• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Milžinišką jėga, slypinti atomo branduolyje, galėtų dykumą paversti žeme, ištirpdyti sušalusius polius, ir visą pasaulį paversti Edeno sodu. Taip 1908 metais rašė chemikas Frederickas Soddy. Žvelgiant iš karinės pusės, ši galia grasino visiškai priešingomis pasekmėmis – dėl pajėgumo sodus paversti dykumomis. Idealistai tikėjosi, žvelgiant iš civilinės pusės, kad ji galėtų sukurti balansą, suteikdama pigų, neišsenkantį ir saugų elektros šaltinį ilgam laikui. Tačiau ji to nepadarė. Ir nepanašu, kad greitai padarys.

Milžinišką jėga, slypinti atomo branduolyje, galėtų dykumą paversti žeme, ištirpdyti sušalusius polius, ir visą pasaulį paversti Edeno sodu. Taip 1908 metais rašė chemikas Frederickas Soddy. Žvelgiant iš karinės pusės, ši galia grasino visiškai priešingomis pasekmėmis – dėl pajėgumo sodus paversti dykumomis. Idealistai tikėjosi, žvelgiant iš civilinės pusės, kad ji galėtų sukurti balansą, suteikdama pigų, neišsenkantį ir saugų elektros šaltinį ilgam laikui. Tačiau ji to nepadarė. Ir nepanašu, kad greitai padarys.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žvelgdamas į branduolinę energiją prieš 26 metus „The Economist“ pastebėjo, kad iš dalies merdėjančiai branduolinei pramonei reikia „pastatyti kuo daugiau elektrinių ir metų metus kaupti saugumo istoriją be rimtų incidentų – kad nekiltų abejonių dėl pigiausios energijos“. Tai buvo pakankamai tinkamas įvertinimas, tačiau išvada, kad branduolinė elektrinė yra tokia pat saugi „kaip šokolado fabrikas“, pasirodė esanti likimo įkaitė. Mažiau nei po mėnesio vienas iš Černobylio elektrinės reaktorių Ukrainoje tapo nekontroliuojamas ir sprogo, nužudydamas tuo metu ten buvusiu darbininkus ir dalį tų, kurie buvo nusiųsti tvarkyti. Tarša paplito plačiai, palikdama didelę aplinkinę vietovę negyvenamą, o dešimtis tūkstančių žmonių be namų. Radiacijos padaryta žala iki šiol nežinoma, tačiau psichologinė trauma yra akivaizdi.

REKLAMA

Po 25 metų, kai praėjo pakankamai laiko, kad būtų galima kalbėti apie „branduolinį renesansą“, tai nutiko vėl. Vadinamojo „branduolinio Japonijos kaimo“ biurokratai, politikai ir pramonininkai nebuvo „aparatėliais“ be atskaitomybės žlungančioje autoritarinėje valstybėje, kaip ta, ant kurios sąžinės liko Černobylis: jie jautė atsakomybę prieš rinkėjus, akcijų savininkus, visuomenę. Ir vis tiek jie leido savo entuziazmui dėl branduolinės energijos šešėlyje palikti silpną reguliavimą ir saugumo sistemas, kurios nesugebėjo įžvelgti ir įveikti tektoninius pavojus reaktoriams, linksmai skleisdami branduolinio saugumo mitą.

REKLAMA
REKLAMA

Ne visos demokratijos tvarkosi taip prastai. Tačiau branduolinė energija rizikuoja tapti vis retesniu demokratinių valstybių atributu. Didžiausia horizonte matoma investuotoja į branduolinę energiją yra Kinija – ne todėl, kad Kinija deda daug vilčių į ją, o todėl, kad tokios milžiniškos ekonomikos mastais tos investicijos atrodo didesnės už bet kurios kitos valstybės. Kinijos reguliavimo sistema po Fukušimos turėtų būti peržiūrėta. Kai kurios iš naujų Kinijos elektrinių yra itin modernios ir saugios. Tačiau saugumas reikalauja daugiau nei tik gera inžinerija. Reikia nepriklausomo vertinimo, kritiškos saugumo kultūros, kurioje nesustojant ieškoma rizikos faktorių, kuriuos galima buvo praleisti. Tai nėra dalykai, kuriais Kinija (ar Rusija, kuri planuoja statyti keletą naujų elektrinių) gali pasigirti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet kurioje valstybėje nepriklausomas reguliavimas yra sudėtingesnis, kai pramonė daugiausia kontroliuojama vyriausybės įsakais. Tačiau, kaip teigiama specialioje „The Economist“ ataskaitoje, be vyriausybės vaidmens privačios kompanijos paprasčiausiai nepriimtų sprendimo statyti branduolinių reaktorių. Taip iš dalies yra dėl rizikos, sukeliamos vietinės opozicijos, ir pasikeitimų vyriausybės politikoje (pažvelkime į Vokietijos branduolines elektrines, kurios valdžios buvo vertinamos kaip saugios, tačiau po Fukušimos viskas pasikeitė). Tačiau svarbiausia priežastis – reaktoriai yra iš teisų labai brangūs. Žemesnės projektų, vykdytų po Černobylio, kainos taip ir nesugebėjo materializuotis.

REKLAMA

Kad branduolinė energija vaidintų svarbesnį vaidmenį, ji turėtų arba atpigti, arba kiti būdai generuoti elektrą turėtų pabrangti. Teoriškai, antrasis variantas atrodo daug žadantis: iškastinio kuro padaryta žala aplinkai yra nemenka. Anglies dvideginio išmetimo žalos pripažinimas gali gerokai užkelti tokio kuro kainas. Jau ilgai diskutuojama apie anglies dvideginio mokestį. Tačiau praktikoje anglies kainos neturėtų pateisinti branduolinės energijos. Didžioji Britanija siūlo anglies kainų lubas – 2020 metais jos sudarytų 30 svarų, ir tai yra keturis kartus daugiau už dabartinę anglies kainą Europos rinkoje. Toks sprendimas priimtas, kad būtų galima pastatyti dar keletą naujų reaktorių. Tačiau panašu, kad prireiks ir kitokių paskatinimų. Nėra požymių, kad ši kaina galėtų turėti įtakos visur.

REKLAMA

Ar gaus naudos iš anglies kainų, ar negaus, branduolinė energija būtų gerokai konkurencingesnė, jei ji būtų pigesnė. Ir vis dėlto, nepaisant dosnių vyriausybinių vystymo programų, besitęsiančių dešimtmečius, tai neatrodo tikėtina. Inovacijos linkusios klestėti ten, kur skirtingi sprendimai gali konkuruoti vienas su kitu, kur naujokai gali nesunkiai prisijungti prie žaidimo, kur reguliavimas yra silpnas. Kai kurios atsinaujinančios energijos atitinka šiuos kriterijus, todėl tampa pigesnės. Tačiau nėra jokių akivaizdžių būdų, kaip branduolinė energija galėtų padaryti tą patį. Proponentai teigia, kad nedideli reaktoriai išvengtų dabartinių „begemotų“ problemų. Tačiau tikrosioms inovacijoms tokiems reaktoriams būtų reikalinga didelė rinka, kurioje jie galėtų kovoti vienas su kitu. Tokia rinka neegzistuoja.

Branduolinė inovacija yra vis dar įmanoma, tačiau ji neatsiras staiga: banginiai evoliucionuoja lėčiau už vaisines museles. Tačiau tai nereiškia, kad branduolinė energija staiga išnyks. Reaktoriai, pastatyti dabar gali dirbti iki XXII amžiaus, o puikiai veikiančių ir reguliuojamų reaktorių uždarymas, kurie dar galėtų veikti ilgus metus – kaip Vokietijoje – neatrodo protingas. Kai kurios valstybės, susirūpinusios dėl kitų savo energijos tiekimo šaltinių, tęs reaktorių statymą, kaip ir to valstybės, kurios gamina ar ketina gaminti branduolinius ginklus. O jei iškastinio kuro kainos pakils ir išliks aukštame lygyje, branduolinė energija gali ir vėl apžavėti. Tačiau pažadų apie jos sugebėjimą transformuoti pasaulį nebėra.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų