Senstanti visuomenė
Europa jau dabar susiduria su vienu didžiausių iššūkių – visuomenės senėjimu. Eurostato prognozės rodo, kad pagal dabartines tendencijas iki 2100 m. ES gyventojų skaičius sumažės nuo 447 mln. iki 419 mln. Tačiau be imigracijos šis skaičius kristų dar labiau – iki 295 mln.
„Dauguma centro kairės ir centro dešinės politikų pripažįsta, kad imigracija yra būtina siekiant sumažinti demografinį spaudimą“, – sako Johnas Springfordas, Europos reformų centro asocijuotas narys.
Šiuo metu 21 proc. ES gyventojų yra 65 metų ar vyresni. Iki 2100 m. šis santykis išaugs iki 32 proc., o uždarius sienas – net iki 36 proc. Tai reikštų mažesnę darbo jėgą, lėtesnį ekonomikos augimą ir didėjančias išlaidas pensijoms bei sveikatos priežiūrai.
Darbuotojų perskirstymas: nuo vaikų prie senų žmonių
Senstančiai Europai sveikatos priežiūros sektoriai taps vis svarbesni, o daugelis ES sveikatos priežiūros sistemų jau dabar priklauso nuo imigrantų gydytojų ir slaugytojų. Tai rodo, kad imigracija yra neatskiriama dalis šių sistemų funkcionavimo. Žinoma, augantis senstančios visuomenės poreikis sveikatos priežiūrai nėra vien tik skaičių klausimas – tai priklauso ir nuo individualių žmonių sveikatos būklės.
„Vis daugiau žmonių reikės priežiūros, nors tai priklauso nuo senyvo amžiaus žmonių sveikatos ir kiek priežiūros jiems reikia“, – sakė ekonomikos profesorius ir buvęs migracijos komiteto narys Alanas Manningas.
Europos demografijos pokyčiai lemia, kad mažėja specialistų, dirbančių su vaikais, poreikis, todėl būtina peržiūrėti ir perorganizuoti darbo išteklius.
„Tačiau yra ir kita pusė – dėl mažesnio vaikų skaičiaus ir mažo gimstamumo lygio reikia mažiau žmonių švietimo ir vaikų priežiūros srityse. Taigi, tam tikra prasme, mums reikia perskirstyti žmones, kurie rūpinosi vaikais, kad jie rūpintųsi pagyvenusiais žmonėmis.“
Taip pat ekspertai pabrėžia, kad imigracija nėra stebuklingas vaistas Europos demografiniams iššūkiams spręsti, tai tik vienas iš būdų palengvinti perėjimą prie senstančios visuomenės.
„Imigracijos lygio didinimas savaime neišspręs šių demografinių problemų – tam reikėtų labai didelio imigracijos lygio, o norinčių persikelti migrantų skaičius yra ribotas. Tačiau tai padėtų taip pat, kaip ir darbinio amžiaus žmonių užimtumo lygio didinimas, pensinio amžiaus atidėjimas, pensijų reforma ir mokesčių naštos perkėlimas nuo darbo pajamų prie turto, ypač nekilnojamojo“, – sakė J. Springfordas.
Didžiosios valstybės – pažeidžiamiausios
Labiausiai nuo griežtos migracijos politikos nukentėtų Italija, Vokietija ir Prancūzija – šalys, kuriose antiimigracinės partijos populiarėja sparčiausiai.
Tuo tarpu tokios šalys kaip Rumunija, Latvija ar Lietuva, kurios jau dabar susiduria su emigracija, skirtumo beveik nepajustų.
Ekspertai pabrėžia, kad vien imigracija neišspręs visų demografinių problemų. „Kad imigracija padėtų, imigrantai turi turėti darbą. Jei jie nedirbtų ir gyventų iš socialinės paramos, situacija tik blogėtų“, – teigia A. Manningas. Kai kuriose šalyse imigrantų užimtumo rodikliai iš tiesų išlieka žemi, todėl migracijos politika turi būti derinama su integracijos priemonėmis.
Camini sėkmės istorija
Demografiniai pokyčiai ypač skaudžiai paliečia kaimo vietoves. Pietų Italijoje esantis Camini miestelis XX a. pabaigoje prarado daugumą gyventojų, nes jauni žmonės išvyko kitur. Tačiau pabėgėlių perkėlimo projektas atgaivino šią bendruomenę: apgyvendinus 168 pabėgėlių, miesto gyventojų skaičius išaugo iki 350.
Europos demografinė ateitis priklauso nuo to, ar pavyks suderinti migracijos politiką ir visuomenės senėjimo iššūkius. Uždarius sienas, gyventojų skaičius smarkiai kristų, o ekonomika susidurtų su rimtais sunkumais. Camini miestelio pavyzdys rodo, kad imigracija gali tapti ne grėsme, o galimybe – būdu atgaivinti nykstančias bendruomenes ir užtikrinti tvaresnę Europos ateitį.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
