Šiuolaikiniame kalbėjime, tiek žiniasklaidoje, tiek visuomenės vartojamame žodyne, žodis “mitas“ reiškia kažką, kas netikra, kas tamsu, kas temdo aštrų ir racionalų suvokimą; kai kuriose srityse, tarkime, reklamoje, į mitus žiūrima daug pagarbiau - kaip į techninius įrankius, gebančius ypač gerai pataikyti į pasąmonę ir paveikti pirkėjo, balsuotojo, pagaliau ištisos visuomenės nuomonę.
Tačiau ir reklama, ir žiniasklaida, ir viešasis diskursas “mitą“ suvokia labiau kaip stereotipą ar tą fenomeną, kuris anksčiau vadintas “mąstymo stabu”, sustabarėjusiomis idėjomis, ideologemomis, klišėmis ir pan.
Religijotyrinis požiūris mitą supranta kitaip, visų pirma apibrėždamas jį kaip bene centrinę religijos dalį; mitas - tai precedentinis pasakojimas arba pasakojimas apie precedentus, kuris savo ruožtu kildina ritualą, tai yra veiksmą, kuriuo atsiliepia į mitą religingas žmogus, dažnai imitacinį ar šlovinamąjį; ritualas savo ruožtu gimdo kultą, t. y. visos bendrijos pripažįstamą santykio su šventybe formą. Tačiau religijotyroje pripažįstama, kad jos mito supratimas nėra visuomenėje galiojantis ir kad esama kitokio mito supratimo.Turėtume skirti mitus, veikiančius religijose, nuo mitų, gyvuojančių sekuliarioje visuomenėje. Jų kilmė ir šių mitų tarpusavio santykių aiškinimai yra jau specifinė tema ir nagrinėtina religijotyroje; mums kol kas pakanka žinoti, kad yra bent jau dvi mitų rūšys. Šiurkščiai tariant - religiniai mitai, gyvuojantys religijose, ir mitai, gyvuojantys sekuliarioje visuomenėje. Tačiau tie mitai gyvuoja ne “apskritai visuomenėje“, bet konkrečioje jos dvasinės kultūros ar greičiau dvasinių madų terpėje, religingume, užimančiame tarpinę vietą tarp sekuliaraus pasaulėvaizdžio ir religinio.
Religingumas yra autonomiškas reiškinys, ir mes galime stebėti jo raidą skirtingose religijose, įvairiuose kontinentuose ir įvairiais laikais, nagrinėti tos raidos tendencijas, bet negalime nieko pasakyti apie religingumo kaip tokio kilmę, priežastis ir atsiradimo aplinkybes.
Su tuo religijotyroje tenka susitaikyti. Kodėl, kada ir kaip atsiranda religingumas, mes nežinome. Religijotyra yra mokslinė disciplina ir ten, kur ji negali ko nors aiškaus pasakyti, kur jai trūksta empirinių duomenų apibendrinimams, jai tenka sustoti. Metafiziniai klausimai ir teiginiai jai svetimi, kitaip religijotyra negalėtų būti laikoma mokslu. Teologija, metafizika, religijos filosofija gali kelti klausimą apie religijos kilmę, tačiau tai bus ne religijotyriniai klausimai bei atsakymai, o paprasčiausios dedukcijos, duodančios atsakymus priklausomai nuo atsakančiojo filosofinio skonio, įsitikinimų, ideologijos, religijos. Bet kad ir kokius atsakymus teiktų tarkime metafizika, ji neturės religijotyrinių empirinių duomenų, leidžiančių jai ką nors tikresnio pasakyti apie religijos kilmę, o remsis iškreiptais ar laisvai performuotais reiškiniais.
