REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Ko gero, naujus Lietuvos nacionalinio operos ir baleto kilimus pavyks išsaugoti ilgiau nei prieš tai buvusią ir šią vasarą pakeistą kiliminę dangą - antroji baleto “Rusiškasis Hamletas” premjera vyko tik artipilnėje salėje, o nemaža dalis 150 Lt kainuojančių krėslų liūdėjo be savo žiūrovų.

REKLAMA
REKLAMA

Vieną tokį krėslą galėjau paguosti ir spektaklį su antrąja premjerinio baleto šokėjų sudėtimi saugiai žiūrėjau iš pirmosios eilės vidurio.

REKLAMA

Trečią kartą - po peržiūros http://www.omni.lt/?rask$9359_16017_79349$z_122301 ir pirmosios premjeros http://www.muzikosbarai.lt/apiesaj.htm - gilinantis į Boriso Eifmano spektaklio peripetijas, labiau paaiškėjo kai kurie siužetiniai vingiai; galbūt tam turėjo įtakos ir tiesiai į veidą srūvančios garsiojo Rusijos choreografo plastinės ir vizualinės manipuliacijos.

Spektaklis tapo suprantamesnis, aiškesnis - tačiau negaliu pasakyti, kad jį labiau pamėgau. Dar daugiau abejonių sukėlė Hamleto ir Pavelo istorijų paralelės, pritemptos, miglotos, menkai pateisinamos pasirodė Įpėdinio kančios bei prieštaringi poelgiai, kuriuos galima paaiškinti ne tiek herojaus vienišumu, kuriam jį pasmerkė ištvirkusi dvaro aplinka, kiek įgimta psichine liga.

REKLAMA
REKLAMA

Dar daugiau simpatijų sukėlė Imperatorė - ji pasirodė kaip nekoordinuoto ir alkoholiu piktnaudžiaujančio vyro gaivališkų instinktų auka, turėjusi visišką teisę jam pasipriešinti - net tokiomis kraštutinėmis priemonėmis kaip žmogžudystė, kurioje ji pati tiesiogiai nedalyvavo ir netgi mėgino apsaugoti lopšyje spurdantį sūnų nuo šito šiurpaus fakto akivaizdos. Moters pagailsta ir tada, kai Favoritas susideda su Įpėdinio žmona.

Nužudytojo caro šmėkla atsiskleidė ne tik kaip šiurpus kinematografinis senoviškų siaubo filmų personažas, bet ir kaip klastingas faktų falsifikuotojas - atkartojamoje žmogžudystės scenoje, iškylančioje Įpėdinio vaizduotėje, grėsmingą ietį į caro krūtinę smeigia ne tik Favoritas, tikrasis žmogžudys, bet ir pati Imperatorė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nenuosekli liko ir Įpėdinio žmonos linija - lyriškose scenose ji demonstruoja švelnią meilę ir prieraišumą, o netrukus kaip aukščiausios klasės intrigantė sodina vyrą į sostą ir sėdasi į jį pati. Tiesa, netrukus užsimezgusį jos meilės romaną su Favoritu galima paaiškinti Įpėdinio anemija ir neveiklumu.

Keistos, pernelyg buitiškos, primityviai komiškos atrodė ir kai kurios iš arčiau matomos detalės - Įpėdinio muistymasis lopšyje iškišant čia galvą, čia kojas; vis dar juokingai atrodė scena, kurioje auklės Įpėdinį apmauna kelnėmis ir apvelka marškiniais; ir priešingai - “Mėnesienos sonatos” pradžioje, prieš brisdamas į sąlygišką ir gana poetiškai išspręstą mėlynos šviesos upę, Įpėdinis visai nepoetiškai ir nesąlygiškai išsirengia.

REKLAMA

Tokios tikroviškais provaizdžiais paremtos scenos kontrastuoja su pabrėžtinai simboliniais epizodais - vieni jų iki šiol kelia nuostabą savo paslaptingomis reikšmėmis, kiti suvokiami lengviau.

Sakykim, ilgai sukau galvą, ką galėtų reikšti pirmojo Įpėdinio susitikimo su būsimąja žmona Natali detalė - pristačius caraičiui kelias damas, Natali laikosi atokiau, o po to staiga krinta ant žemės po Įpėdinio kojomis. Kas ją pakirto - meilė? Valdžios troškulys? Epilepsijos priepuolis? O gal ji paprasčiausiai suvaidino apalpimą, nes akimirkai praėjus su šypsena veide ji jau žengia įsikibusi įpėdinio rankos.

REKLAMA

Aiškiau galima įminti, ką reiškia tos tamsiais drabužiais slankiojančios žmogystos - jos, matyt, atstovauja tą niūrų XVIII a. Rusijos imperijos KGB šnipinėjimo, sekimo gaivalą, kuriam antrina vis antrajame plane virš baliustrados šmėkštelintis Imperatorės šešėlis.

Antroji spektaklio dalis labiau primena haliucinacijų grandinę - caraičio pomėgis žaisti kareivėliais turėtų liudyti jame taip pat tūnančią valdžios aistrą, kurią dar labiau pakursto roboto-policininko judesiais grūmojanti Nužudyto tėvo šmėkla.

Greta visų Imperatorę juodinančių detalių choreografas netrukus labai tiesiogiai apkaltina ją buvus nimfomane ir sadiste - gana gracingą jos solo šokį karnavale lydi sadomazochistinių orgijų atributas - botagas bei atvirai erotiška gimnastika ant lygiagretėmis tapusių strypų. Intermediją apie žmonos drauge su meilužiu nužudomą vyrą vaidina vulgarokai besistaipantys kaukėti klounai - kadangi tai nieko bendra neturi su tikrove, Imperatorė visiškai teisėtai nuplėšia sūnaus kaukę ir trinkteli jam antausį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Paskutinėse scenose telkiasi visa spektaklio idėjų ir prasmių “sunkioji artilerija” - dvikova su kaukole, Imperatorės vienatvės drama, caraičio bejėgystė, kurią vėl galima paaiškinti silpnu proteliu ir nepamatuotomis ambicijomis, o tai, kad ilgą laiką Imperatorė stūmė jį šalin nuo sosto, galima traktuoti kaip išmintinos motinos rūpestį - galų gale istorija, kuria choreografas sakosi remiąsis, parodė, koks nestabilus buvo Pavelo būdas ir kiek jis kainavo Rusijos iždui.

Antroji artistų sudėtis pasirodė visai įdomi. Imperatorę šoko Olga Konošenko; po Eglės tai antrasis toks sodriai dramatiškas jaunos šokėjos vaidmuo, su kuriuo ji elgiasi ir stropiai, ir kūrybiškai - perpratusi choreografinės kalbos subtilytes, solistė galbūt per atsargiai traktuoja atskiras spektaklio scenas, tačiau šoka užtikrintai ir sklandžiai; nudžiugino tai, kad jai pavyko išvengti pagundos kurti vienaplanį tironės įvaizdį, ir ji sudaro įvairių ir turtingų priemonių savo herojės įvaizdžiui sukurti.

REKLAMA

Įdomus, gana nuosekliai pažeidžiamos psichikos caraitį kuria Aurimas Paulauskas - tik jam reikėtų pagaminti kiek didesnį lopšį, nes kartais atrodo, jog išlakus artistas jame jau įstrigo, be to, jis negali taip gracinga kaip Nerijus Juška spektaklio pradžioje iš lopšio kaišioti kojų. A. Paulausko šokis gana lygus, jam pavyksta sulieti judesį su išgyvenimu, “neperspausti” veido išraiškų ir sukelti užuojautą ne “rusiškajam Hamletui”, bet tiesiog caraičiui Pavelui, kuriam kartais visai tinka naiviai romantiškas Zygfrydo žvilgsnis.

REKLAMA

Nustebino Miki Hamanaka - iki šiol ši techniška japonų šokėja, Lietuvoje dirbanti jau keletą metų, beje, A. Paulausko žmona, buvo “naudojama” kaip klasikinių spektaklių puošmena - virtuoziška technika tviska jos Pas de Deux balete “Žizel”, “Don Kichoto” Amūras, variacijos ir, žinoma, puikioji Kitrė su dvigubų sukinių kaskadomis. Tai vis partijos, o ne vaidmenys, todėl džiugu, kad susidūrusi su artistine medžiaga, M. Hamanaka įtikinamai perteikė Įpėdinio žmonos jausmų - kad ir kokie paradoksalūs jie būtų - įvairovę, sugebėjo būti ir trapi, ir klastinga, ir pikta, jausminga.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Aleksandro Molodovo Favoritas kiek blyškus, jo vaidyba primena “Raudonosios Žizel” Čekistą ar “Gulbių ežero” Rotbarą. Kaip Nužudyto caro šmėklos pakaitomis vaidenasi broliai Smalakiai. Edvardas Smalakys, ne taip seniai buvęs mūsų baleto primarijus, šiandien jau šoka tėvus ir vaiduoklius (beje, jo partnerė Eglė Špokaitė šiame spektaklyje - motina; nuo pirmųjų jų debiutų 1990 m. jau praėjo 13 metų). E. Smalakio patirtis spektaklio peržiūroje ir pirmojoje premjeroje padėjo sukurti plastišką, muzikalų ir grėsmingą personažą; prasčiau kol kas sekasi jo broliui Rimui Smalakiui, kurio robotiška eisena daro jo herojų panašesnį į atklydėlį iš populiarių fantastikos filmų.

Kol kas nepasirodė trečioji “Rusiškojo Hamleto” sudėtis - Kristina Kanišauskaitė, Eligijus Butkus, Inga Cibulskytė; kartu su jais Favorito vaidmenį turėtų atlikti E. Smalakys.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų