspūdingą praeitį dabartiniame provincijos mieste, o pirmajam šventuoju paskelbtam lietuviui uždegti žvakutę jo vardo koplyčioje. Tiesa, reikia prieš tai pasirūpinti viza (70 Lt), pasiruošti prie sienos užpildyti visą eilę blankų ir užsimokėti už „draudimą” (320 rublių).
Mat vykstame į užsienį, kuris dabar yra tapęs tolimesniu užsieniu, negu kokia Švedija ar Austrija. Keliaujame į Rusiją. Į Pskovo miestą. O šventuoju paskelbtas lietuvis – Daumantas.
Pirma apie tai labai trumpai: Pskovas kartu su Naugardu (Welikij Novgorod) – tai unikali mūsų regiono viduramžių istorijos atkarpa. Šie miestai išsivystė kaip savotiškos pirklių respublikos, su santvarka, kažkuo panašia į, tarkim, Venecijos. Tą vystymą Maskva brutaliai sunaikino XVI šimtmetyje.
Daumantas – tai vienas Nalšios kunigaikščių (~1230-1299). Mūsiškėje istorijoje pasireiškęs tuo, kad kartu su Treniota 1263-aisiais surengė sąmokslą prieš Mindaugą. Po Mindaugo nužudymo jam teko bėgti iš Lietuvos. Pskovas jį ne tik priėmė, bet padarė savo kunigaikščiu. Užtai jam teko krikštytis. Valdė 30 metų. Valdė taip sėkmingai, jog jo vardu pavadinta senamiesčio dalis, jam mirus jis paskelbtas šventuoju, o šv. Trejybės sobore (miesto pagrindiniame), kur jis palaidotas, jam įrengta koplyčia. Jo krikšto vardas buvo Timotiejus (Timofei), bet jis labiau prisimenamas savo pagoniškuoju vardu. Taigi, Pskove yra „Gorod Dovmonta” (Daumanto miestas), o šv. Trejybės sobore – koplyčia „Timofey-Dovmonta”.
Į Pskovą vykau ne tik dėl istorijos. Norėjau pamatyti, kaip šiuo metu atrodo tikrosios Rusijos provincijos miestas, kaip čia prižiūrimas istorijos paveldas. Sakau „tikrosios”, nes kol kas Rusijos provinciją mačiau tik Kaliningrade (ranka nekyla tą miestą vadinti Koenigsberg'u ar Karaliaučiumi). Vaizdas toks nykus, kad norėjosi pasitikrinti – nejaugi ir kitur tiek pat apleista, taip nevalyva, taip griaunama? Kaliningrade prie nykumo įspūdžio, be abejo, prisideda ir tai, kad ten sunku išlaikyti objektyvumą. Ten subjaurotas ne rusų palikimas, o praeities paveldas, kuris tampriai susijęs su mūsų istorija.Pskove kitaip. Čia piktintis neturiu priežasties. Tai senas Rusijos miestas, turintis stiprias istorines sąsajas su šiuo regionu. Jau eidamas iš traukinio stoties matau miestą užgožusią sovietinę statybą, trupančius šaligatvius, pompastiškus paminklus. Darosi labiau liūdna nei pikta. Tie, kurie norėtų apgailėti, o gal ir pasidžiaugti Rusijos atsilikimu, to su kaupu gali rasti Pskove. Šiek tiek apie tai dar teks kalbėti, nes išvengt to neįmanoma, tačiau rusiška-sovietinė gyvensena man ir pažįstama, ir nusibodusi. Svarbiau buvo pamatyti, kas liko iš Pskovo praeities ir kaip tai prižiūrima. Prisiėjo eiti ganėtinai toli per sovietinių statybų dykynes (Pskovas turi apie 200 tūkstančių gyventojų), kol pasiekiau senamiestį O čia radau klasikinį „gerų-blogų” naujienų mišinį. Teko nusivilti, bet buvo dėl ko ir nustebti.Nusivilti, nes senamiestis praradęs savo išvaizdą. Sovietiniais laikais čia prakirstos plačios gatvės, pavadintos „Lenino”, „Oktiabjarskaja” ir „Sovietskaja” vardais. Tie vardai likę, kaip likę ir visi paminklai. Jau vien vardai teigia, kad gatvės negali būti siauros. Jų nutiesimas negailestingai suardė senamiesčio gatvių tinklą, nušlavė senus namus, ypač rusiškąją medinę architektūrą, netausojo cerkvių, nugriovė miesto sienos bokštus. Kad Lenino, Kirovo ir „Pergalės šlovės” paminklams būtų sukurtas deramas fonas, prigriozdinta sovietinių pastatų. Taigi, to ką būtų galima pavadinti „senamiesčio atmosfera”, čia nėra. Yra tačiau užsilikusių ir dabar iš dalies atrestauruotų apie penkiolika cerkvių (Rusijos miestuose cerkvių būdavo tiesiog neįtikėtinas skaičius), stūkso visai atstatytas tarp Pskovo ir Velikaja upių vagų iškilęs senasis Pskovo Kremlius. Taip pat iš dalies atstatyta ir šiuo metu toliau atstatinėjama miesto siena.Visi pastatai dėmesio verti. Kremlius įspūdingas savo apimtimi ir savotiška bokštų bei sienų išvaizda. Man jis pasirodė įspūdingesnis (bent jau viduramžių dvasios prasme) už Maskvos Kremlių. Bet labiausiai nustebino senosios, Pskovo nepriklausomybės laikotarpyje statytos cerkvės.
Rusijos įvaizdis mūsų sąmonėse glaudžiai susijęs su centralizacija, vienvaldyste, demokratijos ir teisių stoka. Po šimtmečius trukusios carų absoliutinės monarchijos, atrodo, tarsi Lenino-Stalino teroru pagrįstas sovietinis totalitarizmas būtų natūralus tęsinys. Įvaizdis toks stiprus, kad ir dabar mažai kas pasitiki pasikeitimais, kurie ten vyksta. Ir teisingai. Rusams teks atsiprašyti už padarytas skriaudas (kaip vokiečiai jau padarė), tik tada jie bus priimti į civilizuotų tautų ir valstybių tarpą. Tačiau tolimoje praeityje dalyje to regiono net kelis šimtmečius vystėsi visai kitas valstybės modelis.Tarkim, kad ir Daumanto atvejis. Kaip galėjo atsitikti, kad Pskovo kunigaikščiu tampa ne paveldėjimo teisę turintis Riuriko giminės atstovas, o bėglys pagonis iš priešų krašto? Tai buvo įmanoma tokiame mieste kaip Pskovas ir Novgorodas. Tuo metu jie jau buvo savotiškos pirklių respublikos, valdomos miesto susirinkimų, vadinamų “vieče”, kurie rinkdavo kunigaikščius. Šie tad nebuvo ‘valdovai’ tradicine prasme; panašėjo labiau į samdytą karo vadą. Novgorode jie net neturėjo teisės gyventi pačiame mieste ir juos keisdavo beveik taip pat dažnai, kaip Lietuvoje keičiami premjerai. Daumantą pskoviečiai pasikvietė už tai, kad jis tuo metu jau garsėjo kaip sumanus karvedys. Neapsiriko, nes valdžioje išbuvo net 33 metus. Per tokį ilgą laikotarpį jo įtaka ir galia tapo didesnė, negu daugelio trumpalaikių kunigaikščių, tačiau verta pabrėžti, jog jis Pskovo santvarkos nepakeitė. Anaiptol. Prisidėjo prie Pskovo nepriklausomybės įtvirtinimo ir už tai po mirties buvo paskelbtas šventuoju.Renkami, ribotos galios kunigaikščiai – tai visiška priešingybė absoliutaus valdymo krypčiai, kuri klostėsi Maskvoje. Konfliktas buvo neišvengiamas, ir jis buvo aršus. Ne tik karinis, bet ir ideologinis. Deja, LDK, kuri irgi turėjo pretenzijų Pskovo bei Naugardo žemėms, jų reikiamu laiku neparėmė. 1510-tais metais Ivanas III klasta užima Pskovą. Pasikviečia pskoviečius į jau užimtą Naugardą ir ten juos suima, ištremia ir jų vieton atkelia patikimus kolonistus. Taigi, trėmimai ir kolonizacija – tai ne XX amžiaus išmislas. Maskva tuo naudojosi jau XVI amžiuje. Mat reikėjo ne tik užimti valdžią, reikėjo pakeisti gyventojų galvoseną. Tačiau, kaip žinome iš savo patirties, vienos „čystkos” nepakanka. Užsilieka tie nelemti atsiminimai apie laisvę, o progai pasitaikius bandoma ją atgauti. Taip buvo ir Naugarde bei Pskove. Po kelių dešimtmečių ten auga priešiškumas, žvalgomasi pagalbos į LDK. Deja, Maskvoje tuo metu valdo ne koks Gorbačiovas, bet Ivanas IV, ne be priežasties „rūsčiuoju” vadinamas. Bręstantį priešiškumą jis paskandina kraujo jūroje, o LDK praleidžia dar vieną progą padėti. Skerdynės tęsiasi keletą savaičių, visas Naugardo ir Pskovo pirklių sluoksnis išžudomas. Vėl atkeliami nauji kolonistai. Abu miestai palaužti. Jie tampa eiliniais imperijos provincijos miestais.
Tad palieka tik įdomi istorijos atkarpa, kuri žadina viltį, kad ir rusai gali sugebėti gyventi demokratiškesnėje santvarkoje. Pskove, tiesa, lieka ir šis tas materialaus. Tai kelios išlikusios nepriklausomybės laikais statytos cerkvės. Apibūdinti jas nelengva. Jos baltos baltos, tik kupolo „svogūnas” (dažniausiai vienas) kitos spalvos. Nedidelės. Lakoniškų skulptūrinių formų. Atrodo tarsi būtų nulipdytos. Kiekviena kitokia, bet išlaikanti tą pačią, pavadinsiu tai „kuklaus pamaldumo” dvasią. Tai visiškai skirtingos estetikos pastatai, negu šv. Bazilijaus cerkvė Raudonojoje aikštėje. Jokio įmantrumo, jokios puošybos, jokios pretenzijos. Pati cerkvės forma sukuria pilnatvę, taip, kad bet koks priedas tampa svetimkūniu. Tuo galima betarpiškai įsitikinti, nes kelios jų vėliau, po to, kai Maskva užėmė Pskovą, buvo perstatytos. Perstatymai nesunkiai atsekami, o uždėti papildomi įmantresni bokštai atrodo visiškai ne vietoje.Nustebino jos mane. Tiesa, prieš atvažiuodamas mačiau nuotraukų, kuriose jos atrodė įdomiai, tačiau realybėje vis tiek nustebino. Matyt, prisidėjo ir tai, kad jos dabar yra atsidūrusios joms visiškai svetimame blokinių sovietinių namų fone. Kontrastas tiesiog pritrenkiantis. Priekyje harmoninga Dievo garbei statyta šventovė, o už jos – apšiuręs, aprūdijusiais balkonais nusagstytas trupančių betoninių sienų blokinis namas. Blokinis namas keliskart didesnis, bet jį stengiesi „išjungti”. Visą vizualinę erdvę užpildo harmoninga balta cerkvė. Pažvelgi, ir žinai kas pastatyta laikinai, o kas amžiams.
Aprašinėti Rusijos dabartį detaliau nelabai norisi. Šiuose puslapiuose esu apie ją rašęs iš Maskvos, iš Kaliningrado, iš Minsko (tarsi ne visai Rusija, bet panašus „bardakas”). Ypač kai trumpam važiuoji, pirmieji įspūdžiai būna įkyriai panašūs – dešinę ranką iškėlę Leninai, pilkas betonas, trupantys fasadai, stočių ir gastronomų kvapai. Jie susišaukia su tuo, kas iki koktumo įsiėdė sovietiniais laikais ir trukdo pastebėti tai, kas keičiasi.O keičiasi daug kas. Maskvoje plačiu mastu, Minske kur kas mažiau, Pskove, ne tai, kad mažai, bet kitaip. Su Vilniumi Pskovą lyginti nepritinka, tačiau su Panevėžiu galima būtų. Abu provincijos miestai, gyventojų skaičiumi Panevėžys mažesnis. Bet, pasirodo, ir šiuo atveju lyginti nelengva. Trumpai drūtai – Pskovas kur kas labiau apšepęs. Gatvių išvaizda, krautuvių pobūdis, restoranai, aptarnavimas, galop pravažiuojančiam ne paskutinę reikšmę turintys tualetai – visur Panevėžys jau toli pralenkęs Pskovą. Pavyzdžiui, prekybos srityje, Pskovas (o jis jau viduramžiais buvo pirklių miestas!) nebegali nei iš tolo lygintis su Panevėžiu. Čia dar kioskų, kioskelių metas, dar stovi numeruoti gastronomai ir vaistinės, tos pačios apdulkėjusios vitrinos, tos pačios apystorės pardavėjos. Dar reikia pastovėti eilutėje, išsirinkti prekę, gauti talonėlį (vėl eilutė), grįžti paimti prekę. Tiems, kurie žino, aiškinti nereikia, kitiems – nelengva įsivaizduoti. Kodėl taip sudėtinga? To klausdavau savęs ir sovietiniais laikais. Juk šitaip ne tik klientams nepatogu, bet ir aptarnaujančiam personalui daugiau darbo. Atsakymas paprastas – šitaip galima lengviau kontroliuoti. Taigi, vadovybei patogiau. O tai viską lėmė sovietinėje valdininkų valstybėje, šitai dar daug ką dabar lemia Rusijoje. Bet, būtina tai pabrėžti, taip yra jau nebe visur ir ne visada.Taip pat ir Pskove. Gastronomai vis dėlto turi konkurenciją. Pirmiausia,tai daugybė įvairiausių kioskų. Suprantama, kioskuose pasiūla itin marga, kokybė abejotina, tačiau prekiavimo būdas atitinka standartus, kurie paplito nuo Babilono laikų. Universalinės parduotuvės taip pat stovi kaip stovėjusios, tačiau jos tapusios tarsi „kioskų” sangrūda. Išties, tai turgus po vienu stogu. Beje, yra ir turgus, ir tiesiog šalia gatvės prekes pasitiesusios bobutės. Taigi, prekybos pobūdis margas, o prekių pasiūla jau toli nuo „sovietinės”. Ne tokia įvairi, ir tikrai ne taip patraukliai pateikta, kaip Panevėžyje, bet paieškojus beveik visko galima rasti.Apsižvalgius atrodo, kad prekybos srityje Pskovas atsidūręs daugmaž tame lygyje, kurį Lietuva pasiekė 1992-1993 metų laikotarpyje. Galiu klysti. Juk buvau tik tris dienas, bet nieko „pažangesnio” nepastebėjau.
Pskovo dabartį iš turisto taško geriau perteiksiu keliais vaizdeliais. Parsivežiau iš Pskovo nuotraukų, parsivežiau ir keletą įspūdžių.
Kavos gėrimas. Užrašas teigia, kad tai ‘KAFE’. Tai viena iš daugelio, atrodo, iš faneros sumontuotų užeigėlių. Įeinu sužvarbęs, nes lauke lyja. Viduje tamsoka, žema patalpa, gero kambario dydžio. Plastmasinės kėdės, daugiausia sėdi „proletarai”, iš bokalų geria alų, netoli durų trys vyrai pasistatę butelį baltosios. Kavos nematyt nei „dūko”. Kampe tarsi baras, už jo – rankoves atsiraitojusi barmenė šinkuoja alų. Prieinu. Tenka kiek palaukti, kol tie, priešais mane, nusineša alų.„Kofe, pažalstva”, sakau.Barmenė pasižiūri į mane, išplečia akis.„Kofe?”, pasitikrina. Atrodo, jai tai netikėta.„Kofe, pažalstva”, pakartoju.Barmenė trukteli pečiais. Taip man duoda suprasti, kad savo gyvenime jai ir didesnių keistuolių sutikti teko. Pagriebia iš lentynos plastikinį puoduką, šliukšteli į jį kažką iš skardinės. Nespėju pamatyti, bet gal tai vadinamos indiškos tirpios kavos skardinė. Apsisuka, iš čiaupo įpila drungno vandens. Dar sugraibo plastmasinį šaukštelį ir net nemaišiusi atkiša man.”Pjat rublei”.Ką gi. Susimaišau aš pats. Apie skonį patylėsiu.
