REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

ES kvotomis ir kitaip riboja prekinę žemės ūkio gamybą, o Jungtinės Tautos siūlo auginti vabzdžius, kad būtų pamaitinti badaujantys pasaulio gyventojai. Gal ir lietuviai fermose ims auginti žiogus, skėrius, jei kasmet laiko vis mažiau kiaulių ir galvijų? Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, apie milijardą mūsų planetos gyventojų badauja, nors žemė galėtų išmaitinti kur kas daugiau žmonių, nei dabar jų gyvena visame pasaulyje. Prognozuojama, kad iki 2050 m. maisto gamybą reikės padidinti 70–100 proc. Ar efektyviai išnaudojamas Lietuvos žemės ūkio potencialas?

REKLAMA
REKLAMA

Anekdotinis pasiūlymas

Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija pristatė valgomų vabzdžių programos ataskaitą, kurioje teigiama, kad žiogai, skruzdės ir kiti vabzdžiai maistingumu prilygsta mėsai ir žuviai, todėl turėtų būti auginami žmonių maistui. Be to, jiems reikia kur kas mažiau pašarų.

REKLAMA

Teigiama, kad šiuo metu net 2 mlrd. planetos gyventojų valgo įvairius vabzdžius. Jų daugiausia Azijoje, Ramiojo vandenyno regione ir kitur. Raginantieji į maisto racioną įtraukti vabzdžius teigia, kad tokiam maistui populiarinti Vakarų šalyse trukdo išankstinis neigiamas potencialių vartotojų nusistatymas.

Buvusiam žemės ūkio ministrui, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentui Jeronimui Kraujeliui klausimas apie galimybes mūsų šalyje auginti vabzdžius maistui sukėlė šypseną. Anot jo, lietuviams toks siūlymas – kaip anekdotas. „Jungtinės Tautos apie tai kalba. Jei 2050 m., kaip prognozuojama, bus 9 milijardai planetos gyventojų, ieškoma visokių būdų išsimaitinti. Azijos, kitų regionų gyventojams priimtina valgyti sliekus ir visokius vabzdžius, o mes turime savo mitybos ir maisto gamybos tradicijas. Todėl gerai būtų, kad azijiečiams prie vabzdžių patiektume pieno ir kitų produktų“, – sakė J.Kraujelis. Jis prisiminė, kad ir pats ragavo šių delikatesų, tačiau itin jais nesusižavėjo.

REKLAMA
REKLAMA

Kaip padidinti tradicinės žemės ūkio produkcijos gamybą?

Žemės ūkio bendrovėms atstovaujančios organizacijos prezidentas pabrėžė, kad Lietuvoje reikia padidinti tradicinės žemės ūkio produkcijos gamybą. „Mums gamybą pirmiausia reikia didinti todėl, kad žemės ūkio produkcijos gamintojai neskurstų. Štai danai iš hektaro produkcijos gauna vidutiniškai už 14 000 litų, o mes – vidutiniškai tik už 3 000 litų. Sumokėjus mokesčius ir pridėjus tiesiogines išmokas žemdirbiui lieka vidutiniškai tik apie 1 500 litų iš vieno hektaro“, – skaičiavo J.Kraujelis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasak jo, nereikėtų sureikšminti tiesioginės paramos, nes išmokos sudaro apie 30 proc. visų žemdirbių pajamų, o skaičiuojant tik žemės ūkio bendrovių pajamas – 13 proc.

„Taigi, daugiausia pajamų gaunama iš gamybos. Turime apie 3 milijonus hektarų žemių, tinkamų žemdirbystei, todėl privalome jas naudoti ir plėtoti tradicines šakas. Jei po 20 metų vabzdžiai maistui taps labai populiarūs, gal kas ir tuo galės verstis“, – sakė J.Kraujelis.

Meškos paslauga kaimui

Yra daug įvairių priežasčių, dėl kurių maisto produktai nepasiekia badaujančiųjų, pradedant nepalankiais gamtos reiškiniais ir baigiant įsigalėjusia tarptautinės prekybos ir ekonominių santykių politika, kuriai didžiulę įtaką daro globalių verslo ir finansinių struktūrų interesai.

REKLAMA

Nevienareikšmiškai skamba Jungtinių Tautų Organizacijos raginimas populiarinti ir į valgiaraštį įtraukti vabzdžius, kai ES kvotomis ir kitais būdais riboja žemės ūkio produktų gamybą. Lietuva, uoliai vykdydama ES direktyvas, linkusi žemdirbiams užkrauti perteklinių reikalavimų, dėl kurių mažėja gamyba, naštą.

Mūsų šalyje džiaugiamasi, kaip ES paramą investuojantys ūkininkai stambėja, kuria konkurencingus ir modernius ūkius. Tačiau nutylima, kad europinė parama, lydima europinių standartų, paspartino smulkių ūkių nykimą. Tai pastūmėjo kaimo gyventojus į valstybės išlaikytinių gretas ir sumažino besiverčiančiųjų žemės ūkio gamyba skaičių. To ir siekta stojant į ES.

REKLAMA

Dirbančiųjų žemės ūkyje skaičius mažėja ir todėl, kad pagyvenę kaimo žmonės skatinami trauktis iš žemės ūkio gamybos. Už tai ES tam tikrą laiką moka paramą. Ši priemonė vertinama prieštaringai. 2004–2006 m. priemonei „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ buvo skirta kelis kartus daugiau lėšų, nei, pavyzdžiui, jaunųjų ūkininkų įsikūrimo programai.

Iš pirmo žvilgsnio kompensacijos – didelė paspirtis pagyvenusiems ir toliau plušėti ūkyje nenorintiems arba neišgalintiems kaimo gyventojams. Bet yra manančiųjų, kad parama už atsisakymą gaminti prekinę žemės ūkio produkciją 55-erių sulaukusiam žmogui iš dalies prilygsta meškos paslaugai. Mažėjant vietos gamintojų, rinkoje atsiranda daugiau erdvės atvežtinei produkcijai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O kiek pasipiktinimo sulaukia išmokų mokėjimas vadinamiesiems sofos ūkininkams, kurie negamina produkcijos, o tik deklaruoja pievas ir ganyklas. Tačiau stojant į ES Briuselis reikalavo, kad pievų ir ganyklų plotų nesumažintume daugiau kaip 8 proc.

Varžo pertekliniai reikalavimai

Buvęs žemės ūkio viceministras, ūkininkas Aušrys Macijauskas sutinka, kad ES varžo žemės ūkio produkcijos gamybą, tačiau mano, kad dėl daugelio Lietuvos žemės ūkio problemų nevertėtų kaltinti Briuselio. Mūsų šalis ūkininkus papildomai apsunkina pertekliniais reikalavimais, dėl kurių traukiasi gamyba, ypač gyvulininkystės sektoriuje. Anot jo, palyginti su Amerika, Australija, Naująja Zelandija, Okeanijos valstybėmis, ES yra daug apribojimų: draudžiama auginti genetiškai modifikuotas kultūras, naudoti kai kuriuos pesticidus ir kt. „Tai nėra blogai, nes visi pasisakome už saugų, sveiką ir visiems prieinamą maistą. Bet kokybiškas maistas nebūna pigus, tad reikia ieškoti kompromiso. Bėda ta, kad dėl suvaržymų ES ūkininkams sunku konkuruoti pasaulinėje rinkoje“, – samprotavo A.Macijauskas.

REKLAMA

Jis nesutinka su tais, kurie kritikuoja ankstyvo pasitraukimo iš prekinės gamybos ir natūralių pievų bei ganyklų išsaugojimo programas. „Argi blogai, jei, stambėjant ūkiams ir didėjant konkurencijai, vyresnio amžiaus ūkininkai, kurie nemato perspektyvų plėsti ūkius, gali oriai pasitraukti iš žemdirbystės ir gauti kompensacijas? O kiek lėšų skiriama jiems ir kiek jauniems ūkininkams įsikurti, sprendžia ne Briuselis, o Lietuva“, – aiškino buvęs žemės ūkio viceministras.

A.Macijauskas įsitikinęs, kad be reikalo peikiama ir parama už natūralių pievų ir ganyklų išlaikymą. Tačiau, anot jo, būtina reikalauti, kad paramos gavėjai laikytų gyvulius. „Negalime suarti visų žemių, nes pažeisime pusiausvyrą. Bet pievose turi ganytis gyvuliai, nes, jei jie nesigano, keičiasi žolynų sudėtis, nyksta augmenija, o vėliau – mažėja ir gyvūnijos įvairovė. Buvęs žemės ūkio ministras reikalavo, kad išmokų už pievas gavėjai laikytų gyvulius, o dabartinis ministras reikalavimus sušvelnino“, – pastebėjo ūkininkas.

REKLAMA

A.Macijauskas pabrėžė, kad ne nuo Briuselio, o sutarimo šalies viduje priklausys, ar bus išnaudotos naujojo finansinio laikotarpio galimybės žemės ūkio produkcijos gamybai didinti. „Turime didžiulį žemės ūkio potencialą. Jei nebūtų perteklinių apribojimų, o ūkininkai ir vietos bendruomenės sutartų, galėtume pagaminti kur kas daugiau mėsos, pieno produktų ir t. t., daugiau užsidirbti ir sumokėti mokesčių. Štai Danijos bendrasis vidaus produktas, gautas realizavus žemės ūkio produkciją, yra toks pat kaip Lietuvos. Tačiau danai per metus išaugina ir parduoda 20 mln. kiaulių, o mes ir milijono kiaulių jau neturime“, – teigė buvęs žemės ūkio viceministras.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Komentaras

Viršų ima korporacijų interesai

Kęstutis Jaskelevičius, ekonomikos mokslų daktaras

Milijonai žmonių badauja Afrikoje, Lotynų Amerikoje, kitose pasaulio vietose. Badą kenčia daugiau kaip milijardas mūsų planetos žmonių. Kaip XXI a. su tuo gali taikstytis daugelis didžiųjų valstybių, puoselėdamos humanistinius idealus ir žmogiškąją atjautą?

Išteklių ir prekių (taip pat ir maisto produktų) paskirstymo principus pasaulyje lemia vyraujantys rinkos santykiai. Todėl maisto produktai tas šalis, kurios dėl įvairių priežasčių jų negali pasigaminti pačios, pasiekia per įvairius labdaros ir paramos fondus, kitas humanitarines akcijas ir misijas. Šie fondai, kaip žinia, sutelkiami įvairiose pasaulinėse organizacijose iš turtingųjų valstybių finansinių įnašų. Toks yra badaujančių žmonių paramos mechanizmas. Suprantama, kad jis netobulas, nes paramos mastas, atsižvelgiant į maisto poreikius, nepakankamas. Nehumaniška, kai vienose valstybėse maisto produktai skiriami gyvūnams, o kitur vaikai tinsta iš bado. Kokia išeitis? Manyčiau, kad reikėtų iš esmės didinti turtingų valstybių įnašus į labdaros fondus, plėtoti ir skatinti dvišalį rėmimą, išsivysčiusiose valstybėse tobulinti rinkos ir konkurencijos santykius. Ar normalu, jog ES bendroji žemės ūkio politika orientuojama į tai, kad maisto produktų gamyba mažėtų? Antai mažinama pieno produktų gamyba, nes, girdi, pasaulyje yra jų perteklius ir didėjant gamybai produkcijos pardavimo kainos sumažės. Kodėl taikomos įvairios gamybos ribojimo ir mažinimo priemonės: nustatomos pardavimo kvotos, skatinamas ankstyvas pasitraukimas iš prekinės gamybos, žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku, sugalvojama įvairių „žalinimo“ programų ir kt. Visos šios gamybos ribojimo priemonės – ES didžiųjų valstybių lobistų veiklos rezultatas, nes siekiama rinkoje išlaikyti kuo didesnę pelno normą. Dėl įvairių maisto produktų gamybos mažinimo programų nukenčia Lietuvos ir kitų naujų ES valstybių gamintojai. Neišnaudojamas ekonominis gamybinis šių valstybių potencialas, biudžetas netenka pajamų ir pan. Deja, tokios išvados darytinos praėjus kone dešimtmečiui narystės ES. ES politika yra gana klastinga, deklaruojami kilnūs siekiai ir vertybės, o viršų ima didžiųjų korporacijų pelno interesai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų