• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Demokratijos plėtros ir vietos savivaldos stiprinimo požiūriu būtų naudinga labiau demokratizuoti seniūnijų valdymą, juolab, kad imamasi stiprinti jų galias. Nemanau, kad teisingausias ir racionaliausias žingsnis šia kryptimi būtų tiesioginiai seniūno rinkimai, kaip kai kas siūlo. Jei seniūnijų pagrindu nesteigiamos savarankiškos savivaldybės, to daryti nereikėtų, nes taip galėtų būti sugriauta daugiau mažiau vieninga savivaldybės viešojo administravimo (viešosios vadybos ar tiesiog vykdomosios valdžios) sistema. Tiesa, seniūnas de facto  nėra tik administratorius, kaip jį traktuoja įstatymas  Jis tam tikra prasme, beje, panašia kaip ministras (jeigu nekreipsim dėmesio į  jų skirtingą vietą valdžios hierarchijoje),yra ir politikas, bet vis dėl to pirmiausia ir daugiausia - administratorius. Tad vargu ar daug kur tiesioginiuose ir visuotiniuose rinkimuose pavyktų išrinkti kompetentingą seniūną, šiai pareigybei numatytų funkcijų požiūriu. Neabejoju, kad daugiausia šansų būti išrinktais turėtų populistai ir demagogai. Ilgainiui tai tik padidintų nusivylusių demokratija žmonių nuošimtį.

REKLAMA
REKLAMA

Apskritai, esant dabartiniam savivaldybių dydžiui, racionaliausias būdas stiprinti teritorinių bendruomenių savivaldą, besiremiančią valdymosi iš apačios prioritetu, būtų tam tikras savivaldybių valdymosi decentralizavimas, išskiriant kelis, aiškiai teisiškai reglamentuotus valdymosi ir vietinio valdymo bei vietinių reikalų sprendimo lygmenis: reikalai, svarbūs visai savivaldybės bendruomenei kaip visumai, ir reikalai, svarbūs konkrečių smulkesnių vietos bendruomenių lygmeniu. Pirmuosius reikalus tvarkytų savivaldybės centrinė, jeigu taip galima sakyti, administracija, kontroliuojant savivaldybės tarybai, antruosius – savivaldybės teritorinio padalinio administracija, kontroliuojama vietos bendruomenės. Centrinei savivaldybės valdžiai turėtų likti ir tam tikros smulkesnių vietos bendruomenių reikalų tvarkymo koordinavimo funkcijos.

REKLAMA

Taigi,  laikantis Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinto valdžių atskyrimo principo, vertėtų ir seniūnijose įsteigti institucijas, „iš apačios“ kontroliuojančias seniūno veiklą ir sykiu galinčias padėti seniūnui demokratiškiau tvarkytis, t.y. priimti jo galioje esančius politinius ir administracinius sprendimus, o, juos realizuojant, tikėtis vietos gyventojų ir smulkesnių teritorinių bendruomenių paramos.

REKLAMA
REKLAMA

Tiesą sakant,  žingsnis šia kryptimi jau žengtas: dabar galiojanti Vietos savivaldos įstatymo redakcija įpareigoja savivaldybes padalinti seniūnijų teritorijas į seniūnaitijas ir organizuoti jose seniūnaičio, atstovausiančio vietos teritorinę bendruomenę ir dirbsiančio visuomeniniais pagrindais, rinkimus. Įstatymas taip pat numato seniūnijos seniūnaičių sueigos institutą: sueiga atliktų seniūno kolektyvinio patarėjo ir tam tikru mastu įgalioto visuomeninio kontrolieriaus funkcijas, tiesa, jos sprendimams paliekant rekomendacinį pobūdį. Manau, kad to nepakanka. Žinant dabartinės Lietuvos politinės kultūros lygį, seniūnaičio institutas, jei ir ne visur, tai daug kur, virs papildomu seniūno valdžios įrankiu ir nebūtinai naudojamu tik geriems vietos bendruomenei darbams atlikti. Tad reikia, kad seniūno kontrolė „iš apačios“ būtų veiksmingesnė. Ar ją gali atlikti seniūnaičių sueiga, atitinkamai išplėtus jos galias, t.y. tam tikrais atvejais jos sprendimams suteikiant ne tik rekomendacinį pobūdį ?  O gal verta įsteigti seniūnijos gyventojams ir sykiu smulkesnėms teritorinėms bendruomenėms atstovausiančias ir  savivaldybės administracijos skiriamo seniūno veiklą kontroliuosiančias seniūnijų tarybas ?  Manau, tai platesnės diskusijos vertas klausimas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet kokiu atveju, seniūno kontrolė „iš apačios“ turėtų reikšti, kad seniūnijos gyventojams ir (ar) vietos teritorinėms bendruomenėms atstovaujantis organas turėtų galimybę dalyvauti seniūno skyrimo procedūroje, o, iškilus reikalui, ir inicijuoti seniūno atstatydinimo, nepasibaigus kadencijai, procedūrą. Ne tik svarstyti, bet ir tvirtinti seniūno rengiamą veiklos planą, biudžetą ir ataskaitą.  Žinoma, visos šios funkcijos turėtų būti teisiškai reglamentuotos, numatant būdus, leidžiančius išeiti iš galimo politinio konflikto tarp skirtingų valdžios šakų situacijos.  Manau, būtų racionalu, jei seniūnijos atstovaujamajam organui pirmininkautų seniūnijos gyventojų išrinktas atstovas į savivaldybės tarybą.

REKLAMA

Pridursiu, kad, jei po diskusijų būtų nuspręsta rinkti seniūnijų tarybas, tai manau, jog jų rinkimų būdas galėtų būti panašus į tą, kuris aukščiau šiame rašinyje pasiūlytas savivaldybių taryboms rinkti, t.y. dalį jų sudarytų seniūnaičiai, kaip smulkiausių vietos teritorinių bendruomenių atstovai ir lyderiai, kitą dalį visos seniūnijos gyventojų išrinkti atstovai.  Bent jau miestų seniūnijose tokios tarybos būtų reikalingos ir turėtų ką veikti, tarnaudamos viešajam interesui ir neleisdamos savivaldybių vietvaldininkams elgtis jų pačių įteisinamo savivaliavimo būdu, kaip kad daug kur yra dabar. Tad ir seniūnijų tarybų rinkimai turėtų vykti tuo pat metu, kaip ir kitų renkamų vietos savivaldos organų rinkimai.

REKLAMA

Beje, vietvaldininkų mentaliteto vyravimą Lietuvoje išduoda ir tai, kad pats savivaldybės teritorinis padalinys, kurį administruoti pavesta funkcionieriui, pavadintam seniūnu, yra vadinamas seniūnijos vardu, o seniūnijos padalinys – seniūnaitija ir atitinkamai jos renkamas atstovas seniūnaičiu. Jei vadovautumės savivaldos kaip vietos bendruomenių valdymosi iš apačios principu ar prioritetu, tai šiuos teritorinius darinius ir sykiu bendruomenes reikėtų vadinti kitaip. Šiuo požiūriu dabartinei seniūnaitijai tiktų kaimynijos, o seniūnijai – viešės – seno lietuviško, bendruomenę reiškiančio žodžio – pavadinimas. Renkamas kaimynijos lyderis galėtų vadintis pagal seną lietuvišką vietos savivaldos ir valdymo tradiciją - seniūnu, o viešės administracijos vadovas – viršaičiu. Tąsyk ir siūloma seniūnijos taryba turėtų vadintis viešės taryba. Reikalui esant, viršaitis vykdomosios valdžios funkcijas galėtų atlikti ir kelių mažesnių gretimų viešių teritorijoje.   

Deja,  pagal šiuo metu veikiančią ir tik pradedamą įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo redakciją seniūnaitis tėra nominalus,  dekoracinis vietos bendruomenės atstovas, iš esmės  atstovavimo surogatas. Įstatymas aiškiau neapibrėžia atstovavimo sąvokos ir funkcijų,  tik deklaruoja seniūnaitį esant vietos bendruomenės interesų atstovu savivaldybės teritorijoje veikiančiose valdžios institucijose, pirmiausia seniūnijoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet tai nereiškia, kad seniūnaičio, ar analogiškos, kitaip vadinamos, pareigybės reikia atsisakyti, kaip to nori kai kurių dabartinių savivaldybių politikai-vietvaldininkai, besipriešinantys seniūnaičio instituto įvedimui.  Jie būtų teisūs, jei ligšiolinis vietos savivaldos modelis Lietuvoje de facto nebūtų tik vietvaldos modelis, neišvengiamai palankus oligarchiniam valdymui, o, reiškia, ir korupcijai.

REKLAMA

Apskritai, atstovaujamosios demokratijos Lietuvoje bėda ir yda yra tai, kad atstovavimas tapatinamas su delegavimu, t.y. vadinamojo laisvo mandato teisės išrinktam atstovui suteikimu. Bent jau savivaldos, ne tik teritorinės, bet ir funkcinės, lygmenyje to neturėtų būti, nes priešingu atveju savivaldos bemaž nelieka, mat bendruomenių atstovai gali ne tik nepaisyti, bet ir nežinoti atstovaujamų bendruomenių interesų, priiminėti politinius sprendimus pačių įteisinamo savivaliavimo būdu. O tai savo ruožtu veda prie valdžios ir visuomenės (piliečių) susvetimėjimo, stabdo pilietinės visuomenės formavimąsi.

Žinoma, nacionalinės valstybinės valdžios ir apskritai aukštesnės valdžios lygmenyje be laisvo mandato neišsiversi – įpareigojantis mandatas vestų, kaip tai buvo senosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės – bajoriškosios Abiejų Tautų Respublikos - laikais, prie valdžios paralyžiaus ir anarchijos. Bet šiuolaikinėse demokratijose tam ir egzistuoja skirtingi valdžios lygmenys, savivaldos skyrimas nuo valstybinės – nacionalinės ir regioninės - valdžios. Tad suvokiant demokratinės valdžios vidinio prieštaringumo problemą, galima sugalvoti ir teisiškai reglamentuoti tokį valdymo – viešųjų reikalų sprendimo - būdą, kuris, nepaverstų teritorinės savivaldos vietvalda, o funkcinės savivaldos imitacija, derintų savyje atstovaujamosios ir dalyvaujamosios demokratijos principus. Tokioms valstybėms, kaip Lietuva, tai gyvybiškai svarbu.

 Skeptikai ir tik administratorių akimis į valdžią žiūrintys gali pasakyti, kad siūloma valdžios organizavimo sistema perdėm sudėtinga, brangiau kainuosianti, be papildomų pastangų lengvai nesukuriama, be to galinti komplikuoti ir sulėtinti valdžios sprendimų priėmimą visuose valdžios ir savivaldos lygmenyse.  Lietuvoje netrūksta  įtakingų veikėjų, nuolat populiarinančių mitą, esą vietos savivaldos lygmenyje kuo mažiau politikos, tuo geriau; neva savivalda - pirmiausia vietos ūkinių reikalų tvarkymas.

REKLAMA

Bet toks požiūris į savivaldą tik išduoda jo skleidėjų nedemokratinį mentalitetą. Jį skleidžiantys arba neišsipainiojo iš sovietinių laikų nomenklatūrinės patirties gniaužtų, arba verslo vadybos ir šiuo metu vyraujančios verslo etikos principus laiko universaliais principais, neva tinkančiais ir visam visuomenės viešajam gyvenimui tvarkyti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Iš tikrųjų gi, politikos savivaldybės lygmenyje esama. Ir nemažai. Jos esama ir seniūnijos lygmenyje. Jau, pvz., sprendimas, kurią gatvę asfaltuoti, o kurią ne, kurią pirmiau, o kurią vėliau, - yra politinis, arba viešosios politikos, sprendimas. Ir demokratinėje valstybėje jis turi būti priimamas laikantis demokratijos principų ir paisant tos bendruomenės, kurią jis paliečia, interesų, prieš tai juos išsiaiškinus ar dėl jų susitarus. Žinoma, prieš priimant politinį sprendimą, būtina jo kaštų ir naudos analizė, t.y.  būtina išsiaiškinti, kiek tai įmanoma,  kiek ir kaip jį galima bus realizuoti, kokios gali būti to sprendimo realizavimo ekonominės, socialinės, kultūrinės ir politinės pasekmės.  Politinio sprendimo įgyvendinimas – viešojo administravimo ar viešosios vadybos reikalas. Bet ir sprendimo įgyvendinimo metu politinė jo kontrolė būtina. Ir ne tik tam, kad išsiaiškinti, ar įgyvendintojai laikosi nustatytų „žaidimo taisyklių“, bet ir tam, kad, reikalui esant, būtų galima pakoreguoti priimtą sprendimą, nes dažniausiai jis nebūna toks, kad „leistųsi“ įgyvendinamas šimtu procentų.

Visuomenei ir tautai, deja, brangiausiai kainuoja imitacinės demokratijos ir oligarchijos principais veikianti  politinė valdžia, jos priimami sprendimai ir politika. Tą nedviprasmiškai rodo visa nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos, kaip, beje, ir daugumos kitų pokomunistinių šalių, istorija.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų