Apie renovacijos iššūkius, gyventojų motyvaciją ir diskusijas dėl senų pastatų griovimo naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Vilnius TECH Aplinkos inžinerijos fakulteto docentė dr. Rūta Mikučionienė ir Aplinkos ministerijos kancleris Povilas Poderskis.
Gerbiama Rūta, ar Europa, įskaitant ir Lietuvą, yra pasiruošusi naujai direktyvai? O gal matote, kad tų pokyčių dar bus ir reikės gilesnių diskusijų?
R. Mikučionienė: Matote, ta direktyva apima labai daug dalykų. Net jeigu kalbame apie gyvenamąjį būstą, tas būstas yra labai įvairus.
Netaršių arba nulinės emisijos pastatų reikalavimas atsiranda tik naujai statomiems pastatams. Manau, kad tai nebus labai didelė problema. Kaip ir minėjau anksčiau, statytojai tikrai yra pasiruošę statyti efektyvius būstus. Jau dabar jie yra beveik energijos nenaudojantys pastatai.
Kitas dalykas, ypač kalbant apie būsto prieinamumą, yra esami pastatai. Pirmiausia tie, kurie dar nėra renovuoti. Kaip pasiekti tikslą iki 2050 metų, kad visi tie pastatai būtų efektyvūs? Čia yra tikrai daug iššūkių.
Nauji pastatai šiandien nėra iššūkis. Iššūkis yra tai, kaip esami pastatai pasivys. Kaip vyks renovacija. Renovacija nėra jau toks paprastas procesas. Renovuojant pasiekti aukštą energinio efektyvumo klasę yra gerokai sudėtingiau negu statant naują pastatą.
Todėl čia daug iššūkių yra ne tiek technologinių, kiek socialinių. Kodėl žmonės nesirenovuoja? Priežasčių yra įvairių. Pirmiausia žmonės turi norėti renovuotis.
Žvelgiant iš Europos Sąjungos perspektyvos, neefektyvūs pastatai yra ir būsto prieinamumo problema. Matome geopolitinę situaciją aplinkui. Ar iškastinis kuras pigs? Tikrai ne. Jis tik brangs. Vadinasi, sąskaitos už šildymą tik didės.
Tą matėme per visą krizinį laikotarpį nuo COVID-19 ir prasidėjus karui. Kai pabrangsta energija, iš karto atsiranda didesnis susidomėjimas renovacija.
Todėl reikia ir politinio įsikišimo, padėti žmonėms rasti balansą, kad esamas būstas išliktų prieinamas. Kalbėdami apie renovaciją kalbame ne tik apie renovacijos išlaidas. Kalbame ir apie mažesnes šildymo sąnaudas ateityje.
Technologijos šiandien tikrai spartėja. Kalbant apie neutralumo tikslus, vienas iš sprendimų yra energijos akumuliavimas. Yra įvairių būdų – šilumos kaupimas, elektros kaupimas, karšto vandens ruošimas tada, kai energijos turime perteklių, ir jo naudojimas tada, kada reikia. Taip pat elektros akumuliatoriai.
Tai jau technologiniai sprendimai, kurie šiandien vystosi labai greitai. Manau, kad artimiausiu metu daugelis šių klausimų bus išspręsti. Kaip kadaise saulės elektrinės atrodė labai brangus dalykas, o dabar tai yra savaime suprantamas sprendimas.
Taip, bet vertinant tai, ką sakote, nuteikėte gana pozityviai. Ar teko analizuoti, kodėl gyventojai renovacijų neatlieka? Ar viskas remiasi į finansines galimybes, ar yra ir kitų priežasčių?
R. Mikučionienė: Kai manęs klausia apie renovaciją, aš visada sakau – esu technologijos mokslų daktarė, o čia jau yra socialinė problema. Priežasčių tikrai labai daug. Prieš porą savaičių grįžau iš Estijos, kur dalyvavau disertacijos gynime renovacijos tema. Estija yra visai šalia, tačiau problemos labai panašios.
Tyrimas buvo atliekamas pagal regionus. Didžiuosiuose miestuose, kur ekonominis išsivystymas aukštesnis, renovacijų yra daugiau. Ten, kur būsto prieinamumo problema didesnė, renovacijos vyksta vangiau. Todėl aš matau vieną pagrindinę išeitį – švietimą. Kantrų švietimą, kalbėjimą ir gerųjų pavyzdžių rodymą.
Kai nutinka bloga istorija – nekokybiškas rangovas ar nepavykęs projektas – ji nuskamba per visas žiniasklaidos priemones. Kai istorija gera, kažkas gal pasidžiaugia, kažkur parašo, bet ji taip ir lieka nepastebėta.
Todėl tai iš tiesų yra socialinė problema. Ir pačioje pastatų direktyvoje dabar daugiau dėmesio kreipiama į daugiausiai energijos suvartojančius pastatus.
Savivaldybės ar ministerijos pirmiausia galėtų susiinventorizuoti tokius pastatus, išsiaiškinti, kodėl jie yra probleminiai ir kokios pagalbos reikia jų gyventojams. Galbūt reikia papildomos paramos, galbūt kitokių sprendimų. Būdų tikrai yra daug.
Buvo netgi viešai paskleista idėja, bijau sumeluoti, bet galbūt ir pačios ministerijos atstovai minėjo, kad kartais labiau apsimoka daugiabutį nugriauti ir pastatyti naują negu jį renovuoti. Ar tokia praktika apskritai taikoma kitose valstybėse?
R. Mikučionienė: Visokių praktikų yra visur. Tačiau aš, kaip mokslininkė, visada sakau, kad turime vertinti visą pastato gyvavimo ciklą.
Jeigu kalbame tik iš energetinės pusės arba iš vystytojo patogumo perspektyvos, tada taip – jiems tikrai yra patogiau nugriauti ir pastatyti naują.
Bet jeigu žiūrime plačiau, globaliau, turime vertinti ir bendrą poveikį aplinkai. Dabar ir pati pastatų direktyva dėmesį kreipia ne tik į emisijas naudojimo metu, bet ir į vadinamąjį įkūnytąjį pėdsaką, kuris atsiranda statybų metu.
Šiandien medžiagų žiediškumas vis dar yra gana žemo lygio. Jeigu ateityje galėsime pastatą nugriauti, panaudoti visas jo medžiagas ir iš jų pastatyti naują, efektyvesnį pastatą, tada galbūt ir aš sakysiu kitaip.
Tačiau šiandien, mano asmenine nuomone, pastato griovimas turėtų būti jau pačiu blogiausiu atveju. Žinoma, yra išimčių – pavyzdžiui, stipriai pažeistos konstrukcijos ar labai prastos būklės pastatai.
Bet pirmiausia turėtume panaudoti tai, ką jau turime, ir vertinti ne tik eksploatacijos metu atsirandančias emisijas, bet ir tas, kurios susidaro statybų procese.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
