„Niekaip nesuprantu, kodėl 22 sveiki vyrai pusantros valandos laksto paskui vieną kamuolį, taikydamiesi į jį spirti. Duotų kiekvienam jų po kamuolį ir lai spardo į valias“, - dar praėjusiame šimtmetyje stebėjosi įžymus Londono literatas Bernardas Shaw. Tačiau mūsų laikų filosofas Leonidas Donskis yra įsitikinęs, kad šiuo atveju klasikas buvo neteisus. Neteisus, nes neperprato futbolo esmės, neįspėjo šio žaidimo žavesio paslapties.
Kodėl tokia galybė žmonių dievina futbolą? Kokia jėga dešimtis tūkstančių sutelkia stadionuose, o milijonus, kartais net ir milijardus susodina prie televizoriaus?
Apie tai „Lietuvos žinios“ kalbasi su filosofu Leonidu Donskiu, dideliu futbolo gerbėju, mėgėju ir žinovu.
Tikri intelektualai ir eruditai
Tad kodėl žmonės žiūri futbolą, kai pasaulyje tiek visko įdomaus ir be jo?
Futbolas, kaip ir kiekvienas reiškinys, turi daugybę atspalvių. Vieniems jis - tai tiesiog azartinio žaidimo atmaina. Tokie dažnai dalyvauja totalizatoriuje, stato pinigus. Kiti žiūri todėl, kad turi didelių politinių sentimentų, „serga“ už savo šalies vienuolikę. Dar vieną gerbėjų grupę sudaro futbolo estetai - jie gėrisi ir mėgaujasi futbolu kaip meno rūšimi. Kaip tik pastarasis požiūris yra labai artimas man pačiam. Apskritai visą sportą laikau kultūros reiškiniu, o ypač futbolą - visuotinai pripažintą sporto karalių.
Ditirambai ditirambais, tačiau dažnai futbolo rungtynės rutuliojasi nuobodžiai. Kamuolys stumdomas po aikštės vidurį ir kampus, smūgių į vartus mažai, o įvarčių visai nėra. Ar ištveriate iki galo pilkas rungtynes?
Kažkaip ištveriu. Tiesiog pradedu analizuoti, kas vyksta aikštėje, per psichologinę, emocinę ir intelektinę prizmę.
Ir ką gi intelektualas įžvelgia dviejų vienuolikių akistatoje?
Jau minėjau estetinį futbolo aspektą, dar gėriuosi futbolininkų mintimi, sugebėjimu nuspėti, kas gali įvykti didelėje aikštėje po 2-3 minučių, žaidimo technikos tobulumu, kai žaidėjas sugeba perduoti kamuolį 60 metrų atstumu tiesiai partneriui ant kojos. Kamuolio trajektorijos arba skriejantis futbolininko kūnas, kai jis nori galva įmušti - tai nenusakomo grožio akimirkos, tai baletas. Futbolininko kūną aš pavadinčiau protingu kūnu, kuris tiesiog jaučia, kur atsidurs kamuolys. Dar galima kalbėti apie įvarčio instinktą, kuriuo pasižymėjo ne vienas futbolo genijus. Toks instinktas - tas nenusakomas kūno protingumas, sugebėjimas atsidurti kaip tik ten, kur reikia - vienas paslaptingiausių reiškinių šiame pasaulyje.
Nepaisant to, liaudyje gana gajus požiūris, kad futbolininkai dažniausiai nepasižymi dideliu protu...
Nieku gyvu nesutinku. Daugelis ryškių futbolo asmenybių yra tikri intelektualai ir eruditai, kai kurie puikiai rašo ir muzikuoja. Reikia turėti omeny, kad jeigu žmogus prastai kalba, tai nebūtinai reiškia, jog jam stinga subtilumo ir intuicijos. Ir kai kurie menininkai nėra iškalbūs. Ne čia esmė. Futbolininkas aikštėje turi mąstyti, pasižymėti žaibiška orientacija, padaryti daug sprendimų ir tie sprendimai turi būti teisingi, antraip jis praras vietą komandoje. Tikras futbolo meistras turi išsiugdęs tokį socialumo tipą, kurio neturime visi mes - jis žaidžia su dešimtimis žmonių ir visus juos jaučia. Jaučia - ir erdvėje, ir laike - visus savo partnerius bei varžovus vienu metu. Jaučia, ką jie daro, ir tai yra ne tik techninė meistrystė, tai yra socialumas. Jis neatsiras be tam tikro logiškumo, be protingumo, be kito žmogaus pajautimo.
Vietoj karo – futbolas
Kartais stebint futbolą ir tai, kas vyksta aplink futbolą, susidaro įspūdis, kad tai jau nebe grynas sportas, o kova tarp valstybių, tarp nacijų, netgi tarp civilizacijų?
Futbolas ypatingas tuo, kad yra stiprus savo mobilizacine galia. Kiekviena nacionalinė futbolo rinktinė, kiekvienas tarptautinio lygio klubas yra mažytis valstybės modelis arba tautos modelis, turįs savo gerbėjų armiją, savo simboliką: vėliavas, herbus, ženklus, savo gerbėjų. Jeigu norite, futbolas yra savotiškas tautų konkurencijos bei tarpvalstybinių karų pakaitalas ir labai svarbus kolektyvinių jausmų žadinimo būdas.
Taip suprantant futbolo reikšmę išeitų, kad tos tautos ir valstybės, kurios neturi gero futbolo, turėtų nejaukiai jaustis šiame pasaulyje, tarsi kažkokios antrarūšės, nuskriaustos. Ir Lietuva taip pat.
Nėra absoliutaus sąryšio tarp valstybės politinės ar ekonominės galios ir futbolo kokybės. Yra neturtingų šalių, kur futbolas žaidžiamas gerai, pavyzdžiui, kai kurios Afrikos šalys: Senegalas, Kamerūnas, Nigerija.
Ir vis dėlto geriausiai futbolą žaidžia būtent turtingosios šalys?
Turtinė galia daug reiškia. Leidžia turėti puikią treniruočių bazę, medicininę priežiūrą, leidžia supirkti talentingiausius trenerius ir žaidėjus. Bet to kartais negana. JAV neturi geriausios pasaulyje rinktinės, o Brazilija nepatenka tarp pačių turtingiausių valstybių. Mat futbolas yra ne tik tai, ką galima nupirkti už pinigus, tai ir tam tikros kultūrinės tradicijos dalis. Todėl, pavyzdžiui, Rumunija, kuri ekonomiškai daug silpnesnė už Lietuvą, turi puikų, visų gerbiamą futbolą.
Lietuva - vidutinio futbolo šalis
Ar matote ką šviesaus Lietuvos futbole?
Iš esmės padėtis nėra bloga. Neturėdami labai stiprių klubų surikiuojame visai neprastą rinktinę. Esame stiprūs Europos vidutiniokai, maždaug to paties lygio, kaip Suomija ar Velsas. O tai nėra prastos komandos, iš jų bet kada galima sulaukti staigmenos grumtynėse su Europos galingaisiais. Nelabai seniai ir Lietuvos rinktinė Italijoje sužaidė lygiosiomis su tos šalies rinktine - pasaulio čempione. Taigi yra Lietuvoje kam žaisti futbolą, yra to „kraujo“, tik reikėtų daugiau lėšų, intelektualinių pastangų ir organizacijos.
Ar norėtumėte, kad Lietuva iš krepšinio šalies virstų futbolo tėvyne? Gal tai sustiprintų mūsų tarptautinį autoritetą?
Man be galo patinka, kad Lietuva, būdama nedidelė šalis, diktuoja krepšinio madas ir yra išugdžiusi visą plejadą legendinių žaidėjų su genialiuoju Arvydu Saboniu priešakyje. Bet jeigu šalia krepšinio atsirastų ir daugiau pagarbos futbolui, Lietuva tik laimėtų. Laimėtų, nes dažniau atsidurtų tarptautinio dėmesio centre, būtų labiau garsinama, kadangi pasaulyje futbolas yra populiaresnis už krepšinį. Kai prieš porą dešimtmečių Vilniaus „Žalgiris“, rungtyniaudamas SSRS čempionate, buvo tapęs tarptautinės klasės komanda, kuri (su SSRS studentų rinktinės vėliava) laimėjo universiadą, žaidė Europos taurių turnyruose, kurios sudėtyje buvo tokio lygio meistrai, kaip Arminas Narbekovas ir Valdas Ivanauskas - be abejo, tuomet Lietuvos vardas plačiai skambėjo. Duok Dieve, sulaukti naujo lietuviško futbolo pakilimo, kuris mūsų šaliai vėl leistų apie save pareikšti garsiai.
Baisiosios futbolo nuodėmės
Ar esate girdėjęs apie, tarkime, tinklinio ar dailiojo čiuožimo gerbėjų sukeltas riaušes? Jų primuštus, suluošintus ar net nužudytus varžovų gerbėjus? O futbolas šia prasme nuolat linksniuojamas. Gal pačioje sporto karaliaus prigimtyje slypi kažkas tokio, kas nuolat sprogsta vulkaniškais agresijos pliūpsniais?
Tinklinis, žinoma, tokių aistrų nesukelia. O futbolas sukelia. Sukelia dėl savo simbolikos, dėl nelygstamo populiarumo, dėl ypatingo čia pasiekiamų pergalių svaigumo, bet tikrai ne dėl kažkokio išgalvoto prigimtinio šiurkštumo. Juk nei regbis, nei boksas - daug brutalesnės sporto šakos - nesukelia ypatingų aistrų proveržių.
Futbolas labai demokratiškas, jo gerbėjų apstu visuose socialiniuose aukštuose. Todėl juo kaip širma bando dangstytis visokiausio plauko banditai, kurie taip bando sutaurinti, sukilminti iš savo tamsių sielų besiveržiantį siekį ką nors primušti, suluošinti. Tokiems futbolas tėra terpė savo neapykantai išlieti. Tai baisi futbolo problema, reikia būtinai surasti būdų, kaip ją išspręsti.
Tarp kitko, pastebėjau, kad smurtas daugiausia susijęs su europietišku futbolu. Net Lotynų Amerikoje, kur žmonių temperamentas ypač karštas, apie futbolo chuliganizmą veik negirdėti. Ten tai liaudies šventė, fiesta. O Europa turi daugiau sudėtingų istorinių išgyvenimų, daugiau depresuotų kolektyvinių trauminių patirčių, ypač pasaulinių karų palikimą. Gaila, bet praeities nesusipratimai labai dažnai perkeliami būtent į futbolą.
Čia dar norėčiau pridurti, kad prie futbolo lipte limpa dar viena mirtina nuodėmė - korupcija. Visame pasaulyje, deja, nėra labiau korumpuotos sporto šakos nei futbolas. Turiu bičiulių Portugalijoje, kurie nuolat guodžiasi dėl skandalų jų šalies futbole. Korupcija ėda Italijos ir kai kurių kitų šalių futbolą, nors daugelis savo reputaciją branginančių nacionalinių federacijų ir klubų korupcijai nepasiduoda. Ir vis dėlto dar pernelyg daug regime parduotų rungtynių.
Prie šių nuodėmių dar pridurčiau neteisingo teisėjavimo nuodėmę.
Taip, reikėtų kažką daryti dėl teisėjavimo, kuris akivaizdžiai atsiliko nuo paties futbolo. Kartais teisėjų klaidos tikrai būna tragiškos. Pribrendo reikalas rimtai naudoti itin svarbių ginčus sukėlusių epizodų peržiūrą. Vien dėl to negaliu laikyti didžiu žaidėju Maradonos, kai jis 1986 metų pasaulio čempionato finaliniame turnyre ranka įmušęs kamuolį į anglų vartus neprisipažino teisėjui, kuris šio momento gerai nematė ir įskaitė įvartį. Maradona turėjo pasakyti teisėjui, kad įvarčio nebuvo. Pele, Bakenbaueris, Cruyffas ir daugelis kitų didžių futbolininkų, tikiu, būtų tai pasakę patys.
Žais ir po šimto metų.
Ar futbolas neskaldo visuomenės, nes čia visada išaiškinami ir laimėjusieji, ir pralaimėjusieji. Kažkas krykštauja iš džiaugsmo, tačiau šalia kažkas perbalęs kremtasi iš nevilties...
Priklauso nuo žmogaus kultūros. Tikras gerbėjas ir saviškiams pralaimėjus pasveikins nugalėtojus. Konfliktiški žmonės visada ras priežastį - ir nesvarbu kokią - savo pykčiui išlieti. Futbolas čia niekuo dėtas, svarbu, kokie mes patys ateiname į stadioną.
Visi pastebi, kad šiais laikais nebėra tiek kosminio lygio žvaigždžių, tokių, kokie kitados buvo Pele, ir anaiptol ne jis vienas?
Sutinku, kad dabar kosminio lygio žvaigždžių yra mažiau nei praeityje, tačiau bendras žaidėjų lygis yra labai smarkiai pakilęs. Ir kils toliau. Neabejoju, kad žmonės žais futbolą, žiūrės futbolą, žavėsis futbolu ir po 100 metų.
Rimgaudas Geleževičius