Turistų aptarnavimas. Turistinis lankstinukas anglų kalba teigia, kad „Inturisto agentūra”, kuri organizuoja keliones į apylinkės įdomybes, yra „Oktiabjarskaja” viešbutyje. Rasti nesunku. Tereikia eiti „Oktiabjarskaja” gatve ir ieškoti pastato su didžiausiomis kolonomis. Įeinu. Net teirautis nereikia; vestibiulio kampe puikuojasi stiklinės durys, virš jų užrašas „Inturist”. Įeinu. Dvi kūmutės, maždaug apie penkiasdešimties, geria arbatą. Tačiau jos nieko prieš, kad tą gėrimo procesą pertraukiu. Atrodo net apsidžiaugia.„I would like to make a trip to Izborsk”, sakau. Beje, Izborskas – tai tvirtovė, apie 20 km. nuo Pskovo.Jos susižvalgo. Šypsosi, skėsteli rankom.„Ich moechte nach Izborsk”, pakartoju, jau vokiškai. Jos šypsosi, trukteli pečiais.„Chochu jiechač do Izborsk”, pagaliau bandau rusiškai.Šį kartą nusišypso plačiai ir džiaugsmingai.„Ak vot kak! Nu tak nado jechatj na avtobusie”. (Ak šitaip. Na, tai reikia važiuoti autobusu. )„Gdie autobus?” (Kur autobusas?)Jos vėl susižvalgo. Žvilgsniai tarsi sako, „na, matai, svetimšalis, tai ir durnas”.„Na avtobusnoj stanciji...” ( Autobusų stotyje), tarsi kokiam mokinukui sako viena iš jų ir atlaidžiai nusišypso. „Avtobusnaja stancija”. Pakartoja.„Spasibo”, sakau aš.Kiekvienas grįžtam prie savo. Jos toliau geria arbatą, aš turistauju Pskove.
Kirovas. Yra Pskove, savaime suprantama, Leninas. Vienas stovi aikštėje, kaip pridera iškėlęs dešinę ranką, ir nustebęs žiūri, kaip tame „šviesiame rytojuje”, į kurį jis rodo, restauruojamos cerkvės. Kitas, kurį mačiau – tai bareljefas, ženklinantis, kad „čia lankėsi Leninas”. Jo nosis nuskelta. Tačiau Pskove stovi ir Kirovas. Kas nesidomi ankstesne Sovietijos istorija, priminsiu, kad po to, kai Stalinas laimėjo prieš Trockį ir „Antipartinį bloką”, Kirovas, tuometinis partijos vadas Leningrade, buvo likęs vienas iš galimų konkurentų. Jis buvo neaiškiomis aplinkybėmis nužudytas, nors dauguma mano, jog tai įvykdyta Stalino iniciatyva. Stalinas šitai panaudojo kaip dingstį pradėti nuodugnų „valymą”. Kodėl Kirovo statula čia stovi, nesužinojau. Turistinė knygutė (rusų kalba, tik tokią teradau) aprašo Pskovo Kremlių, cerkves ir senuosius užsilikusius pastatus. Nei apie Leniną, nei apie Kirovą neužsimena.
Dar kartą Šventasis. Daumanto koplyčia Šventosios Trejybės Sobore. Vyksta laidotuvių apeigos. Uždengtas karstas stovi ant katafalko. Trys šventikai apsigaubę auksuotais arnotais. Gieda nedidelis, bet darnus moterų choras. Vieno šventiko balsas sodrus ir žemas. Plazda didelės žvakės ir daug laibų žvakučių, barzdotas žemas šventikas uoliai darbuojasi kodylu, smilkalų kvapas susipina su vaško kvapu. Visi stovi, net visiškai sumenkusios senutės – ir tos stačios. Tam jie ir stačiatikiai. Po ilgo vaikščiojimo po Pskovą mieliau atsisėsčiau, bet nėra kur. Ką gi, ko gero, stovėdavo ir Daumantas.Pradedama Visų Šventųjų litanija. Ji ilga, bet choras puikiai susigiedojęs, tad klausytis neprailgsta. Šventuosius vardina sodraus balso popas. Dalis šventųjų man nepažįstami, bet aiškiai girdžiu, kaip jis ištaria “Sviatiji Timofei-Dovmont…” „Melskis už mus”, išvinguriuoja juodai apsigaubusios moterys.Žvakutes galima pirkti čia pat koplyčios vestibiulyje. Laibosios kainuoja 4 rublius. Aš nuperku dvi, tačiau nors tai Daumanto koplyčia, uždegdamas jas paskiriu šv. Trejybei. Šventaisiais, kurie kardu užsitarnavo savo pakėlimą, nepasitikiu. Nežiūrint to, o gal kaip tik dėl to, kad jis mūsiškis.
Grįžkim prie istorijos. Be abejo, didingiausias Pskovo statinys – Kremlius. Ypač žvelgiant iš Velikaja ir Pskovo upių santakos man jis atrodo įspūdingiau už Maskvos Kremlių. Masyvūs kalkakmenio bokštai. Vieni kresnesni, kiti aukštesni. Apdengti itin savotiškos formos stogais, tokių kitur nepamatysi. Sustojus prie upių santakos, kiek tegali matyti, į tolį nusidriekia nuogos tvirtovės sienos. Vietomis jos kyla gal dešimt metrų. Viskas iš balto kalkakmenio. Akmuo įvairaus baltumo atspalvių, kai kur aptrupėjęs. Sienos atšiaurios, be pagražinimų, be įmantrumo. Šaudymo angos tik pačiame viršuje. Papėdėje auga krūmai, truputėlį toliau teka upė.Palyginus su šitomis sienomis, Maskvos Kremlius atrodo tarsi rusiškas „disney-land’as”. Fonas pompastiškiems paradams. Čia kitaip. Į sienas pažvelgus nekyla jokios abejonės, jog tai tvirtovė.Šitaip apibūdinus, būtų galima ir baigti. Šių sienų jau niekas nepuls, tad jų tikroji paskirtis dabar simbolinė. Tai pasididžiavimas, kurį jos suteikia pskoviečiams, viduramžių nuotaika, kurią jos sukuria, istorinė informacija ir įspūdis, kurį jos palieka. Tai materiali, lankytoją apsupanti istorija.Iš tiesų, to visai pakanka. Tik pedantai pasidžiaugę, tarkim, Trakų, Marienburgo, Vavelio ar Wartburgo pilimis klaus: o kiek tų mūrų buvo likę, kiek jų atstatyta? Nebūčiau ir aš per daug gilinęsis, bet man buvo įdomu sužinoti, kaip ši pilis atrodė Daumanto laikais.Pasirodo, jog tada tvirtovė buvo panašios apimties; beveik visas Pskovas joje ir tilpo. Kaip ir kiti sutvirtinimai šiame regione, jie tuo metu buvo mediniai. Daumanto laikais miestas buvo praplėstas. Ta prie Kremliaus prisišliejusi seno miesto dalis ir dabar vadinasi „Gorod Dovmonta”. Pirmieji akmeniniai sutvirtinimai, įskaitant miesto sieną, buvo pradėti statyti geru šimtmečiu vėliau. Kai miestą užėmė Maskva, keitėsi jų pobūdis. Pskoviečiai ant sienų statė nedideles cerkves – tos buvo nugriautos. Beje, keliskart tas sienas puolė LDK, paskutinį kartą Batoro valdymo metu. Nepaėmė. Nepaėmė Pskovo ir dvidešimt metų vėliau miestą apgulę švedai. Paskutinysis perstatymas, kurio metu sienos ir bokštai įgavo dabartinį aukštį, vyko Petro I nurodymu. Galop, XIX šimtmečio gale, kai Rusija šventė savo tūkstantmetį, tuo metu apirusios sienos ir bokštai buvo atstatyti, o bokštai apdengti naujai suprojektuotais itin savotiškais, bet kažin ar gynybai pritaikytais stogais. Būtent ši tvirtovės išvaizda išlaikoma ligi šiol. Per revoliuciją ir per Antrą pasaulinį karą Pskovo Kremlius buvo vėl apgriautas, bet iki 1985 metų jis buvo visas atstatytas. Atstatytas toks, kokį paliko Romanovai.
Tad toks tas šiandieninis Pskovas. Daug kur apsileidęs, nesuskubantis sekti kaimyninių Baltijos miestų vystymosi, beveik visiškai neprisitaikęs prie lepesnio turisto. Tačiau stebėtinai plačiu mastu atstatęs savo įspūdingą praeities paveldą. Vietomis fragmentais, vietomis iki galo, vietomis gal net ir per daug. Ne viską čia paminėjau. Pavyzdžiui, dabar toliau atstatinėjama miestą juosusi siena. Ji apie 7 km ilgio. Iš tiesų, „atstatinėjama” – ne visai tas žodis. Mat kalkakmenis nėra itin patvari medžiaga. Jei jis ne po stogu, tai lietaus ir šalnų veikiamas per šimtmečius visai suyra. Lieka tik piktžolėm apžėlęs duženų kauburys. Toks kauburys teliko; jo vietoje dabar statoma miesto siena. Su medinėm galerijom, su stogais ir šaudymo angom. Šios naujos-senos sienos dabar juosia ne senoviškus namus, bet aprūdijusiais balkonais „chruščiovkas”.Visiškai istorijos nepažįstančiam lankytojui toks požiūris į istorinį paveldą sunkiai suvokiamas. Pskove atstatomos duženom virtusios sienos, o buvusiame Karaliaučiuje dar stovinčios pilies sienos sprogdinamos, jos vietoje pastatomas gremėzdiškas, dabar jau griūvantis profsąjungų pastatas. Pskove baltai šviečia senos cerkvės, o Karaliaučiuje gotikinės bažnyčios paverstos sandėliais arba nugriautos. Ir tai toli gražu ne tik sovietinių laikų praktika. Prieš metus lankydamasis Ragainėje mačiau, kaip ten stovinti įspūdinga pilis toliau griaunama. Aplinkui gyvenantys rusai iš pilies mūrų lupo plytas savoms statyboms.Žinia, ypatingo istorijos žinojimo idant tai suprastum, nereikia. Kaliningrade viskas „svetima”, Pskove – „sava”. Įdedu abu žodžius į kabutes, nes šiuo metu jie atspindi centrinės valdžios ideologiją, tačiau ne visai aišku, kokia dalis vietinių su tuo sutinka. Pavyzdžiui, Kaliningrade yra tam prieštaraujančių. Kaip su pskoviečiais, spręsti sunkiau. Per tris dienas gilių išvadų nepasieksi, bet ir tų dienų pakako, jog pamatyčiau, kad oficialiame lygyje ir ten istorija vis dar susijusi su melu. Šitai akivaizdu istorijos muziejuje. Prikabinta ten tikrai gražių ikonų, bet istorijos raidos ekspozicija liko nepakeista. Maskvos-sovietinė propaganda. Ne tik nutylima kas nepatogu; yra ir tiesioginio melo. Štai sakinys iš anglų kalba rašyto lankstinuko:„In 1510 Pskov principality was peacefully and voluntarily joined to the Moscow State.”Šiame sakinyje tiksliai pateikti tik metai. Bet ir tai ne visai. Didysis pakartotinis „valymas” ir galutinis Pskovo bei Naugardo palaužimas vyko apie 40 metų vėliau. Kaip toks tiesioginis melas gali išsilaikyti šiais visuotiniais informacijos laikais? Manau, bent dalinis atsakymas yra toks, kad tam būtinas abejingumas. Tiems, kas ieško, kas domisi, informacija prieinama. Iliustravo tai ne istorija, bet Pskovo miesto muziejaus darbuotoja. Buvau vienintelis tą popietę užkliuvęs turistas ir ji apsidžiaugė, kad turi progą pakalbėti vokiškai. Išdėstė, kad Pskovas buvęs nepriklausomas, kad jį jėga užėmė Maskva, atkreipė dėmesį į eksponatus, kurie susiję su tuo laikotarpiu. Muziejaus kioske parodė knygą (rusų kalba), kuri, anot jos, tinkamai aprašo tą laikotarpį.
* * *Tebūnie tai pavyzdys, kad Pskove bandžiau žvalgytis to, kas teigiama. Esu pakankamai įsiutęs ant rusų, kai jie buvo okupantai ir į Vilnių tekdavo priverstinai vykti per Maskvą. Buvo už ką pykti. Ne tik Maskvoje. Tais laikais jie iki įsiutimo pykino mane Rygoje, kur atrodė, jog latvių tauta jau kaip ir išnaikinta, pykino Vilniuje. Netrūksta priežasčių pykčiui ir šiais laikais. Tereikia nuvykti į Kaliningradą.Pskove buvau nusiteikęs nepykti. Čia rusai – savo vietoje. Jei apsileidę, tai jų reikalas, jei ką įdomaus parodo, buvau pasiruošęs tuo pasidžiaugti. Abiem prasmėm Pskovas nenuvylė.
