Dar 1991 metais smurtinių nusikaltimų skaičius JAV buvo grėsmingai didelis – vidutiniškai 758 nusikaltimų atvejai, tenkantys 100 tūkst. gyventojų. 2010 metais šis rodiklis besiekė 404 atvejus 100 tūkst. gyventojų. Taigi žmogžudysčių ir netyčinių nužudymų skaičius per ši laikotarpį sumažėjo beveik perpus. Tiesa, žiūrėdami televizorių, jūs to greičiausiai nepastebėtumėte – naujienų programos yra perpildytos pranešimais apie žiaurius nusikaltimus, o geriausias televizijos kanalų laikas paprastai yra paskiriamas smurtinių vaizdų perpildytiems serialams ir kino filmams. Kita vertus, būtent toks netikro ar suvaidinto smurto transliavimas – smurto ir prievartos kupinų televizijos serialų, filmų ir įvairių šou rodymas – greičiausiai turi teigiamą poveikį realaus smurto pasireiškimo dažnumui šiuolaikinėse visuomenėse.
Žmogžudysčių lygis mažėja ne tik JAV – tai yra globali tendencija. Štai JTO duomenimis, 2001 metais pasaulyje buvo užregistruota apie 557 tūkst. nužudymų (neįskaičiuojant kariniuose konfliktuose žuvusių žmonių skaičiaus, kuris, deja, siekė dar 208 tūkst. žūčių). 2002 metais šis skaičius sumažėjo iki 332 tūkst. nužudymų (kita vertus, čia JTO statistika apima tik 94 valstybių duomenis). Dar vėliau - 2008 metais - nužudymų skaičius krito iki 289 tūkst. atvejų. Per šiuos visus metus nužudymų skaičius sumažėjo 68 duomenis pateikusiose valstybėse, o išaugo tik 26 šalyse.
Jei pažvelgtume dar plačiau ir bandytume susidaryti ilgalaikių tendencijų vaizdą, galėtume pamatyti, kad smurtinių nusikaltimų skaičius mažėja jau senų seniausiai. Kriminologas Manuelis Eisneris teigia, kad XIII amžiaus Europoje 100 tūkst. žmonių tekdavo 32 nužudymai, tuo tarpu XX amžiuje šis rodiklis besiekė 1,4 nužudymų atvejus 100 tūkst. žmonių. Kita vertus, čia Europa vis dar smarkiai lenkia JAV – šiuolaikiniai amerikiečiai vieni kitus žudo panašiu dažnumu, koks atitiktų XVIII amžiaus Europoje įvykdytų nužudymų vidurkį.
Kas gi lemia tokias pakankamai malonias tendencijas? Visų pirma, galėtume manyti, kad taip vyksta tiesiog todėl, jog santykinai mažėja „blogų“ žmonių skaičius. Arba vis daugiau tokių padugnių atsiduria kalėjimuose, tad nebeturi realios galimybės pridaryti žiaurių nusikaltimų.
Iš tiesų, „Pew Center“ duomenimis, JAV smurtinių nusikaltimų skaičiaus mažėjimas 1987 - 2007 metų laikotarpiu koreliavo su JAV kalinių skaičiaus išaugimu – per šį laikotarpį už grotų dienas beleidžiančių niekšelių skaičius išaugo beveik tris kartus (nuo 585 tūkst. iki 1,6 mln.). Kita vertus, toks tendencijų sąryšis pastebimas tik JAV, mat pasauliniu lygmeniu kalinių skaičius neišaugo. Nepaisant to, smurtinių nusikaltimų skaičius globaliu mastu vis vien mažėjo. Štai pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje vien per penkerių metų laikotarpį (2003 – 2008) smurtinių nusikaltimų lygis nukrito 29 procentais, bet santykinis kalinių kiekis čia vis vien tesudarė vos vieną penktadalį JAV įkalintųjų skaičiaus. Beje, kalinių skaičiaus augimo ir nusikaltimų atvejų mažėjimo priklausomybė galioja ne visos JAV atžvilgiu – ypač tai akivaizdu Niujorke, kur per pastaruosius porą dešimtmečių nusikaltimų lygis sumažėjo 80 procentų, bet sumažėjo ir į kalėjimus keliaujančių piktadarių kiekis (krito 28 procentais).
Tad galbūt nusikalstamumo lygio kritimą užtikrina griežtos bausmės? Vargu. Psichologo Stepheno Pinkerio duomenimis, dar XVII amžiuje JAV buvo įvykdoma maždaug 100 kartų daugiau mirties bausmių nei XXI amžiaus Amerikoje. Bet, kaip jau ne kartą minėta, smurtinių nusikaltimų kiekis čia vis vien ženkliai nukrito. Žvelgdami globaliau, išvadas turėtume daryti tas pačias – mirties bausmę taikančių valstybių skaičius nuolatos mažėja, bet tai nelemia nusikaltimų kiekio augimo. Kaip jau pastebėjome, yra visiškai priešingai – nužudymų skaičius krenta.
Smurtinių nusikaltimų skaičiaus mažėjimą būtų galima susieti su socioekonominės padėties gerėjimu. Dažnai teigiama, kad nusikaltimai yra tiesioginė aukšto skurdo lygmens ir turtinės nelygybės pasekmė. Tiesos šioje įžvalgoje gal ir yra, bet praktiniai pavyzdžiai šios prielaidos iki galo vis vien nepatvirtina: štai Niujorke turtinė nelygybė ir nedarbas pastebimai auga (dėl to, matyt, galima padėkoti Volstrytui), bet šiame mieste įvykdytų nusikaltimų skaičiaus mažėjimo tai niekaip nepaveikia. Kita vertus, Lotynų Amerikos regiono šalyse didėjanti turtinė nelygybė gali būti pagrįstai laikoma regiono smurtingumo priežastimi, bet ir čia bendras žmonių uždirbamų pajamų lygis turi mažai ką bendro su smurtinių nusikaltimų dažnumu – gyvenimas turtingose valstybėse nėra nei kiek saugesnis už gyvenimą skurdžiuose kraštuose.
Kriminologo Eisnerio manymu, ilgojo laikotarpio smurtinių nusikaltimų skaičiaus mažėjimas gali būti nulemtas tam tikrų kultūrinių Vakarų visuomenių permainų. Pavyzdžiui, į akis krenta tai, jog Vakarų valstybėse vis labiau nyksta vadinamasis „atviro konflikto išsiaiškinimo akis į akį“ reiškinys. Be abejo, taip savo santykius dažniausiai aiškindavosi vyrai ir darydavo tai išimtinai viešose vietose. Jei vertintume tai šiandieniniame kontekste, pamatytume, kad toks tiesmukas santykių aiškinimosi pobūdis, matyt, vis dar labiausiai paplitęs tarp nusikalstamų grupuočių, pavyzdžiui, narkotikų platintojų. Tad nieko stebėtino, jog išnaikinus tokiam santykių aiškinimuisi palankias sąlygas, sumažėja ir bendras smurtinių nusikaltimų skaičius. Štai, pavyzdžiui, Niujorko teisėsauga pasistengė, jog narkotikų prekyba būtų smarkiai apribota lauko erdvėse (gatvėse, parkuose ir panašiai). Be abejo, narkotikų platinimas dėl to nei kiek nesumažėjo, užtat net 90 procentų krito narkotikų prekeivių įvykdytų smurtinių nusikaltimų skaičius. Taigi narkotikų platintojų pamėgta praktika savo tarpusavio santykius išsiaiškinti tiesiog gatvėje ar parke buvo prislopinta – savo veiklą pašalinę iš viešųjų erdvių, nusikaltėliai neteko galimybės tose pačiose viešose erdvėse ir pasišaudyti.
Eisnerio teigimu, kultūrinė Vakarų visuomenių raida žymi ir svarbų poslinkį nuo „riteriškųjų karių visuomenių“ link „taikiųjų teisminių visuomenių“. Vadinasi, mes tiesiog tampame labiau civilizuoti? Iš tiesų, smurto mažėjimas yra neatsiejamas nuo žmonių tolerancijos augimo. Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje dar net 67 procentai žmonių teigė, jog nenorėtų, jog jų kaimynystėje gyventų kitos religijos atstovai. Dabar tokių nepakančių žmonių skaičius sumažėjo iki 48 procentų. Taigi manytina, kad žmonių požiūris po truputį tampa vis taikesnis ir tolerantiškesnis, o tai sąlygoja šių žmonių polinkio į smurtinę veiklą mažėjimą.
Kaip matome, kultūriniai veiksniai reikšmingai prisideda prie smurtingumo lygmens mažėjimo. Bet kaip tuomet yra su populiariąja kultūra? Juk televizijos programos ir internetinė erdvė yra tiesiog perpildyta smurto ir agresijos vaizdais. Tiesą sakant, priežastinis ryšys tarp medijų kanalais transliuojamų vis dažnesnių ir atviresnių smurto scenų bei realaus žmonių smurtingumo iš tikrųjų egzistuoja. Bet jis visiškai ne toks, koks dažniausiai yra vaizduojamas.
Smurto kultūra ir smurtas populiariojoje kultūroje yra dvi visiškai skirtingos sąvokos. Ir čia mes galime įžvelgti dar vieną kultūrinio pokyčio elementą – realiai pasireiškiantį žmonių smurtingumą keičia įsivaizduojamasis smurtas ar smurto fantazijos. Prancūzų istorikas Robertas Muchembeldas savo knygoje „Smurto istorija“ argumentuoja, jog grožinė literatūra apie karą ir nusikaltimus jauniems vyrams suteikė galimybę įsijausti bei išgyventi savo smurtines fantazijas, realiai neįsitraukiant į tikrąją smurtinę veiklą. Arba štai, pavyzdžiui, dabar jūs savo smurtines fantazijas galite „įgyvendinti“, žaisdami „Grand Theft Auto“ ar panašius kompiuterinius žaidimus – ten visus galite šaudyti ir badyti, kiek tik turite laiko bei noro. Beje, šią smurtinių fantazijų veikimo logiką galima palyginti su panašiu pornografijos žiūrėjimo poveikiu – teigiama, jog didesnis pornografijos paplitimas tiesiogiai sąlygoja retesnį seksualinės agresijos pasireiškimą.
Tai, jog tarp smurto persunktos populiariosios kultūros ir mažėjančio smurtinių nusikaltimų skaičiaus iš tikrųjų egzistuoja priežastinis ryšys, galime pamatyti, žvilgtelėję į įdomiąją statistiką. „Quarterly Journal of Economics“ atlikto tyrimo duomenimis, JAV smurtinių nusikaltimų skaičius ženkliausiai krisdavo tuomet, kai šalies kino teatruose būdavo rodomi kraujo klanus, skraidančias kūnų dalis ir kitokias smurtingas scenas vizualizuojantys itin populiarūs veiksmo filmai. Tyrimo autoriai Gordonas Dahlis ir Stefano DellaVigna analizavo 1995 - 2004 metų laikotarpio tendencijas ir padarė išvadą, jog (bent jau netiesiogiai) smurto scenų kupini filmai JAV įvykdytų nužudymų skaičių filmo demonstravimo savaitgalį sumažindavo vidutiniškai 1000 žmogžudysčių.
Naivu tikėtis, kad žmonijai būdingas kraujo troškimas ir polinkis smurtauti kada nors visiškai išnyks. Kita vertus, panašu, kad šį žmonių polinkį bent jau iš dalies galima patenkinti suvaidintu smurtu, netikru krauju ir visomis kitomis specialiųjų efektų pagalba įgyvendinamomis priemonėmis. O išėję iš kino teatro, tokie žmonės ir toliau laikysis visuotinai nusistovėjusių elgesio normų – jei jų pažįstamieji konfliktų nesprendžia peilio dūriais, vadinasi, žymiai didesnė tikimybė, jog ir jie bus linkę elgtis lygiai taip pat. Tokie žmonės laikysis ir institucinių pagrindų normų – jei jie savo konfliktus gali išspręsti teismo keliu, žymiai mažiau tikėtina, jog jie tarpusavio nesantaikos aiškinimąsi užbaigs beprasmišku kraujo praliejimu. Ir visa tai leidžia tikėtis, jog ateityje vis daugiau nužudymų ir kraujo matysime nebent televizijos ar kino teatrų ekranuose, bet ne realiame, mus supančiame pasaulyje.
