Šiuolaikišką žvilgsnį į populiarų vengrų kompozitoriaus veikalą žiūrovams ruošiasi pateikti žinomas Lietuvos aktorius ir režisierius Kęstutis Jakštas.
Tai pirmas K. Jakšto prisilietimas prie operetės ir režisierius deda daug pastangų, kad naujasis spektaklis žiūrovus sudomintų ne tik nuotaikinga Imres Kalmano muzika, bet ir moderniu, jaunatviško šėlsmo kupinu veiksmu, rašo „Respublika“.
Operetės siužetas pasakoja apie XX a. pradžios jaunų Paryžiaus bohemos atstovų, menininkų siekį tapti pripažintais, neapseinama be meilės, tačiau skirtingai nei panašaus turinio garsiojoje Giacomo Puccini operoje „Bohema“, viliokėje operetėje herojų siekiams lemta išsipildyti, o santykius vainikuoja laimė ir meilė.
Apie jaudulį
Nedideliame Kauno valstybinio muzikinio teatro rūkomajame režisierius K. Jakštas traukia cigaretę po cigaretės. „Visi man sako, kad per daug rūkau“, – šypsosi jis. Visa siela pasinėręs į naujosios operetės premjerą, po bemiegės nakties, kurios metu sykiu su techniniu personalu ir scenos apšvietimo dailininkais derino paskutinius scenos vaizdo niuansus.
„Kartais tenka padirbėti ir naktį, juk negali trukdyti repeticijoms“, – sako K. Jakštas. Šios operetės pastatymo repeticijos labai užsitęsė. Aktoriai repetavo kas mėnesį po kelias savaites. „Norėjosi, kad žiūrovas taptų ir dalyviu. Kad veiksmas scenoje jį įtrauktų, verstų ir juoktis, ir liūdėti kartu su herojais“.
Režisieriaus manymu, kiekvienas žiūrovas skirtingas ir savaip priima tai, ką mato scenoje. „Svarbiausia save nuteikti, kad panašiai matys ir žiūrovas. Turi suprojektuoti emociją ir tikiesi, kad ją žiūrovas pergyvens taip, kaip tu. Nervinuosi, mat niekuomet nežinau, kaip būsiu suprastas, kaip žiūrovai supras tavo perteiktą mintį“, – su jauduliu akyse pasakojo režisierius.
Apie muziką
Dažnai sakoma, kad operetė - palaidotas žanras. Režisieriaus manymu, tai toli gražu netiesa, tiesiog kiekvienas laikmetis diktuoja savo sąlygas.
„Stengiausi atpažinti ir pritarti laikmečiui. Būčiau melagis, jei sakyčiau, kad buvo paprasta ir lengva. Tai pirmas mano kūdikis. Turėjau savitą šio žanro viziją ir supratimą. Pirmą sykį taip artimai ir glaudžiai teko dirbti su dirigentu, aptarinėti technologines puses, dalintis atsakomybe. Operetėje nieko negalima atskirti, viskas yra sykiu – ir muzika, ir vaidyba, ir šokis, ir dainavimas. Orkestro darbas eina per dirigento interpretacijas. Ieškojome rakto, kaip muzika ateis iki žiūrovo. Mano manymu, muzikantui duota suprasti muzikinį raštą. Jis, tarsi žydų rabinas, kuris moka skaityti torą ir perduoda savo tikėjimo interpretaciją žmonėms. Jei žiūrovai tris valandas išbus mano kurtame pasaulyje, tada tikslas pasiektas“, – gestikuliuoja režisierius.
Apie žiūrovus
Režisierius prisipažįsta, kad kartais tenka pabūti ir „žandaro“ vietoje.
„Esu darboholikas, galiu dirbti be perstojo. Reikia įjungti mygtuką, kad žmonės, su kuriais dirbu, galėtų pailsėti“.
„Gyvenimo“ kalbinti pagrindinių rolių aktoriai džiūgavo, kad režisierius priminė daugelį vaidybos niuansų, neleido užsimiršti nei sekundei. Pats K. Jakštas sako, kad scenoje aktorius turi nuolat vaidinti, net jei jis – scenos kamputyje. „Žiūrovas mato paskutinį personažą eilėje, jei 101 personažas mintimis ne scenoje, o savo namų virtuvėje, žiūrovas išsyk tai pastebės ir atmosfera bus sugriauta. Galvą nuleidęs girdi, kad kažkas iš aktorių scenoje „falšyvina“, – šypteli pašnekovas.
Apie aktorius
„Publika turėtų atkreipti dėmesį, kad dainininkai atrinkti itin kruopščiai. Ir primadonos, ir tenorai ne pirmą dieną dirba scenoje. Kauno muzikinio teatro trupę pavadinčiau begaliniai didelės potencijos baze. Su tvirtai sumūrytu kolektyvu. Su manimi dirbę aktoriai sugeba palikti savo asmeninį gyvenimą už scenos ribų ir atėję kuria nepaprastus dalykus. Stebuklas, kai vidury žiemos atsiduri šiltnamyje po stiklu, kuris apsaugo nuo šalčio. Darbą Kauno muzikiniame teatre pavadinčiau būtent žalia oaze. Jaučiau didžiulį kaifą, – įkvėpimo pagautas beria režisierius. – Absoliučiai visi aktoriai paslankūs idėjoms, taip, kaip mene ir turi būti. Juk tai ne surogatinis organizmas. Beje, visus pagrindinius vaidmenis atlieka jaunimas, teatro dabartis ir ateitis“.
Apie istoriją
K. Jakštui iki šiol neteko matyti „Monmartro žibuoklės“ pastatymų. Nepavyko jam rasti ir vaizdo įrašų. Vienintelis, kurį jam atsiuntė iš Maskvos, – tai labai skurdi operetės radijo versija.
Paklaustas ar jau matė scenos visumą ir aktorių aprangą, režisierius prasitaria dar nespėjęs. „Aktoriai drabužius jau matavosi, o aš pasitikiu spektaklio dailininke, – sako K. Jakštas. – Pavadinčiau šią operetę netipiška Kalmaniška. Joje dera Paryžiaus aura, lengvas operetės lyriškumas. Gražus humoro ir braviūros santykis“.
Jurgita Rancevienė
