Prieš pradedant kalbėti apie krikščioniškojo roko muziką, pirmiausia reikėtų paminėti šio muzikos stiliaus apibrėžimo problemą. Tiek rašytiniuose šaltiniuose apie krikščionišką muziką, tiek pačių atlikėjų nuomonėse išryškėjo dvi šios muzikos krypties apibrėžimo tendencijos: vieni mano, kad krikščioniška muzika – tai originalios religinės giesmės, tiesioginis evangelijos citavimas; kiti – jog krikščionišku galima vadinti bet kokį kitą dainos tekstą, savuoju turiniu neprieštaraujantį krikščioniškai pasaulėvokai.
„Vakaruose labiau priimtina tradicinė nuostata, kad krikščioniška muzika yra tiesioginis Evangelijos citavimas, giesmės, psalmės”, – teigė vienas krikščioniškosios muzikos atlikėjas iš Vilniaus. „Krikščioniškas rokas yra dainavimas apie Dievą. […] Mes dainuojam apie pozityvius dalykus, […] mėginam į tekstus įdėti […] vertybes. [...] Krikščioniška muzika nėra giesmės. […] Ji neturi būti atliekama bažnyčiose. Jis (krikščioniškas rokas – red. past.) ne tam skirtas. Bažnyčia yra Dievo garbinimui. Krikščioniškas rokas […] labiau yra krikščionybės įkultūrinimas, […] kultūrinė krikščionių išraiška.
Krikščionybės žodis, tartas ir šita kalba“, – kalbėjo kitas. Informacijos apie krikščioniškąjį roką Lietuvoje nėra daug, net internete žinių apie jį ne itin gausu. Galima sužinoti apie vykusius festivalius (pvz., „Sielos“, skirtingais metais dažniausiai vykstantis vis kitame mieste), pasidomėjus giliau, atrandamos Lietuvoje krikščionišką muziką (kartais su pertraukomis) grojančios grupės: „Gyvai“, „Password“, „Quest“, „Mustard seed“, „Ashtrey“ ir kitos. Teigiama, kad ne visuomet visi krikščionišką muziką grojančių grupių nariai yra krikščionys, bet bent jau lyderis – dažniausiai būtinai, taip pat krikščioniškos tematikos turi būti ir dainų tekstai.
Dauguma krikščioniškos muzikos atlikėjų (ne vien roko) krikščioniškos muzikos pradžia Lietuvoje laikė dabar jau nebeegzistuojančias grupes iš Kretingos (Klaipėdos raj.) „Thau“ ir „Atika“. Šiuo metu minėtosios muzikos grupės gyvuoja tik muzikantų pasakojimuose ir prisiminimuose. Pabrėžiama, kad dauguma krikščioniškų grupių Lietuvoje susibūrė krikščioniškoje aplinkoje: grupių nariai dažnai būdavo vienuoliai, kunigai, teologijos studijų studentai arba tiesiog krikščioniškai pasaulėžiūrai prijaučiantis jaunimas. Kalbant apie modernią jaunųjų krikščionių saviraišką, verta paminėti aplinkinių žmonių reakcijas į jų atliekamą muziką. Dažnai žmonės stebisi, kad yra tokia tematika besidominčių jaunuolių, kurie dar ir groja šiuolaikišką muziką. Neretai, klausantis muzikos, neatkreipiamas dėmesys į dainų žodžius (juolab jei tekstai angliški) ir labai nustembama, išgirdus, jog dainuojama ne banaliomis „aš tave myliu“ temomis, o bandoma žvelgti į sielos gelmes, mąstyti apie Dievo buvimą. Vienas atlikėjas rašė: „pasauliečiai į krikščionišką šiuolaikinę muziką žiūri nustebę („Nežinojom, kad ir tokių dyvų būna“), bet palankiai.
Tačiau palankumo ne visada sulaukiame iš konservatyvesnių tikinčiųjų, ypač vyresnio amžiaus“. Krikščioniškos muzikos atlikėjų teigimu, daugelis streotipiškai įsivaizduoja jauną krikščionį, kaip nuolat kiūtantį bažnyčioje, laisvalaikio metu nesilinksminantį, senamadišką. Todėl dažnai nustembama, kai scenoje pasirodo krikščioniško roko muzikantai. Susikirtimas tarp senos tradicijos ir naujos formos aiškiai pastebimas krikščioniškojo roko koncertų žiūrovų ir klausytojų reakcijose. Vyresniosios kartos atstovi, susirinkę į krikščioniško roko koncertą ir išgirdę muziką, pradeda skirstytis, mat roko žanrą jie, veikiausiai, priskiria išskirtinai jaunimo kultūrai. Tuo tarpu jaunoji karta neturi nieko prieš roką, tačiau, išgirdę, kad yra dainuojama apie Jėzų, Dievą, jie mažų mažiausiai nustemba. Taigi jaunieji krikščioniškos muzikos atlikėjai tarsi atsiduria tarp dviejų ugnių: iš vienos pusės, į juos keistai žvelgia pasaulietinis jaunimas, iš kitos – vyresnio amžiaus krikščioniškas vertybes puoselėjantys asmenys. Ir nors tai nėra taisyklė, visgi tokia padėtis byloja apie krikščioniškų vertybių permąstymo, galbūt – adaptavimo epochą. Teigiama, jog svarbus elementas krikščioniškuose tekstuose yra tikėjimas, asmeninė patirtis to, apie ką dainuojama.
„Jeigu jis nori gero kažką kitam padainuoti, bet jis netiki tuo ką daro, tai ir „gaunasi“ keistas toks variantas. [...] Tai yra dainavimas apie žmogaus gyvenimą su Dievu, tiesiog muzika, kylanti iš gyvenimo. […] Turi būt prasmė žodžiuose. Tai nėra muzika, kurią tu groji tik tam, kad pavalgytum […] ”, – teigė vienas atlikėjas. Taigi tekstuose yra vertinamas išgyvenimo jausmas. Žinoma, tai svarbu ir populiariojoje roko muzikoje, tačiau skirtumas tas, kad krikščioniškajame roke per Dievą išgyvenimams suteikiama prasmė. Pagrindinis veikėjas yra ne žmogus, bet jo santykis su aukštesne būtybe. Į ją kreipiamasi pagalbos, ji paguodžia, suteikia atramą, užpildo gyvenimo tuštumą. Šiuo žmogaus decentralizavimu krikščioniškoji muzika, o taip pat ir krikščioniškas rokas, išsiskiria iš kitų masinės kultūros apraiškų.
Galima teigti, kad aktyvus jaunimo domėjimasis krikščioniškosiomis vertybėmis ir jų propagavimas reprezentuoja jaunosios visuomenės dalį, kuri nebijo savotiškai maištauti nūdienos greito vartojimo, patogaus seksualinio gyvenimo, netikėjimo, vertybių niveliacijos laikais. Vienas krikščioniškos muzikos atlikėjas ir tekstų autorius teigė: „esame jauni ir modernūs žmonės, todėl turime griauti apie krikščionišką jaunimą sukurtus stereotipus. [...] Mūsų įvaizdis už scenos [...] – šiuolaikiniai žmonės, kurie, viena vertus, nebijo prisipažinti, kad kartais nusideda, tačiau antra vertus, nebijo prisipažinti, kad sekmadieniais eina į bažnyčią. Norime ir bandome būti tiltu, jungiančiu krikščionišką ir nuo tikėjimo nutolusį jaunimą.
Reda Šatūnienė
„Stryper“ sudrebino roko muzikos padangę 1984 - aisiais. Grupė, pasivadinusi pagal į Kristų nurodancią Biblijos citatą „Jo žaizdomis buvome išgydyti“ (“By his strypes we were healed”), greitai užkariavo ne vien krikscioniskąją, bet ir pasaulietinę metalo sceną. Pasižymintys ryškiu įvaizdžiu, tobulai atitinkantys aukščiausius savo žanro reikalavimus, „Stryper’iai“ atvirai deklaravo savo tikejimą, o koncertų metu nuo scenos dalijo publikai Biblijas. 1985-1988 m. „Stryper“ pasiekė neįtiketiną populiarumą Vakaruose: net trys albumai tapo platininiais ir auksiniais, grupei atiteko aukščiausias - „Grammy“ apdovanojimas, kelios „Stryper“ dainos, išstūmusios tokių žvaigždžių kaip Michael Jackson hitus, tapo labiausiai pageidaujamomis MTV dainomis.
Panašaus ir net didesnio populiarumo už „Stryper“ susilaukė grupės „P.O.D.“ albumai. Jie net tris kartus tapo platininiais, o nuolatinis grupės vaizdo klipų populiarumas MTV leidzia laikyti „P.O.D.“ iki šiol viena populiariausių krikščioniškojo roko grupių.
Iliustracijas ir jų aprašus parengė dr. Benas Ulevičius