Religingumas - tarp ateizmo, sekuliarumo ir religijos
Religingumas tai žmogaus pajėgumas religijai, kad ir kaip tautologiškai skambėtų, tai apibrėžimas, tegu ir parengtinis. Aprėžiantis temos, apie kurią kalbėsime, kontūrus. Mat žmogus ir žmonių bendruomenė, nesvarbu, kokio technologinio išsivystymo laipsnio pastaroji būtų ir kokie charakterio bruožai nusakytų tam tikrą jos asmenį, yra religingi, tai yra, jie pajėgūs religijai kaip tam tikram santykiui su galiomis, kurios yra už tiesioginio juslinio suvokimo ribų. Mes šiandien žinome, kad yra ateistinė laikysena, kuri formaliai reiškia, kad žmogus neišpažįsta jokios religijos. Ateizmas yra laikysena, kurią gali išpažinti tiek “religingumo geno“ neturintis žmogus, tiek žmogus, kuris išauklėtas ateistinėje aplinkoje (šeimoje, valstybėje), tai žmogus, kuris įsižeidęs ant Dievo už jam padarytas asmenines skriaudas, ima jį neigti ir “kovoti su juo“, arba dažnai tai atvejis, kai žmogus, matydamas pasaulyje blogį ar net jo perteklių, negali pripažinti, kad yra protinga galia, prisiimanti visą blogį, ir kurianti pasaulį tokį blogą, katastrofišką ir neteisingą, koks jis yra. Ateizmas yra labai skirtingas kiekvienu atveju, įsižeidimas, kad Dievas teikia kančią ir nelaimes, gali būti neurozinis kompleksas, ir tokia ateistinė laikysena yra tiesiog “susipykimas su Dievu: “įsižeidimas“, kuris nėra ateistinis - tai Dievą pripažįstantis nusigręžimas nuo jo, “supykimas“, neneigiantis objekto, ne menkiau jį pripažįstantis neigimo akte, nei pamaldžiojo tikėjimo dvasiniame judesyje; toks ateistas tiesiog nori, kad Dievas elgtųsi kitaip, tai yra, pagal paties asmens norus ir pageidavimus. Ir vargu ar tai ateizmas, tai - nesusipratimas, kuris turi daugiau sąsajų su psichoanalize, nei su religiniu santykiu. Trečia vertus, yra sistemingas ateizmas, Dievo vieton statantis “gamtos dėsnius“, religijos vieton - mokslą, kurio teiginiai priimami taip pat nekvestionuotinai, kaip ir tikėjimo dogmos. Tačiau pasakytina, kad taip formuojasi “mokslo religija“, kuri Dievo vieton deda mokslo įrodytus faktus ir empiriką, tačiau tai giliau įsižiūrėjus tik vieno absoliutaus autoriteto dogmatiškas pripažinimas kito vietoje, sistema struktūriškai ta pati. Dar viena dažniausiai individualistinė laikysena tai ateizmas, nepripažįstantis Dievo galimybės dėl to, kad Dievas, jeigu būtų, būtų atsakingas už kiekvieną vaiko ašarą, ir tai jis nebebūtų Dievas, nes tų ašarų ir dabartyje, ir visoje istorijoje ištisas tvanas; tai etinis, dorovinis ateizmas. Tai ateizmas, lemiantis vienišą dorovinę laikyseną, egzistencinis donkichotizmas, bet iš esmės toks ateizmas yra veikli pagalba Dievui. Mes dabar kalbame apie asmenines ateizmo atmainas ir galime pastebėti, kad ateizmas gali būti ir bukas neigimas, ir aplinkybių nulemta laikysena, ateistais istorijoje vadinti ar ateizmu, bedievyste kaltinti iš tikrųjų labai skirtingi asmenys - nuo Epikūro, Lukrecijaus Karo iki Sokrato ir Kristaus.
Religingumo manifestacija ideologijose
Kalbėjom apie individualistinį ateizmą, kuriam apsisprendžiama be išorinės prievartos, tačiau savitai interpretuojant aplinką, intelekto ar mokslo įtakoje, ar auklėjimo ar etinio maksimalizmo poveikyje. Tačiau XX a. buvo ne kokio nors “sartriško“ individualistinio ateizmo, o ištisų nuosekliai ir aršiai ateistinių valstybių epocha, ir mes žinome tokių politinių darinių istoriją - jie žlugo, nuo Kambodžos iki Albanijos.
Vis dėlto tai nėra kažkokia naujiena, Prancūzijoje XVIII-XIX a. sankirtoje ateistinė ar jai labai artima laikysena tapo valstybės ir viešojo gyvenimo pamatu, ir tai nėra labai tolima nuo dabartinės Prancūzijos gyvenimo, kur tolerancija siekia iki tos ribos, kur prasideda valstybės ir tarkime valstybinio švietimo sistemos interesai. Ateistinę laikyseną Kristaus laikais išlaikė sadukiejai, kai kurios filosofinės mokyklos, kurių pagrindu XVIII a. atsirado prancūzų ir vokiečių materialistai. Ateizmas nėra XX a. produktas, jis reiškinys, aptinkamas skirtingais laikais. Vis dėlto neverta įsivaizduoti, kad ateizmas - tai absoliučiai nereliginė laikysena, kad ji išlaisvina žmogų nuo religingumo instinkto, - ateistinėse valstybėse paradoksaliai religijos vietą užėmė ideologija, tačiau ideologija, nepaprastai artima religijai.
Religingumas ir ideologijos. Marksizmas kaip ekonominė teorija ir kaip kapitalistinės visuomenės kritikos instrumentas, įgyvendintas bolševizmo forma, pagimdė visiškai su marksizmu nesusijusį ideologinį-religinį darinį, kažką panašaus į viduramžišką bažnyčią su šventųjų kultu, kankiniais, šventąja Trejybe ir pranašais, kurių mokymas pasitvirtina realybėje ir kurie išpranašavę valstybės ir visuomenės raidą iki “laikų pabaigos“ ir “rojaus žemėje“, o kol to nėra, vardan šviesios ateities veikia ir dirba generalinis sekretorius ir aplink jį susibūrusi politbiuro konklava, iš savo “kardinolų“ renkanti naują hierarchą, ir ištobulinta siaubą kelianti inkvizicija, pavaldinius kankinanti, žudanti, be skaičiaus grūdanti į kalėjimus, su raganų persekiojimo periodais ir pan. Lenino mumifikacija, Babilono zikuratui artimas Lenino mauzoliejus apskritai neturi atitikmenų šiuolaikinėse pasaulietinėse valstybėse; tai neįtikėtinas archainio religinio mąstymo proveržis, rusų stačiatikių šventųjų nedūlančių palaikų kulto ir Egipto faraonų mumifikacijos ir dieviškos glorifikacijos samplaika.
Vokiečių nacionalsocializmas kaip Fichtes, Hegelio ir anglų bei prancūzų XIX a. rasizmo teoretikų adaptacija nevykusiai pamėgdžiojamu Friedricho Nietsches stiliumi, nors pats Nietsche čia niekuo dėtas. Nacionalsocializmas nebuvo griežtai ateistiškas, tačiau tiek katalikų, tiek protestantiškosios bažnyčios ir ypač sektos stipriai nuo jo nukentėjo. Naciai sukūrė ideologiją, kuri rėmėsi išrinktosios tautos idėja, tik ta išrinktąja tauta tapo arijų, germanų rasė. Ideologija buvo iracionalistinė, o nacių vadeivos patys greičiau buvo prietarų prisisunkę ateistai; Hitleris neišpažino jokios religijos, bet nepaprastai tikėjo astrologija, lemtim. Nacių judėjimas ir III Reichas atgaivino viduramžiškus knygų deginimus, procesijas su fakelais ir “germaniškąją religiją“, kuri buvo šiek tiek pagrista germanų religijų istorijos detalėmis, bet labiausiai - vulgarizuotu Blut und Boden, kraujo ir žemės religiniu-ideologiniu išgyvenimu. Jo esmė - germanas, iš esmės tai reiškė vokietis, elgiasi teisingai ir gerai tada, kai jis paklūsta savo prigimtiniams instinktams, kurie neklysta; jo religingumo išraiškos formos nėra vertos specialaus dėmesio, jų neverta apmąstyti, nes tas religingumas, kuris plaukia iš germano kraujo, pats savaime prasiveržia giminės, tautos, rasės istorijoje, per žemę ir per kraują, tai yra, mes pasakytume, genetiškai. Naciai kūrė ordinus (SS, SD) pagal vienuolių riterių pavyzdį, turėjo šventraštį ir pranašą, bet germanų religiją išpažinusieji laidodavosi laivėse kaip senieji vikingai, tuokdavosi pagal germaniškus papročius ir mėgino “germaniškai išversti“ Bibliją, beje, tai ir buvo padaryta - iš evangelijų Jėzaus lūpų išimti visi naciams trukdantys žodžiai ir poelgiai, patys Jėzus paverstas ariju, kurio mokymą prieš amžius sugadino ir iškreipė žydai.
Krikščionybė ir konkrečiai katalikybė buvo jiems trukdantis reiškinys ir krikščionybė iš viešojo gyvenimo buvo eliminuota; jos vietoje išniro keistas pagoniškos jausenos ir viduramžių krikščionybės elementų mišinys, sinkretiškas religingumas, sumišęs su ideologija. Tai dar vienas pavyzdys, rodantis, kad religijos eliminavimas nelemia ateistinės visuomenės atsiradimo. Religijos vietą tada užima ideologija arba religingumas nukreipiamas kitais kanalais, tačiau pats jis neišnyksta. Keičiasi jo raiškos formos.
Sekuliariosios epochos religingumas
Mūsų sampratoje religija yra arba jos nėra, ir religijos esmėje glūdi Dievo idėja. Tai monoteistinės religijos nulemtas mąstymas. Ir išties, mūsų paveldas ir europinė kultūra tradiciškai remiasi monoteistine krikščionybe, o Europa keliolika šimtmečių iš kitų religijų tepažino judaizmą ir islamą, kaip ir ji pati - monoteistines religijas. Todėl europiečiams Dievo idėja svarbiausia ir svarstant religinius, ir ideologinius, ir filosofinius klausimus, ir kreipiantis į kitas religijas. Religijotyriniu požiūriu tai nėra teisinga, nes religijų pasaulis neapsiriboja monoteizmu, tarkime, politeistinėse religijose viskas susidėsto kitaip, ten dėmesio centre dievų gausa, lygiai kaip su monoteizmu prasilenkiama pirmapradžiame budizme, religijoje, kuri apskritai apsieina be dievų - tačiau europietis, klausdamas ar mąstydamas apie religijas, savas ir svetimas, į apklausinėjimo lauką būtinai įveda Dievo sampratą. Kitaip jam religija darosi sunkiai suvokiama. Ir visa europinio mentaliteto istorija neišvengiamai gravituoja į Dievo problemą, per ją sprendžiami ir religingumo, religijos, ar sekuliarizacijos klausimai.
“Gott ist tod“, teigė Nietsche, “Dievas miręs“, tačiau jo koncepcijoje tai nebuvo grynojo ateizmo šūkis; tai reiškė gyvenimo anapus Dievo sampratą, tai rodė, kad religinė situacija, kaip ir pati žmogaus egzistencija, spėriai ir smarkiai pasikeitė ir kad žmogui formuluojami nauji iššūkiai; iš Nietsches labai daug ką paėmęs prancūzų egzistencializmas išsiskleidė labai plačiu spektru - nuo Alberto Camus absurdo potyrio ir žmogaus laikysenos absurdiškoje egzistencijoje klausimo iki labai stipraus prancūzų katalikiškojo egzistencializmo. “Dievo mirties“ koncepcija nėra ateistinė, ir filosofai XIX-XX a. šia fraze, jiems patiems pašėlusiai smagiai skambančia, patys nepastebėdami, tiesiog į filosofinę kalbą išvertė bemaž kiekvienai pasaulio religijai žinomą Dievo kūrėjo pasitraukimo iš pasaulio reikalų mitą (Dievas, sukūręs pasaulį, pasitraukia į Dangų ar ant kosminio kalno viršūnės, nominaliai likdamas aukščiausiuoju, bet nebesikišdamas į dievų ir žmonių reikalus). O ir mirę dievai miršta tam, kad prisikeltų, kaip egiptiečių Ozyris, žemdirbių mitologijoje yra ištisa mirštančių ir prisikeliančių dievų plejada. Dievo mirtis religijose ir mituose yra dieviškosios dinamikos detalė. Ji nepaneigia dievybės. Greičiau tai viena ypatingos dieviškosios sklaidos akimirka, jungianti ir dievo mirtį, ir prisikėlimą. Dievo mirtis religiškai yra greičiau dievo palankumo žmonėms aktas ir teikianti vėl potencialiai įvairų prasmių lauką, kuris kiekvienoje religijoje gali būti skleidžiamas skirtingais aspektais - tai gali būti laisvės suteikimas žmonėms, atsakomybės už pačius save perdavimo aktas, tai gali būti paliudijimas, kad dievas, kuris miršta ir prisikelia, sugebės prikelti ir žmones amžinam gyvenimui, taip pat, kad dievas miršta ir prisikelia kaip grūdas, kuris sėjamas į dirvą apmiršta, idant vėl sužaliuotų pavasarį, ir ši paralelė liudija, kad dievybė valdo vegetacijos procesus, taigi ir derlingumą.
Šiais samprotavimais norime parodyti, kad išties Dievas yra mūsų europietiško mąstymo esmiškiausias dėmuo, pagal kurį mes mąstome ir sprendžiame apie religiją, ateizmą, kitas, svetimas religijas. Tačiau jį eliminavus, niekas nepasikeičia taip labai, kaip atrodytų; ateistinių valstybių ideologiniai ir represiniai smūgiai religijoms, kurių esmėje slypi Dievo idėja, religijų pašalinimas iš viešojo gyvenimo, gali “techniškai“ ir materialiai apriboti religinių institucijų veiklą ir įtaką visuomenei; bet svarbiausia – “fizinis“ religijos eliminavimas, Dievo neigimas toli gražu nepašalina religingumo. Nekalbant apie tai, kad spaudžiama religija dažniausiai pereina į “katakombinį“ būvį, kuris jai, nepaisant persekiojimų, ir gal būtent dėl jų, suteikia dar daugiau potencialių jėgų ir ištikimų šalininkų. Pats religingumas, likęs “už katakombų ribų“, reiškiasi kitomis formomis. Ir mūsų laikais, kai religijos gali reikštis laisvai bei netrukdomos, vis dėlto vyrauja sekuliarus, pasaulietiškas mentalitetas, ir religija išstumta į visuomenės gyvenimo paribį, tapusi visiškai privačiu reikalu. Totalitarinės visuomenės stūmė religijas prievarta, moderni visuomenė, teikdama pramogas ir kaip įmanoma platesnes laisvalaikio užpildymo galimybes ir tai deklaruodama kaip savo pagrindinį tikslą, religiją išstumia mandagiai, to tiesiai nepasakydama, bet rezultatas akivaizdus. Modernioji visuomenė yra perdėm pasaulietiška. Būtent todėl atsikartoja tai, kas įvyko ir totalitarinėse valstybėse, kurios buvo ateistinės ar bet kokiu atveju religijoje matė konkuruojantį ir pavojingą priešininką ir elgėsi atitinkamai žiauriai. Išstūmus religiją, Europoje tai viena ar kita krikščionybės atšaka, religingumas nenunyksta, religijos poreikis lemia popkultūros “žvaigždžių“ kultą (kuris tiesiai ir įvardijamas religine terminija – “kultas“) su relikvijų garbinimu, šventais paveikslėliais, kabinamais prie lovos, tik tų paveikslėlių veikėjai kiti - kino, televizijos, sporto žvaigždės. Formaliai žiūrint, popkultūra teikia ir kuria politeistinį panteoną, kuriame telpa “dievukai“ nuo Elvio Presley iki Maiklo Jordano ir Claudijos Schiffer; tai erzacinė popkultūros religija, kurios esmė - sėkmės, pinigų, galios ir spindesio kultas. Tai darsyk parodo, kad religijos pašalinimas iš viešojo gyvenimo bei sąmonės produkuoja ne nereligišką būklę, o erzacinę religiją su sava tikrų religijų struktūras atkartojančia, tik kitais asmenimis ir idealais užpildoma sistema. Tik religijos esmėje yra santykis su kita realybe, numanomu antgamtiškumu, Dievu, o popkultūros esmė - santykis su labiausiai spindinčia šiapusybe, tai pasaulietinė kvazireligija, kurios išpažinėjai gali ir patys nesigaudyti, kad gyvena religinėje situacijoje. Tiesa, pamėkliškoje. Religija, išguita pro duris, sugrįžta pro kaminą. Matyt, stengiantis suprasti pasaulio įvykius, ne tiek senuosius istorinius, kiek moderniuosius, neįmanoma išvengti religijos bei religingumo problemos, religijos veikia žmonių egzistenciją ne tik akivaizdžiai, katedrų ir piramidžių pavidalais, kryžiaus žygiais ir religiniais karais, bet ir tada, kai tiesioginio poveikio neįžvelgiame. Greta pačių religijų egzistuoja ir kvazireligijos, pseudoreligijos, ideologijos, siekiančios užimti religijos vietą, (Zivilreligion). Reklama atsižvelgia į žmogaus religingumą, pagrindinius jo gyvenimą tvarkančius mitus, sportas užima erzacinės religijos vietą ir realiai pamaldos, vykstančios stadionuose, asistuojant “gėrio ir blogio“ pusėms, komandai, saviems ir demonizuotiems priešininkams (kurių demonizavimą palaiko žiniasklaida ir patys reklamos dėsniai). Toks manicheistinis sporto prigimties akcentavimas olimpinio sporto dvasiai svetimas. Komandinių žaidimų graikų Olimpiadose nebūdavo, nors juos žinojo actekai, savitą krepšinio pirmtaką, kur pralaimėjusios komandos kapitonas ar ir visa komanda būdavo nužudomi, paaukojami Saulės dievui. Ir bizantiečiai, savo hipodromuose sirgdavę ir statydavę už įvairiom spalvom papuoštas vežėčias, lenktyniaujančias hipodromo ratuose kaip dabar “Formulė 1“. Į tas Bizantijos vežėčių “formulių“ varžybas siekdavo įsitraukti ir apie sirgalių komandas blokuotis politinės galios - sportas ir politika nuo Bizantijos laikų neatskiriami, kaip ir šiandien. Graikų olimpinės imtynės ar boksas toli gražu nedemonizavo priešininko, tai būdavo varžybos, kurių prizai - žalvariniai trikojai smilkalams, tai yra skirti aukojimams, aukojimams dievų garbei bei Olimpo papėdėje supinti laurų vainikai - jie neturėjo materialinės vertės, tačiau juose slypėjo stiprus religinis užtaisas.
Žmogaus religingumas atitinka ir jo egzistencinius poreikius. Visų pirma tai saugumo poreikis. Religingumas suklesti kriziniais laikotarpiais, kuo labiau šalis prislėgta, tuo intensyvesnis jos religingumas, juo prasčiau ekonomiškai išsivysčiusi - juo labiau religinga. Tą lemia daugybė aplinkybių, tačiau visų pirma tikriausiai tai faktas, kad ribinėje žmogaus egzistencijoje religija atlieka apsaugančią funkciją, ji vilčių šaltinis, atsparumo krizinėms situacijoms mechanizmas, o žmonija savo istorijoje krizes patirdavo nuolat, kiekviena karta patirdavo savo karus, epidemijas, ūkio nuosmukį. Vakarų pasaulio gerovė ir santykinė taika XX a. antroje pusėje yra precedento dar neturintis įvykis, ir rezultatai ganėtinai akivaizdūs - religinė Vakarų tolerancija, religinių raumenų atsipalaidavimas ir pagaliau religijos kaip tam tikros pramogų verslo atšakos supratimas, atvedantis į religinį pliuralizmą, krikščionybės santykinį smukimą, “madingų“ religijų bei sektų populiarumą, religijų, sektų bei denominacijų importą. Nei katalikybė, nei tradicinės protestantų atšakos Europoje netampa preke, tačiau nauji judėjimai, ypač orientalinės kilmės, yra grynai religinio verslo priemonė - jie leidžia daryti pinigus iš religinio žmogaus poreikio, o JAV populiarūs protestantai TV pamokslininkai prasuka šimtamilijonines sumas per kiekvieną laidą.
Vakarietiškose gerovės šalyse istorijos nei skurdo našta neslegia daugelio valstybių, tačiau asmeninis žmogaus gyvenimas neapdraustas nuo stresų, depresijų, nepasisekimų, artimųjų praradimo, egzistencijos krizių, gerovė nieku gyvu neapsaugo nuo individualaus žmogaus tragizmo. Religingumas išlieka, tačiau dabartinėje pliuralistinėje Vakarų civilizacijoje jis dažnai kreipiasi ne į tradicines religijas, o į naujus religinius judėjimus, kurių pagrindinis požymis - egzotiška išorė, tariamas paslaptingumas, slepiantis banalybes ar naivias kvailystes, greito ir užtikrinto išganymo ar tobulumo pažadas, labai spėriai prigyjantis pagal “greito maisto“ užkandinių pavyzdį - ir spėriai suteikiama išrinktumo, ypatingumo savimonė. Spekuliavimas religiniu žmogaus poreikiu - moderniųjų laikų bruožas. Be to, nors tradicinių religijų reikšmė ir įtaka visuomenei menksta, individo religingumas ir religiniai poreikiai niekur neišnyko. Tik dažniausiai religingumas ieško lengvų, adaptuotų išraiškos formų, kurių tradicinės religijos tiesiogiai nesiūlo, bet sąmoningai ar ne iš jų bendrasis pamaldumas mieliau išsirenka laisvesnius, lengvesnius fragmentus, adaptuoja jas, supaprastina. Kristus darosi Kalėdų Seneliu ar animacinio filmo herojumi, vos ne reklamos veikėju, tokiu pat sąlygišku ir šaržuotu pagal piešinių ant saldainių popierėlių tradicijas. Arba kitais atvejais, religinėms bendruomenėms ar individams bėgant, slepiantis nuo tokio Kristaus-ledinuko, kaip atsvara pasitelkiama visiška priešybė - rūstus, teisiantis, žiaurus ir dar mazochistiškai nusikryžiavęs actekų dievas. Bet tokie sektose propaguojami įvaizdžiai dar toliau nuneša nuo Kristaus asmens nei kiti stereotipai. Ir būtent stereotipai, nes Bažnyčios perteikimas ir mokymas dažnoje šalyje nevienalytis dėl akomodacinių procesų, pagaliau dėl individualaus ir kolektyvinio skirtingo tos pačios krikščionybės priėmimo, kurį lemia individualus ar grupės (tautos, šalies, provincijos) mentalitetas.
Ne kitaip ir kitose religijose. Politeistinis hinduizmas, kupinas vidinės tolerancijos, vis dėlto konfliktuoja su islamu ir veikia pasaulietinį Indijos valstybės gyvenimą pakankamai stipriai: taip ir neįveikta kastų sistema, šventosios karvės visiškai dera su branduoliniu ginklu ir kosminiais palydovais. Japonų šintoizmas, žinantis šimtus tūkstančių dievų, puikiai sugyvena su moderniausios šalies technologijomis ir visiškai netrukdo pirmauti daugybėje sričių; samurajų ideologija naudojama ne tik jakudzų, mafijinių struktūrų terpėje, bet ir vadybos sistemoje, rėmimasis pačiomis archaiškiausiomis tradicijomis puikiai padeda organizuoti didžiųjų firmų darbą. Religingumas ir pati religija išnaudojami kaip ekonomikos svertai politiškai ir geopolitiškai, teritoriniai ir etniniai konfliktai grindžiami religiniais motyvais ir atvirkščiai.
Religingumo ir religijos santykis
Modernioji epocha atskleidė, kad religijų pasaulis neapsiriboja religijomis, ir kad klaidinga nuomonė, kad tik žmogų, pasirinkusį vieną iš jų ar gimusį jos tradicijoje ir atitinkamai pagal jos normas gyvenantį, atitinkamai turėtume laikyti religingu.
Religingumo pasiūla apima visą pasaulėžiūros, prekybos, reklamos, ideologijų spektrą, ir per religingumą pateikti mitai tampa visuomenės valdymo ir suvaldymo įrankiu.
Vis dėlto taip nėra; religingumas ne padarinys, bet priežastis. Religingumas yra universalus reiškinys, žmogaus prigimties dalis, nesvarbu, kaip mes jį pavadinsime - “prigimtine religija“, “archetipiniu religingumu“, “natūraliąja religija“. Religingumas yra išankstinė sąlyga religijai, prielaida jai perimti, priimti, įgyvendinti egzistencijoje, žmogaus prigimtyje yra vietos religingumui, kaip yra vietos meilei, godumui, kaupimui ir įvairiems kitiems instinktams ar greičiau - žmogaus prigimties sudėtinėms dalims.
Taip ir religingumas gali realizuotis, įsikūnydamas skirtingose religijose. Bet jis gali puikiai realizuotis ir popkulte. Mitai, kurie veikia religijose, yra atrandami, jie išryškėja savaime, o sekuliariosios epochos mitai yra kuriami ir daromi. Jų paskirtis - veikti visuomenę, bet ne artinti ją prie Dievo ar juolab prie konkrečios religijos. Atvirkščiai, sekuliarieji mitai kuria naujus pasaulietinius kultus bei didvyrius ir elgesio maksimas, kurios galioja sekuliariame moderniame pasaulyje, ir į kuriuos nukreipiamas žmogaus religingumo nervas.
Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto Atviros Lietuvos fondo organizuotoje konferencijoje "Viešumo plotmės Lietuvoje: politinė komunikacija ir informacija", pagrindu.
